„Sutuokiami“ po mirties
Štai senovinius Bavarijos gyventojų papročius tyrinėjantys etnografai mini vietos tikėjimus, susijusius su „mirusiųjų lentomis“ (vok. totenbretten). Kadaise laidoti velionį karste buvo prabanga, tad jis guldytas ant medinės lentos, kuri, palaidojus mirusį žemėje, būdavo sudeginama arba statmenai įkasamą į žemę.
Ant lentos būdavo užrašomas velionio vardas, mirusiojo gimimo ir mirties metai bei koks nors eiliuotas tekstas. Tikėta, kad vėlė kankinsis skaistykloje tol, kol nesupus jo lenta, tad jos tyčia gamintos iš minkštos medienos.
Tarp Sibiro vokiečių dar visai neseniai buvo gajus mirusių tuoktuvių (vok. totenhochzeit) paprotys, pagal kurį niekuomet nevedę vyrai ar netekėjusios moterys būdavo simboliškai „sutuokiami“ po mirties.
Mokslininkai teigia, kad kadaise „mirusiųjų santuokos“ tradicija buvo paplitusi kai kuriose Vokietijos žemėse ir XIX a. pabaigoje beveik visiškai sunyko, tačiau išliko tarp Rusijos vokiečių, kurie gyveno izoliuoti nuo pagrindinio tėvynainių masyvo. Paprotys rėmėsi senoviniu požiūriu, kad tik vedęs žmogus gyvena pilnavertį gyvenimą.
Tačiau jei jis nespėjo susituokti būdamas gyvas – ne bėda – bus „sutuoktas“ po mirties. Taip „tuokiami“ buvo net mirę kūdikiai, aprengiant juos vestuviniais drabužėliais.
Vokietijoje yra bažnyčių, kuriose ir mūsų dienomis galima pamatyti senovines „mirusiųjų karūnas“ (vok. totenkrone) – paprastai iš vielos ir dekoratyvinių lapų supintus vainikus. Tokie vainikėliai dar XX a. pradžioje būdavo dedami šalia mirusių vaikų galvų ar į jų rankas. Brangesnius vainikėlius laidotuvių apeigoms skolindavo bažnyčia, tad pasibaigus laidotuvėms jie turėjo būti grąžinti.
Kas namelyje? Krosnelė
Rusijos ir Suomijos finuogrų tautelės dar prieš šimtmetį vietoje kryžiaus ant kapo statė „mirusiųjų namelius“. Toks namelis buvo tarsi miniatiūrinė tikros pirkios kopija. Tikėta, kad naujuose namuose velionis gyvens tokį pat gyvenimą kokį gyveno būdamas gyvas.
Etnografinėje medžiagoje yra užfiksuoti mirusių artimųjų prašymai karstadirbiams (jie statė ir namelius): „Iškirskite amžinajame namelyje nors mažą langelį, pastatykite kamputyje nors mažą krosnelę“. Dar XVIII a. rusų valdžia bandė kovoti su šiuo „pagonišku papročiu“, tačiau nuolat susidurdavo su didžiuliu vietos gyventojų pasipriešinimu.
Bet su krikščionybe ne itin derančių reliktų buvo gausu ir pačių rusų laidojimo papročiuose.
Čia prieš išnešant karstą, mirusįjį kratydavo virš namo slenksčio (taip tikėdami palengvinti sielos „išėjimą“), mesdavo į kapo duobę monetas („vietos išpirkimas“) ir kryžkelėse, kuriomis žengė laidotuvių procesija, degindavo šiaudus (piktųjų dvasių nubaidymo tikslu). Kai kur Rusijoje buvo žinomas paprotys ant kapinių vartelių kabinti rankšluosčius vėlėms nusišluostyti. Niekas jų nedrįsdavo liesti, kadangi tai buvo dvasių nuosavybė – ne šio pasaulio daiktai.
Velionis daugiabučio svetainėje
Atskirai verta aptarti savižudžių laidojimo ypatumus. Krikščioniškoje Europoje savižudybė amžių amžius laikyta didžiule dviguba nuodėme – savo gyvybės nutraukimu (faktiškai – ta pačia žmogžudyste) ir mirtimi be atgailos.
Būtent todėl savižudžius, jei tik jie nebuvo pripažinti psichiniais ligoniais, dvasininkai dažniausiai atsisakydavo laidoti bažnyčių šventoriuose ar kapinėse. Lietuvoje „už tvoros“ – prie kapinių besišliejančiame „nešventintos žemės plotelyje“ laidota bene iki XX a. vidurio. Dabar Bažnyčios požiūris į savižudžių laidojimą kapinėse kur kas liberalesnis; esą rankos prieš save pakėlimas aiškiai liudija sergančią sielą, todėl savižudis yra ne visiškai tinkamai savo veiksmus įvertinantis ligonis, bet ne sąmoningas žmogžudys.
Iš Lietuvos miestų bene visiškai pasitraukė ir dar prieš kelias dešimtis metų populiari „mada“ – šarvoti velionį daugiabutyje, nepriklausomai nei nuo gyvenamo aukšto, nei nuo būsto dydžio. Paprotys kelias dienas laikyti mirusį jo paties namuose – senovinė kaimo žmonių tradicija, tačiau miestuose ji virto sunkiai išvengiama būtinybe.
Laidojimo namų nebuvo daug, o jų paslaugomis galėjo naudotis ne patys vargingiausi visuomenės sluoksniai. Karstų dangčiai ir eglišakiai daugiabučių laiptinėse ne itin jaukiai nuteikdavo aplinkinius: žmonės žino, kad yra mirtingi, tačiau santykis su mirtimi ir jos simbolika visuomet nuteikia gana nemaloniai.
Pasikeitė ir miesto gyventojų požiūris į laidotuves pašonėje, o juk anksčiau miestiečiais tapusiems kaimo gyventojams buvo neįsivaizduojama, kad juos šarvos kažkur kitur, o ne savo pačių namuose!
Ant vokų nupiešti vyzdžiai
Ir pagaliau pomirtinės nuotraukos, nors tiesiogiai ir negali būti vadinamos laidotuvių papročiu, kadaise buvo populiarios visoje Vakarų Europoje. Ne, tai nebuvo visos giminės fotografavimas prie atviro karsto (to vis dar pasitaiko ir Lietuvoje), o mirusiųjų fotografavimas taip, lyg jie būtų gyvi.
Šis kraupokas žanras užgimė antrojoje XIX a. pusėje Didžiojoje Britanijoje. Fotografija žengė pirmuosius žingsnius, ir, nors tuomet buvo gana brangus malonumas, daugeliui tapo vis tiek prieinamesne už dar brangesnę artimųjų portretų tapybą.
Iš pradžių Anglijos, o paskiau ir kitų šalių šeimoms fotografija buvo vienintelė galimybė įamžinti mirusių artimųjų bruožus. Susiformavo ištisa tokių paslaugų industrija: mirusieji fotografuoti sėdimoje ir stovimoje pozicijoje pasitelkiant juos prilaikančius stovus, pavieniui ir giminių apsuptyje, ant užmerktų velionio akių vokų tiesiog nupaišant vyzdžius.
Pomirtinė fotografija sunyko pingant pačiam fotografavimo procesui, kai vis daugiau žmonių galėjo sau leisti įsiamžinti būdami gyvi.
