Leidykla „Versus aureus“ išleido knygą „Gyvenimas – Lietuva. Daniela ir Stasys Lozoraičiai“. Joje publikuojami Danielą ir Stasį Lozoraičius pažinojusiųjų, artimųjų, draugų ir bendražygių (D.Brazauskienės, E.Budreikos, D.Vaičiulaitytės-Nourse, A.Bailey, V.Lesauskaitės, D.Vidutienės) atsiminimai: nuo S. Lozoraičio vaikystės, gimnazijos suolo iki ambasadoriaus – diplomatinio atstovo laipsnio, nuo Danielos ir Stasio pažinties akimirkos iki rinkiminės kampanijos ir Vilties prezidento garbės vardo.
Interviu fragmentus, trumpus pasakojimus bei paties S.Lozoraičio pasakytą iškilmingą žodį ir kelias ištraukas iš D. Lozoraitienės dienoraščio papildo asmeninės Lozoraičių šeimos nuotraukos. Tai lyg istorinės atminties gidas apie vieną iškiliausių porų, kuri savo gyvenimą, darbą ir mintis skyrė Lietuvai.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame kelias ištraukas iš knygos.
* * *
Jūros Končius prisiminimai
Užrašyta 2014 m. balandžio 11 d.
J.Končius: Pirmą kartą su Stasiu ir Daniela Lozoraičiais susitikau, kai jie atvyko į Vašingtoną. Jie buvo būtent tokie, kokie turėtų būti ir kokią įsivaizduojame puikią diplomatų porą: protingi, žavingi ir malonūs. Jie abu buvo tokie patrauklūs, žavūs ir inteligentiški, kad Vašingtone juos iš karto pamilo tiek lietuviai, tiek amerikiečiai, tiek tarptautinė bendruomenė.
Stasys Lozoraitis pasišventė savo šaliai ir visą savo gyvenimą paskyrė tarnaudamas jai taip, kaip tik gali. Jis buvo linksmas žmogus, turintis puikų humoro jausmą. Jis mylėjo visus mūsų vaikus ir norėjo juos visus apkabinti, pakelti, užsikeldavo juos ant nugaros ir nešiodavo. Jis domėjosi visais ir viskuo, jam patiko žinoti tai, ką kiekvienas daro, jis norėjo būti vietos lietuvių gyvenimo dalis.
Iš mano pažįstamų moterų Daniela buvo ir gražiausia, ir santūriausia. Ji ir Stasys dalijosi savo didele meile vienas kitam, ši meilė pasklido. Jie buvo linksmi tiek ambasadoje, tiek savo namuose netoli Borghese sodų Romoje. Daniela taip pat buvo diplomatė ir galėjo kalbėti apie valstybės reikalus. Ji tvarkė seną Lietuvos ambasadą 16th Street, stengėsi perdaryti į savo sudėtingą itališką stilių. Ji mėgo maistą ir jos patiekalai visada buvo proginiai. Ji buvo nuostabi ir turtinga savo vidumi draugė.
Aš praleidau daug nuostabių dienų su ja Romoje, lankydamasi muziejuose ir koncertuose, gatvėse, apžiūrėdama senosios Romos griuvėsius. Ji visada norėjo, kad jos svečiai jaustųsi kaip namie, o magiškai apstatytas mažas butas su sodu buvo viskas, ko reikia. Ji garbino šunis ir kates, jie visada buvo tarsi ryšininkai išpuoselėtame sode Romoje. Stasys ir Daniela buvo ypatingi, ir aš jų niekada nepamiršiu.
* * *
Danielos D’Ercole-Lozoraitis dienoraštis.
Rašytas 1992–1994 metais.
1992 m. vasario 11 d., antradienis.
„Antradienis, vasario 11. Apsilankymas muziejuje labai įdomus. Čiurlionis kerintis. Ne pirmas kartas, kai lankausi muziejuje „privačiai“ ir tai labai mėgstu. Įvairūs kuratoriai su pasididžiavimo rodo skyrius už kuriuos yra atsakingi. Žinoma, pirmiausia Čiurlioniui skirta salė. Joje ekspozicija, kuri netrukus keliaus į Japoniją. Esu tikra, kad ji turės didelį pasisekimą. Akivaizdu, kad dailininkas mėgo japonų meną, nes matosi ir jaučiasi jo įtaka. Norėčiau suorganizuoti parodą Vašingtono Nacionalinėje galerijoje. Tikiuosi, kad galėtų pavykti. Nenutuokiu, kokie būtų sunkumai, nei nuo ko reikėtų pradėti. Bet pažiūrėsime.
Po to aplankome skyrių, kur saugojami įvairūs papuošimai. Esame „saugykloje“, o ne visiems prieinamose salėse. Paskui sandėlis, kur saugojama, tikiu, šimtai medinių įvairių dydžių žymiųjų „Dievukų“ statulų. Keletą jų matėme eksponuojamų muziejaus salėje drauge su dviem dideliais įstabiais mediniais kryžiais, kurie atrodo daugiau nulieti, o ne išdrožti. Audiniai tipiški lietuviškam liaudies menui. Jie mane visada žavi labai tradicine geometrija, tačiau tuo pačiu yra labai šiuolaikiški.
Neįsivaizdavau, kad tais tamsiais metais buvę galima tiek daug medžiagos laikyti, kataloguoti, apsaugoti, turbūt, slėpti (?). Kokia lemtis!
Tokia malonia patirtimi baigiame mūsų pirmąjį apsilankymą Kaune. Sugrįšime po kokios dienos. Mašina mus nugabena į Vilnių. Grįžtant į „Draugystę“, atrodo, kad grįžtam į namus. Nors tai nėra liuksusinis viešbutis, bet man atrodo kaip Grand Hotel. Pagaliau išsimaudysiu po trijų dienų. Randame įvairių laiškų, tarp kurių ir iš Wanda ir Nella. Jos irgi čia yra.
Einame aplankyti ponios Černeckis ir jos dukros Liučijos. Motina nuostabi moteris. Nežiūrint jos gyvenimo tragedijų, ji vis dar graži, nepaprastai elegantiškų manierų, subtili pokalbyje. Būčiau su ja ištisas dienas. Tikiuosi dar sugrįžti ir ją aplankyti. Vakarieniaujame su Wanda ir Nella Stikliuose.“
1992 m. vasario 16 d., sekmadienis.
„Sekmadienis, vasario 16. Nacionalinė šventė, iškilmingai pažymima nuo 1918 metų vasario 16. Mes ją visą laiką džiugiai švęsdavome tiek Romoje, tiek ir Vašingtone. Puiku būti Vilniuje šia proga. Aš tikėjausi didesnio šventiškumo. Atrodo, mano nuomone, kad stinga visus užvaldančio „patoso“.
Nesakau, kad tai būtų diena tokia kaip kitos, bet beveik tokia.Žinoma, bus oficialios ceremonijos, kalbos. Visur mes dalyvausime, tačiau man stinga kažko „atmosferoje“, to ko tikėjausi.
Vienuoliktą valandą iškilmės prezidiume, kur bus teikiami medaliai. Apdovanoti bus Bamo, Ruutel (Estija) ir įvairūs žmonės, kurie pernai metų sausio mėnesį gynė sostinę nuo sovietų antpuolių. Du apdovanojami po mirties. Labai graudu.
Trečią valandą kitas minėjimas teatre, po kurio vyks Vilniaus choro ir orkestro pasirodymas. Prakalbos. Pirma Landsbergis, po jo Ruutel ir Danijos atstovas. Paskui Bamo. Plojimai atsistojus. Esu laiminga. Juo taip didžiuojuosi, lyg būčiau jo motina. Kalba trumpa, kaip visada įspūdinga, kaip visada jaučiamas klausytojų susikaupimas ir dėmesys.“
* * *
Stasio Lozoraičio žodis
Matulaičių ir Lozoraičių giminės susitikimas.
Kaunas, 1992 m. vasario 29 d.
Stasys Lozoraitis: Aš norėčiau dabar štai ką pasakyti, kad mus nukreiptų truputį daugiau į ateitį ir mes neliūdėtume, nes tokia šeima, kuri tiek išlaikė, tiek matė, tiek kentėjo, vis tik nepasidavė, neišdavė, yra verta geresnės ateities. Ir aš jaučiu, kad ji ateina todėl, kad jūs visi ir visi Lietuvos žmonės moka, nori statyti ką nors geresnio, ką nors doresnio, šviesesnio. Nes kitaip visos tos kovos, kurias mes kovojome, jūs, mes, partizanai, visi kiti, nebūtų tikrai vertos tų aukų.
Mes turim būtinai žengti į saulę. Ir man taip patinka, kad aš išgirdau, jog Domeikai bus po truputį atstatyti. Atstatykim Domeikus, ir aš kiek galėdamas padėsiu. Taip pat atstatykim kitus dalykus, atstatykim Lietuvą. Ne tiktai mūrus Lietuvos, bet ir moraliai – sąmonę, tą gražią sąmonę, kuri jau buvo nepriklausomoje Lietuvoje sustiprėjusi ir kuri tikrai vedė ir mano tėvą, ir jūsų tėvus, ir senelius. Aš apie kiekvieną dalyką, dar šiandien, kai turiu nutart ką nors svarbesnio, visad pagalvoju, ką mano tėvas būtų pasakęs, ką jis būtų galvojęs, ką jis būtų padaręs.
Jis buvo labai ramus žmogus, bet taip, kaip Juozas Urbšys, kurį vakar pagerbėme bibliotekoje, buvo kietas ir niekas, absoliutiškai niekas jo neišgąsdindavo. Jam vieną kartą buvo patelefonuota iš Lietuvos tam tikrų instancijų ir pasakyta, kad štai giminaitė jo, ne giminaitė, o jo sesuo Voiciekauskienė bus nubausta, bus persekiojama, jeigu jis nemes politinio darbo, jeigu nesustos dirbęs už Lietuvą.
Neliūdėkim, nes tie visi, kurie krito, tie, kurie žuvo, tie, kurie kentėjo, tikrai padarė nepaprastą darbą ir statė jie Lietuvą. Žiūrėkim į ateitį su optimizmu. Mane vadina optimistu. Taip, aš esu optimistas todėl, kad jaučiu, kad toji graži ateitis ateis. Statykim Lietuvą, ne tiktai mūrus Lietuvos, bet ir moralę, sąmonę, kuri jau buvo nepriklausomoje Lietuvoje sustiprėjusi ir kuri tikrai vedė ir mano tėvą, ir jūsų tėvus, ir senelius.
