Susidomėjau. Pradėjau aiškintis, kur fiziškai tas archyvas yra, ar tikrai jis neprieinamas tyrinėtojams. Paaiškėjo, kad nieko panašaus – archyvas saugomas Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA) Putname, K.Škirpos fonde, jį sudaro 23 didelės dokumentų dėžės, jis yra atviras naudojimui[1].
Turėjau galimybę pusantro mėnesio padirbėti ALKA archyve. Buvau pirmas žmogus iš Lietuvos, pasidomėjęs K.Škirpos archyvo turiniu. Nuoširdžiai nustebau: jo vardas nuolat linksniuojamas, keliamos kontroversijos, asmuo vertinamas, remiantis antriniais šaltiniais, bet pažvelgti į jo paties paliktus liudijimus neskubama. Visų pirma turiu galvoje Tarptautinę nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisiją. Vien iš dokumentų, esančių K.Škirpos archyve, būtų galima išleisti ne vieną tomą, kurie svariai papildytų to meto faktografiją.
Kęstutis Grinius jau atkreipė dėmesį į mūsų istoriografijos dramą: net pripažintas, proveržį Rytų ir Vidurio Europos istorijos tyrimuose padaręs amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, kurio neapkaltinsi šališkumu ar sąmoningu noru iškreipti istorinę tiesą, daro rimtas faktografines klaidas. Ką tada kalbėti apie tuos, kurie kompromituoti Lietuvą tarptautinės bendruomenės akyse stengiasi politiniais sumetimais?
Dera pripažinti, kad dėl 1940–1941 m. įvykių traktavimo susidariusi padėtis rodo ir mūsų pačių vangumą. Per 25 nepriklausomybės metus šaltinių viešinimo srityje padaryta per mažai, todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.
Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“. Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“.
Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.
Nenuostabu, kad ir T.Snyderis, pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, savo tikrai vertingoje knygoje „Kruvinos žemės“ padarė esminių faktografinių klaidų, susijusių su 1940–1941 m. įvykių Lietuvoje interpretacijomis. Tačiau stebina kitkas – nė vienas Lietuvos istorikas į tas klaidas nereagavo, nors „Kruvinos žemės“ lietuviškai sulaukė net dviejų leidimų (2011 ir 2012). Ir štai mūsų vangumo pasekmės: 2010-2014 metais T.Snyderio knyga išversta į 35 pasaulio kalbas ir Lietuvai lemtingi netikslumai užsienio istoriografijos moksle masiškai tiražuojami toliau.
T.Snyderis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K.Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
Pirmas sakinys yra teisingas, antras – ne. Jau K.Girnius pastebėjo, kad nei K.Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Jeigu K.Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K.Škirpą sulaikė. Kodėl?
Čia patys faktai prieštarauja tokios interpretacijos logikai, kuri neatsižvelgia į lietuvių nepriklausomybės aspiracijas ir siekia visus faktus įsprausti į stalininės koncepcijos (kas ne už Maskvą, tas už Berlyną) Prokrusto lovą.
Iš tokios pat vertės šaltinių paimtas ir tvirtinimas, esą K.Škirpa „skatino minias žudyti“. Visų pirma, jis buvo valstietis liaudininkas, t. y. kariųjų pažiūrų žmogus. O valstiečių liaudininkų šaknys, pasak prof. Kęstučio Skrupskelio, „siekia rusų revoliucijos tradicijas, t. y. tų kairiųjų grupių, kurios nebuvo antisemitinės. Kiek man yra tekę gilintis į prieškario Lietuvos spaudą, liaudininkai kai kuriais atžvilgiais gal net giliau suprato antisemitizmą kaip blogybę nei katalikai. Jiems tai buvo visiškai aišku. Todėl man būtų labai sunku tikėti, kad aršus antisemitas galėtų būti liaudininkų pareigūnas.“
Be to, K.Škirpa buvo produktyvus publicistas, daug rašė spaudoje tiek tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje, tiek pokariu išeivijoje. Man neteko skaityti jokių antisemitinių jo pasisakymų nei viešojoje publicistikoje, nei privačioje korespondencijoje. Racionaliai niekaip negalima paaiškinti tokio ūmaus žmogaus pasikeitimo – demokratas, kuris priešinosi 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui ir jį smerkė (tokio požiūrio K.Škirpa laikėsi ir išeivijoje), staiga trumpam virsta zoologiniu nacionalistu, raginančiu žudyti!
Abejoti T.Snyderio šaltinių patikimumu esama ir daugiau priežasčių. Pirmojoje knygos „The Bloodlands“ laidoje anglų kalba (2010) jis teigė, kad K.Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right). Istorijos faktai yra visai priešingi.
Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.
Vėl klausimas: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.
1941 m. birželio įvykių tikslus K.Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“
Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribbentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.
Kompromituoti lietuvių valstybingumo nesiliaujama iki šiol. Ir tai daro ne vien Rusijos propaganda. Vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“, siekdamas sumažinti nacių atsakomybę už holokaustą ir kuo labiau apjuodinti kitus, 2010 m. rašė, esą lietuviai „žydų žudymo orgiją pavertė nacionalinėmis apeigomis“. Vokiečiams esą „300 žydų reiškė 300 žmonijos priešų, o lietuviams tai reiškė 300 kelnių ir 300 porų batų.“
Primesti atsakomybę visai tautai – senas nacių ir bolševikų propagandos metodas. Jis pavojingas ne tiek tuo, kad, mažinant savas kaltes, kitiems primetama nesaikingai hiperbolizuota atsakomybė, kiek tuo, kad šitoks totalus ir abstraktus puolimas leidžia tikruosius kaltininkus palikti šešėlyje, o jų nusikaltimus nejučia permesti tiems, kurie su šia tragedija nėra susiję. Konkrečiai įvardyti tikruosius žydų žudikus vis dar privengiama. Jų buvo ir juos dera įvardyti – teisingai bei sąžiningai. Mykolas Krupavičius, ministras, tų įvykių amžininkas, drauge su prezidentu Kaziu Griniumi ir ministru Jonu Aleksa dėl žydų žudynių pareiškęs protestą naciams ir dėl to represuotas, rašė: „Tokių išsigimėlių nebuvo daug. Bet jų, deja, buvo. To paneigti negalima. Jie yra Lietuvos gėda ir nelaimė. Lietuva, atgavusi savo nepriklausomybę, teisingumo organų keliu jiems atiduos tai, ko jie savo darbais yra nusipelnę. Tauta gi jiems savo dekretą paskaitė jų kruvino darbo metu: jų šalindamasi, išskirdama iš savo tarpo ir kitokiais veiksmais.“
Į ano meto įvykius žvelgti iš šiandieninio mūsų žinojimo aukštumų dabar jau tapo tarsi įprasta. Nė nemėginama suprasti, kad anuo metu žmonės nei apie sovietus, nei apie nacius nežinojo nė dalies to, ką dabar žinome mes. Kancleris Konradas Adenaueris, pokarinės Vokietijos tėvas, atsiminimuose rašė, kad „be rizikos nėra politikos“, o jos neįmanoma vykdyti „vien norais, juo labiau neįmanoma, esant silpnam“. Vokietija po Antrojo pasaulinio karo buvo silpnas, „labai nuniokotas kraštas“, kuris savo jėgomis negalėjo nieko pasiekti. „Bet mums, – rašo kancleris, – nederėjo tapti ir niekieno žeme tarp Rytų ir Vakarų.“
„Kietų faktų pasaulyje“, pasak K.Adenauerio, Vokietijai buvo likę tik du keliai – į Vašingtoną arba į Maskvą. Visa kita, kas buvo tarp to, buvo ne politika, o iliuzijos, kurios būtų pavertusios Vokietiją „bejėge atsiskyrėle ir tarp savęs besivaržančių jėgų spardomu kamuoliu“.
K.Adenaueris rašo, kad savo atsakomybę suvokiantis politikas „negali apsidrausti paprastu nieko nedarymu tik todėl, kad nėra tokių veiklos galimybių, kurios neturėtų ir tamsių šešėlių (Schattenseiten)“. Kai politikas nesiima veikti, nes bijo tokių šešėlių, „tada per tokio politiko ir jo krašto galvą veikia kiti, ir toks kraštas tikrų tikriausiai pateks į sandėrius, padarytus jam už nugaros“.
Šios didžiojo Europos politiko pastabos apie silpnųjų neutralumą – iškalbingos. 1941 m. nebuvo, išskyrus Vokietiją, kitos jėgos, kuri pajėgtų išstumti iš Lietuvos sovietų okupantus. Didžioji dalis Europos gulėjo „ant menčių“: Lenkija pasidalyta nacių ir bolševikų, Prancūzija okupuota, Anglija bombarduojama. Amerika – toli ir laikosi neutraliai. Vienintelė reali Lietuvos viltis – Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga.
K.Škirpa elgėsi kaip atsakingas politikas, nebijantis rizikos ir suprantantis, kad ta rizika gali būti susijusi ir su „tamsiais šešėliais“, kalbant K.Adenauerio žodžiais. Jis bendravo su vokiečiais, bandydamas pasinaudoti šiais ryšiais Lietuvos valstybės atkūrimo labui ir tikėdamas, kad renkasi, kaip politikoje dažnai atsitinka, mažesnį blogį. Tai buvo rizikinga, pavojinga veikla, nes vokiečiams buvo aišku, kad K.Škirpa – „ne jų žmogus“. Tą patvirtina faktas, kad naciai represavo jį du kartus. Antrą kartą buvo suimtas po to, kai 1944 m. vasario 5 d. Reicho vyriausybei įteikė motyvuotą memorandumą, kad ši atšauktų Lietuvos okupaciją, perleisdama krašto valdymą patiems lietuviams. K.Škirpa atsidūrė internuotų asmenų stovykloje Bad Godesberge prie Reino, 1945 m. vasarį buvo perkeltas į Schloss Eisenbergą Sudetuose. Karui pasibaigus, K.Škirpą drauge su kitais internuotaisiais perėmė amerikiečiai ir išvežė į Paryžių.
Lietuvos interesų K.Škirpa neišdavė. Juo labiau neragino žudyti žydų.
[1] Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA), Kazio Škirpos archyvas. – Prieiga internete: https://www.lkma.org/pdf_files/skirpa_archyvas.pdf
