- Kodėl nutarėte išnagrinėti Vladimiro Lenino gyvenimą, o po to parašėte jo biografiją? – pasiteiravo rusų interneto portalo „gazeta.ru“ žurnalistas Vladimiras Koriaginas. – Apie Leniną pradėjau rašyti po to, kai atlikau didžiulį 1917-1923 metų bolševikų partijos struktūros tyrimą. Tuomet domėjausi ne tik tais, kurie priklausė CK, bet ir eiliniais komunistais. Norėjau suprasti, kokia komunistų atsakomybė už baisius įvykius, atsitikusius Rusijoje ir kitose šalyse. Tam man prireikė išanalizuoti 1917 metų Spalio revoliucijos politinius, ekonominius ir kultūrinius užkulisius.
Be to, man reikėjo suvokti kiekvieno lyderio, pradedant nuo Sovietų valstybės įkūrėjo Lenino, indėlį. Tačiau norint suprasti Leniną, vien bendrų faktų nepakako.
- Ar sunku buvo prieiti prie archyvų?
– Kai devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjau rašyti trilogiją apie Lenino politinį gyvenimą, prie sovietinių archyvų galėjo prieiti tik tie istorikai, kuriais Sovietų Sąjungoje pasitikėjo ir kuriuos laikė savais. Viskas pakito 1991 metais: jau tų metų rugsėjį atvykau į Maskvą. Ir kaip tik tuomet – po rugpjūčio pučo – buvo atverti SSKP CK archyvai. Dvejus metus studijavau tuos anksčiau neprieinamus lobius.
Beje, pastaruoju metu tokius tyrimus kur kas paprasčiau atlikti Stanfordo universiteto Hooverio karo, revoliucijos ir taikos instituto (JAV) archyve. Ten dokumentų apie SSRS ir Rusiją ne mažiau negu Rusijos archyvuose.
- Kas jus labiausiai nustebino Lenino biografijoje?
–
Daugelį metų sovietinė valdžia ribojo priėjimą prie pagrindinių šaltinių apie Lenino gyvenimą ir veiklą. Po mirties Leninas tapo savotiška dievybe. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose jis buvo eksploatuojamas (nesvarbu – teigiamai ar neigiamai) politiniame kontekste. Kai atsivėrė archyvai, radosi galimybė suprasti, koks buvo Leninas kaip žmogus.Tai buvo ryškus žmogus, kurį akino jo paties ryškumas. Jis turėjo savotiško žavesio. Kurdamas savo planus, Leninas vadovavosi šaltu protu. Kartu jį valdė nežabotos aistros, tarp jų – ir aistringas atsidavimas marksizmui. Pagaliau Leninas apgaudinėjo savo vargšę ištikimą žmoną.
Jis buvo išlepintas vaikas ir pavojingas genijus viename asmenyje.
- Kokį Lenino laimėjimą vadintumėte svarbiausiu?
-
Leninas prisidėjo prie to, kad Rusija pasitrauktų iš Pirmojo pasaulinio karo, o po to išgelbėjo šalį nuo vokiečių įsiveržimo. Jis sugebėjo to pasiekti, nepaisydamas aktyvios opozicijos savo partijos viduje. Vis dėlto daug žemių, priklausiusių Rusijos imperijai, okupavo Vokietija.Dar svarbiau, kad kaip tik Rusijos pasitraukimas iš karo prisidėjo prie to, kad Vokietija jo vos nelaimėjo. Toks scenarijus būtų buvęs lemtingas ir Leninui, bet to neįvyko.
Taigi jo didžiausias laimėjimas parengė dirvą baisiausiam košmarui.
Vis dėlto neverta kelti Lenino ant pjedestalo. Jis niekada nebūtų paėmęs valdžios, jeigu 1917 metais Rusijoje nebūtų buvę sunkios ekonominės, politinės ir karinės krizės.
- O kaip finansavimas iš užsienio?
– Be abejo, bolševikai gavo pinigų iš Vokietijos, kuri norėjo susilpninti Rusijos armiją ir pasodinti į valdžią „taikos partiją“. Žinoma, tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios Leninas atėjo į valdžią. Tačiau be vokiečių pinigų 1917 metų pradžioje Leninui nieko nebūtų pavykę.
- O ar būtų kas nors pavykę be Levo Trockio?
-
L.Trockis buvo valdžios užgrobimo Petrograde 1917 metų spalį strategas ir taktikas. Jis taip pat įtikino Leniną atsisakyti vienijimosi su kitomis kairiosiomis partijomis. L.Trockis buvo svarbi figūra. Bet kaip ir daugelis politikų, rašiusių apie savo veiklą, savąjį indėlį į revoliuciją jis gerokai pervertino.Mano manymu, L.Trockis – puikus pavyzdys arogantiško revoliucinio politiko, kuris kartu su Leninu nesuprato, kokia pavojinga diktatūra.
Leninui dar pavyko numirti savo lovoje! O štai L.Trockis 1940 metais tapo sistemos, kurią pats padėjo kurti, auka.
- O jeigu prisimintume Josifą Staliną?
-
Leninas visada jautė, kad Stalinu galima pasinaudoti. Apskritai jis vertino Stalino gebėjimą valdyti, gąsdinti ir griauti. Lenino klaida, kad jis buvo įsitikinęs, jog visada galės kontroliuoti Staliną. Tačiau kai atsirado Lenino sveikatos problemų, Stalinas liovėsi jo klausyti. Leninas pasijuto kaip tėvas, su kuriuo nutarė nesiskaityti jo paties sūnus.Tačiau Rusijos ir Vakarų istorikai linkę perdėti 1922-1923 metais tarp Lenino ir Stalino atsiradusių prieštaravimų svarbą. Šis konfliktas antraeilis, ypač turint galvoje sovietinės santvarkos formavimąsi.
Apskritai Leninas ir Stalinas – to paties medžio vaisiai: jie įtvirtino vienpartinę valdymo sistemą, mobilizavo visuomenę, sukūrė manipuliacinį valstybingumą, sudarė sąlygas teisinei savivalei ir tapo karingojo ateizmo vadais.
-
Tuomet ar galima vadinti realistiniu valstybės kūrimo kelią, kurį pasirinko Leninas?– Jūs tikriausiai juokaujate! Argi galima modernizuoti valstybę ir pagerinti žmonių gyvenimą, jeigu ekonomikai ir visuomenei paskelbtas karantinas?
Leninas nesugebėjo pasirūpinti Rusijos saugumu netgi tarptautiniuose santykiuose. Taip, jis užkirsdavo kelią pavojingiems Komunistų internacionalo sprendimams, bet tai įvyko po įsiveržimo į Lenkiją 1920 metais, kuris virto tikru košmaru ir pačiam Leninui, ir Raudonajai armijai.
- Kaip keitėsi Lenino asmenybės suvokimas?
–
Kadaise jo figūra buvo laikoma gana ginčytina. Vakarų komunistai juo žavėjosi, bendražygiai pasitikėjo.Manau, kad dabar Leninas ne itin populiarus. O išvada, kad leninizmas – katastrofiškas visuomenės, ekonomikos ir politikos organizavimo būdas, akivaizdi. Kas rinksis diktatūrą, jei yra demokratija?
Čia neturėtų būti abejonių: po Romanovų nuvertimo 1917 metais demokratinis įvykių scenarijus nebuvo neįmanomas. Nors ir sunku pavydėti to meto Rusijos padėties...
- Ką Leninas davė šiuolaikinei politikai?
– Jis prisidėjo prie totalitarizmo išradimo. Jis turėjo pirmtakų revoliucinėje Prancūzijoje, o vėliau ir sekėjų tarp XX amžiaus pasaulinio komunistinio judėjimo veikėjų.
Nors ir būdamas puikaus intelekto, jis nežinojo, ką daro. Leninas žiūrėjo į pasaulį per blausų stiklą. Ir už šitą jo „trumparegiškumą“ bei nepasitikėjimą savimi milijonai žmonių sumokėjo savo gyvybe.
- Koks Lenino palikimas?
-
Leninas paliko autoritarizmą ir sistemą „valdžia žino geriau negu žmonės“, taip pat kriptoimperializmą (kripto- - pirmasis sudurtinių žodžių dėmuo, rodantis antruoju dėmeniu reiškiamos sąvokos sąsaja su slaptumu. – Red.).Komunistinės praeities pėdsakai matyti ir šiuolaikinėje Rusijoje, nors komunistai seniai prarado valdžią šalyje. Lenino paminklų vertimas nepadės – reikia keisti požiūrius ir praktiką. Tik tada bus galima pasakyti, kad įvyko deleninizacija.
O Lenino mauzoliejus Raudonojoje aikštėje – ne tik griozdiškas architektūrinis objektas: tai Rusijos valdžios nesugebėjimo atsikratyti praeities, suteikusios skausmo ne tik Rusijai, bet ir kitoms valstybėms, simbolis.
Parengė Milda Augulytė
