Perėjimas prie konstitucinės monarchijos ir respublikinės valdymo formos, ypač audringai vykęs XX amžiuje, padėties nepakeitė. Tik dabar rizikos zonoje šalia karalių bei karalienių atsidūrė ir premjerai.
Prisiminkime didžiausią atgarsį sukėlusias valstybių vadovų žmogžudystes nuo XX a. pradžios.
JAV prezidentas W.McKinley
Williamas McKinley buvo išrinktas JAV prezidentu 1896 metais. Jo šeimininkavimo Baltuosiuose rūmuose laikotarpis laikomas imperializmo ir protekcionizmo suklestėjimo epocha. 1898 m. JAV laimėjo karinį konfliktą su Ispanija ir tai įgalino jas įvesti Kubos, o vėliau ir Havajų, Puerto Riko, Filipinų kontrolę. Dėl užsienio politikos laimėjimų ir ekonominio šalies augimo W.McKinley labai išpopuliarėjo. 1900 m. jis be problemų buvo perrinktas antrajai prezidento kadencijai.
1901 m. rugsėjo 5-ąją prezidentas su žmona atvyko į visos Amerikos parodų mugę Bafalo mieste Niujorko valstijoje. Oficialioje vizito programoje buvo numatyta keletas priėmimų, paradas ir prezidento kalba.
Rugsėjo 6-ąją W.McKinley dalyvavo priėmime „Temple of Music“ paviljone. Prezidentą apsupo minia žmonių, norėjusių su juo pasisveikinti. Maždaug po dešimties minučių prie jo priėjo jaunas vyras subintuota ranka. Kai jis ją ištiesė prezidentui, pasigirdo du šūviai. W.McKinley buvo sunkiai sužeistas.
Nusikaltėlį sučiupo įvykio vietoje. Pasirodė, kad tai lenkų kilmės anarchistas Leonas Czolgoszas (jo tėvas – nusigyvenęs bajoras Pavelas Žolgus – į JAV emigravo iš Astravo), laikęs JAV prezidentą „tironu, nuo kurio reikia išvaduoti pasaulį“. Ginklas buvo paslėptas rankos tvarstyje, į kurį apsaugininkai neatkreipė dėmesio.
Pirmoji kulka atšoko nuo W.McKinley liemenės sagos, o antroji pataikė prezidentui į pilvą ir užkliudė gyvybiškai svarbius organus. Suteikus pirmąją pagalbą prezidento būklė pradėjo gerėti, tačiau rugsėjo 12-ąją prasidėjo pablogėjimas, kaip manoma, susijęs su kraujo užkrėtimu. 1901 m. rugsėjo 14-ąją W.McKinley mirė.
L.Czolgoszo teismas prasidėjo praėjus devynioms dienoms po prezidento mirties ir truko tris dienas. 1901 m. rugsėjo 26-ąją jis buvo nuteistas mirties bausme elektros kėdėje. Nuosprendis įvykdytas 1901 m. spalio 29-ąją.
Prancūzijos prezidentas P.Doumeras
Patyręs prancūzų politikas Paulas Doumeras tapo prezidentu 1931 m., per rinkimus įveikęs kur kas garsesnį ir charizmatiškesnį Aristide'ą Briand'ą. Tai aiškinta tuo, kad nuosaikių pažiūrų P.Doumeras buvo laikomas neutralia kandidatūra, o A.Briand'as turėjo daug nesutaikomų priešų.
P.Doumeras įgaliojimus gavo 74 metų ir tapo vienu vyriausių Prancūzijos prezidentų. Jis išbuvo savo poste mažiau nei metus.
1932 m. gegužės 6-ąją prezidentas P.Doumeras dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo veteranų knygų mugės atidaryme Paryžiuje. Pats valstybės vadovas tame kare buvo netekęs keturių sūnų.
Apie trečią valandą dienos, netrukus po to, kai prezidentas atvyko į renginį, pasigirdo šūviai. Šaudė rusų emigrantas Pavelas Gorgulovas, prasiskverbęs į mugę su kvietimu, išrašytu „rašytojo veterano Paulo Bredo“ vardu. Į prezidentą pataikė dvi kulkos: į kaukolės pagrindą ir dešiniąją mentę. Sąmonės netekęs P.Doumeras buvo nugabentas į ligoninę, per operaciją atsigavo ir paklausė: „Kas man atsitiko?“ Jam atsakė: „Jūs patekote į automobilio avariją.“ „Keista, aš nieko nepastebėjau!“ – ištarė P.Doumeras, vėl prarado sąmonę ir mirė gegužės 7-ąją 4 valandą ryto.
Žudiką aplinkiniai sumušė, jis buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje. Per kratą iš P.Gorgulovo paimta politinė deklaracija, pavadinta „Daktaro Pavelo Gorgulovo, politinės rusų fašistų partijos aukščiausiojo pirmininko, kuris nužudė respublikos prezidentą, memuarai“. Pasak nusikaltėlio, jis veikė vienas, savo valia ir keršijo Prancūzijai už tai, kad ji nedalyvavo antibolševikinėje intervencijoje į SSRS.
Keltos kelios versijos dėl įvairių šalių specialiųjų tarnybų dalyvavimo nužudant P.Doumerą, bet nė viena jų nepasitvirtino. Tyrėjai, dirbę su P.Gorgulovu, abejojo jo psichiniu adekvatumu. Tačiau medikai padarė išvadą, kad jis pakaltinamas.
1932 m. liepą teismas nuteisė P.Gorgulovą mirties bausme. 1932 m. rugsėjo 14-ąją P.Doumero žudikas buvo giljotinuotas.
Jugoslavijos karalius Aleksandras I Karadžordževičius
Aleksandras I Karadžordževičius, Serbijos armijos vyriausiasis kariuomenės vadas Pirmojo pasaulinio karo metais, sėdo į Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė sostą 1921 metais. 1929 m. karalius įvykdė perversmą ir įtvirtino šalyje karinę monarchinę diktatūrą. Šalis buvo pervadinta į Jugoslaviją.
1934 m. Aleksandras I Karadžordževičius nuvyko oficialaus vizito į Prancūziją, kurioje, be kita ko, turėjo susitikti su buvusiu Prancūzijos premjeru, o tuo metu – užsienio reikalų ministru Louis Barthou.
L.Barthou puoselėjo Europos kolektyvinio saugumo sistemos, kuriai, jo sumanymu, turėjo priklausyti ir Sovietų Sąjunga, idėją. Jugoslavijos karaliaus vizitas buvo svarbi derybų, kurias vedė Prancūzijos užsienio reikalų ministras, dalis.
1934 m. spalio 13-ąją Aleksandras I Karadžordževičius eskadriniu minininku „Dubrovnik“ atplaukė į Marselio uostą, kur jį pasitiko L.Barthou ir kiti aukšti Prancūzijos pareigūnai. Po sveikinimo kalbų karalius ir ministras iš uosto patraukė į municipaliteto pastatą, kuriame turėjo vykti derybos. Jie važiavo nešarvuotu automobiliu „Delage-DM“ su dideliais langais ir plačiais laipteliais per visą kabinos ilgį nuo priekinio iki užpakalinio sparno, su nuleidžiamu stogu užpakalyje.
Vietoj planuoto motociklininkų eskorto limuziną lydėjo du raiti apsaugininkai. Be to, automobilis važiavo nepaprastai lėtai – 4 km per valandą greičiu, nors tokiais atvejais privalomas 20 km per valandą greitis.
Kai automobilis atvyko į paskyrimo vietą, iš minios išsiveržė žmogus, užšoko ant laiptelio ir pradėjo šaudyti. Iki apsauga neutralizavo teroristą, jis du kartus sužeidė karalių, keturis kartus – automobilyje sėdėjusį prancūzų generolą Georges'ą, taip pat L.Barthou ir kordone stovėjusį policininką.
Tik po to vienas raitelių, lydėjusių automobilį, sugebėjo užpuolikui dukart kirsti kardu ir teroristas pargriuvo. Prasidėjus sumaiščiai, policininkai ėmė padrikai šaudyti ir nušovė du bei sužeidė kelis minioje stovėjusius žmones.
Aleksandras I Karadžordževičius buvo nugabentas į municipaliteto pastatą ir po kelių minučių ten mirė. L.Barthou mirė nuo nukraujavimo dėl nemokšišai užrišto tvarsčio. Generolo gyvybę medikams pavyko išgelbėti.
Teroristas nuo žaizdų mirė tos pačios dienos vakarą. Jis buvo atpažintas kaip bulgarų revoliucionierius Veličko Kerinas, organizacijos VMRO (Makedonijos vidaus revoliucinė organizacija) narys, žinomas ir Vlado Černozemskio vardu. Trys žudiko bendrininkai buvo nustatyti, sulaikyti ir nuteisti mirties bausme.
JAV prezidentas J.Kennedy
JAV prezidento Johno Kennedy nužudymas yra bene garsiausias politinių lyderių prievartinės mirties sąraše. Nors apie šį nusikaltimą parašyta dešimtys knygų ir sukurta keletas filmų, kas iš tikro atsitiko, iki galo neaišku ir praėjus pusei amžiaus.
1963 m. lapkričio 22-ąją J.Kennedy per 1964 metų prezidento rinkimų, kuriuose ketino iškelti savo kandidatūrą antrai kadencijai, kampaniją atvyko į Dalaso miestą. Lapkričio 22 d. 11 val. 40 min. prezidento lėktuvas nusileido „Love Field“ oro uoste. Po dešimties minučių prezidento kortežas iš oro uosto patraukė į miestą. J.Kennedy su žmona sėdėjo atvirame limuzine, jį lydėjo Teksaso gubernatorius Johnas Connally su žmona ir du JAV slaptosios tarnybos agentai.
Kai limuzinas pravažiavo pro Hjustono ir Elmo gatvių kampe stovinčią mokyklinių knygų saugyklą, lygiai 12 val. 30 min. pasigirdo šūviai. Pagal oficialią versiją, pirmoji kulka pataikė J.Kennedy į nugarą, perėjo kiaurai ir išlėkė pro kaklą, sužeisdama ir priešais sėdėjusį J.Connally. Antroji kulka pataikė J.Kennedy į galvą ir dešiniojoje pusėje paliko kumščio dydžio skylę – automobilio salonas buvo aptaškytas smegenų dalelėmis.
Prezidento kortežas iškart visu greičiu šovė į priekį ir po penkių minučių J.Kennedy atsidūrė Parklando ligoninėje. Medikai bandė gelbėti prezidento gyvybę, nors nuo pat pradžių matė, kad galvos žaizda mirtina. 13 val. oficialiai užfiksuota J.Kennedy mirtis.
Vienas liudininkų Howardas Brennanas teigė, kad matė žmogų, šovusį iš knygų saugyklos šeštojo aukšto. Knygų saugyklos bendradarbis Roy Truly pranešė policijai, kad jo pavaldinys Lee Harvey Oswaldas išėjo iš pastato iškart po šūvių.
Knygų saugyklos šeštajame aukšte buvo rastas karabinas su optiniu taikikliu.
Policija, sužinojusi L.H.Oswaldo adresą, nuvyko į jo namus, tačiau tuo metu įtariamo J.Kennedy žudiko ten jau nebebuvo. Gatvėje L.H.Oswaldą bandė sustabdyti patrulis, tačiau jis pradėjo šaudyti ir nušovė policininką.
L.H.Oswaldas buvo sulaikytas kino teatre praėjus valandai ir dvidešimt minučių po šūvių į J.Kennedy. Tą pačią naktį jam buvo pateikti kaltinimai dėl prezidento ir policininko nužudymo, tačiau sulaikytasis neigė savo kaltę.
1963 m. lapkričio 24-ąją L.H.Oswaldą, vedamą iš policijos nuovados, nušovė naktinio klubo savininkas Jackas Ruby. Nusikaltimo vietoje sulaikytas J.Ruby pareiškė, kad jis padėjo Dalasui „atgauti reputaciją“ visuomenės akyse. Jis nesigailintis dėl L.H.Oswaldo mirties ir padarė tai norėdamas išvaduoti ponią Jacqueline Kennedy nuo būtinybės liudyti teisme dėl prezidento nužudymo.
1964 m. kovo 4-ąją J.Ruby buvo pripažintas kaltu dėl tyčinės žmogžudystės ir nuteistas mirties bausme. Jos įvykdant J.Ruby nesulaukė – 1967 m. sausio 3 d. mirė nuo plaučių arterijos embolijos toje pačioje ligoninėje, į kurią buvo nugabentas L.H.Oswaldas ir kurioje buvo užfiksuota J.Kennedy mirtis.
Oficiali nužudymo versija kritikuojama jau pusę amžiaus. Tyrinėtojai mano, kad JAV prezidentas tapo sąmokslo, o ne vienišiaus žudiko auka. Tačiau neabejotinų kurios nors teorijos įrodymų kol kas nėra.
Egipto prezidentas A.Sadatas
Muhammadas Anwaras El Sadatas, užėmęs Egipto prezidento postą 1970 m. po Gamalio Abdelio Nassero mirties, ryžtingai pakeitė šalies užsienio politiką. Užuot stiprinęs ryšius su SSRS, jis ėmė artėti su Vakarais, o 1976 m. denonsavo SSRS ir Egipto draugystės sutartį.
1978 m. Kemp Deivide A.Sadatas susitarė su Izraelio premjeru Menachemu Beginu dėl taikos, savitarpio pripažinimo ir Sinajaus pusiasalio grąžinimo Egiptui. Taikos sutartis buvo pasirašyta 1979 m. kovo 26-ąją.
Arabų pasaulyje A.Sadato susitarimą su Izraeliu daugelis laikė išdavyste. Be to, pačiame Egipte A.Sadato politikos nepalaikė radikalūs islamistai, nepatenkinti vakarietiškų vertybių diegimu į šalies gyvenimą.
1981 m. spalio 6-ąją Kaire vyko karinis paradas, skirtas 1973 metų arabų ir Izraelio karo metinėms. Paradas prasidėjo lygiai 11 val. vietos laiku. Priėmęs parado vado raportą, Egipto prezidentas, lydimas grupės aukštųjų valstybės asmenų ir aukščiausiųjų kariuomenės vadų, pakilo į garbės svečių tribūną. A.Sadatas įsitaisė tribūnos centre pirmoje eilėje.
Paradui artėjant į pabaigą, maždaug 11 val. 40 min., artilerijos vilkikas, važiavęs per aikštę karinės technikos kolonoje, staiga stabtelėjo. Iš jo iššoko desantininko uniforma vilkintis leitenantas Khalidas Ahmedas Al-Islambouli ir sviedė tribūnos link rankinę granatą. Ji sprogo nepasiekusi tikslo. Po kelių sekundžių dar penki desantininkai nušoko nuo platformos ir pradėjo šaudyti į vyriausybinę tribūną.
A.Sadatas pakilo iš savo vietos ir kulkos suvarpė jo kaklą, krūtinę, užkliudė plaučių arteriją. Prezidentas buvo nugabentas į ligoninę ir ten mirė. Per susišaudymą žuvo septyni ir buvo sužeisti 28 parade dalyvavę vyriausybės nariai ir užsienio svečiai.
Teroristinį aktą surengė grupuotės „Al-Gama'a al-Islamiyya“ ir „Egipto islamistinis džihadas“. Po A.Sadato nužudymo dalis akcijos dalyvių pabėgo į užsienį. Trys vykdytojai buvo sučiupti vietoje, dar vienas sulaikytas po trijų parų. Buvo areštuotas ir inžinierius Muhammadas Abd-al-Salam Farrajas, parengęs A.Sadato nužudymo planą. 1982 m. balandžio 15 d. Farrajas ir du civiliai sąmokslininkai buvo pakarti, o Islambouli ir kiti buvę karininkai sušaudyti.
Indijos ministrė pirmininkė I.Gandhi
Pirmojo nepriklausomos Indijos ministro pirmininko Jawaharlalo Nehru duktė Indira Gandhi buvo labai populiari visame pasaulyje. Žmonės, simpatizavę žaviai moteriai, vargu ar pagalvodavo, kas po šia išore slepiasi griežtas ir ryžtingas politikas. I.Gandhi Indijos premjero pareigas ėjo 15 metų didele dalimi todėl, kad gebėjo priimti ir įgyvendinti ypač griežtus sprendimus.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Indija susidūrė su sikhų terorizmu. Ekstremistinės sikhų organizacijos reikalavo Pendžabo valstijoje įkurti Chalistano valstybę. Sikhų religinis lyderis buvo Jarnailas Singhas Bhindranwale 1982 m. apsigyveno Amritsaro Auksinės šventyklos, svarbiausios sikhų šventovės, teritorijoje, kuri galiausiai tapo ne tik radikalų tvirtove, bet ir ginklų gamykla.
Nepavykus susitarti taikiai, I.Gandhi nutarė griebtis karinės jėgos. 1984 m. birželį premjerės įsakymu Indijos armija surengė operaciją „Žydroji žvaigždė“, kurios tikslas buvo sunaikinti Auksinėje šventykloje įsitvirtinusius teroristus.
Oficialiais Indijos duomenimis, per šturmą žuvo 83 kariškiai ir 492 civiliai – tiek sikhų kovotojai, tiek taikūs maldininkai. Žuvo ir sikhų lyderis J.S.Bhindranwale. Sikhų atstovai tvirtino, kad per šturmą žuvo 10 tūkst. žmonių.
I.Gandhi pasipylė keršto grasinimai. Jai primygtinai siūlyta atsisakyti sikhų, dirbusių jos asmeniniais apsaugininkais. Premjerė atsisakė tai daryti.
1984 m. spalio 31-ąją I.Gandhi turėjo duoti interviu britų aktoriui ir dramaturgui Peteriui Ustinovui. Filmavimo grupė laukė jos premjero rezidencijos priimamajame. Baltų akmenėlių takas į priimamąjį vedė per kiemą. Šalia jo budėjo du asmens sargybiniai sikhai su mėlynais turbanais ant galvos – Beantas Singhas ir Satwantas Singhas. Priartėjusi prie jų I.Gandhi draugiškai nusišypsojo, o atsakydamas kairėje stovėjęs B.Singhas išsitraukė revolverį ir iššovė tris kulkas. Po to S.Singhas jau į gulinčią moterį suvarė 25 kulkų automato seriją.
Žudikai pasidavė atskubėjusiems apsaugininkams. Po kelių minučių apsaugos patalpose B.Singhas buvo nukautas, O S.Singhas sunkiai sužeistas. Iki šiol nežinia, ar jie bandė priešintis, ar tapo linčo aukomis.
Sužeista I.Gandhi buvo skubiai nugabenta į Indijos medicinos institutą, bet gydytojai nieko nebegalėjo padėti – į gyvybiškai svarbius organus pataikė aštuonios kulkos. Po kelių valandų ji mirė.
S.Singhas ir dar vienas sąmokslo dalyvis Keharas Singhas buvo nuteisti mirties bausme ir 1989 m. sausio 6-ąją pakarti Tiharo kalėjime Naujajame Delyje.
Švedijos premjeras O.Palme
Devintojo dešimtmečio klestinčiai ir stabiliai Švedijai šalies ministro pirmininko nužudymas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Socialdemokratų partijos lyderis Olofas Palme vyriausybės vadovo poste iš viso išbuvo daugiau kaip dešimt metų, tačiau savo veikla, regis, nieko negalėjo pastūmėti griebtis teroristinio akto.
Iki 1968 metų švedų politikai gyveno gana laisvai, neapsunkindavo savęs būriais apsaugininkų. Šalies premjeras lankydavosi viešuose renginiuose nesibaimindamas dėl savo gyvybės.
Nebuvo apsaugininko šalia O.Palme ir 1968 m. vasario 26-ąją, kai jis vakare su žmona nuėjo į Stokholmo kino teatrą „Grand“. Po seanso sutuoktiniai žingsniavo namo. Sveavegeno ir Tunelgatano gatvių sankryžoje prie jų prisiartino vyriškis ir du kartus iššovė iš revolverio „Smith & Wesson“.
Mirtis O.Palme užklupo beveik akimirksniu – po šūvio į nugarą kulka perskrodė krūtinės ląstą, perplėšė aortą. Antra kulka buvo lengvai sužeista premjero žmona Lisbet Palme.
Per tris dešimtmečius buvo iškelta keletas premjero nužudymo versijų, kuriose figūruoja dešinieji ir kairieji radikalai, MOSSAD, CŽV ir KGB, Pietų Afrikos Respublikos apartheido šalininkai ir stambieji Švedijos pramonininkai. Tačiau nė vienos hipotezės nepatvirtino įtikinami argumentai.
1988 m. gruodį dėl kaltinimo nužudžius O.Palme buvo areštuotas Kristeris Petterssonas – nestabilios psichikos bedarbis, pastebėtas vartojant narkotikus. Jis buvo susijęs su kriminaliniu nusikaltėliu Larsu Tingstromu, pravarde Sprogdintojas, su kuriuo susidraugavo kalėjime. Buvo žinoma, kad jie buvo susitarę: jeigu Sprogdintojas vėl paklius į kalėjimą, K.Petterssonas atkeršys už jį taip, kad tai įeis į istoriją. Be to, abu draugai nekentė O.Palme.
K.Petterssoną kaip žudiką atpažino L.Palme. Remdamasis šiais parodymais, teismas nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Tačiau kasacinis teismas 1989 m. panaikino nuosprendį dėl nepakankamų įrodymų: nebuvo nusikaltimo ginklo, o kaltintojai iš esmės rėmėsi liudininkų parodymais apie K.Pettersono buvimą žmogžudystės rajone tuo metu, kai ji buvo įvykdyta.
Net ir po to, kai K.Petterssonas buvo paleistas iš kalėjimo, daugelis švedų buvo įsitikinę, kad kaip tik jis yra O.Palme žudikas. Tačiau to įrodyti, deja, nepavyko.
2004 m. rugsėjį K.Petterssonas, išeidamas iš traumatologijos punkto po rankos lūžio, pargriuvo ir trenkėsi galva į asfaltą. Jam lūžo kaukolės pamatas ir kraujas išsiliejo į smegenis. K.Petterssonas mirė, neatgavęs sąmonės, 2004 m. rugsėjo 29-ąją.
Ruandos prezidentas J.Habyarimana ir Burundžio prezidentas C.Ntaryamira
1994 m. balandžio 6-ąją Ruandos ir Burundžio vadovai vienu lėktuvu skrido iš Tanzanijos, kurioje dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, skirtoje politinės stabilizacijos procesui Ruandoje pagal 1993 m. rugpjūčio 4-osios Arušos susitarimus.
Ruandos sostinės Kigalio oro uostą pasiekusį prezidento lėktuvą “Dassault Falcon 50“ atakavo kilnojamasis zenitinių raketų kompleksas. Lėktuvas buvo numuštas, visi jame buvę žmonės žuvo.
Ir Juvenalis Habyarimanas, ir Cyprienas Ntaryamiras buvo hutų tautybės, kurios atstovai konfliktuoja su savo kaimynais tutsiais.
Iš karto po prezidentų žūties teroristiniu aktu buvo apkaltinti tutsių atstovai. Kigalio oro uostą, kurį kontroliavo JTO tarptautinis kontingentas, jau po pusvalandžio užėmė žuvusio prezidento gvardija. Tą pačią naktį Kigalyje prasidėjo masinės tutsių žudynės, kurios vėliau apėmė visą šalį. Atsakydamas opozicinis Ruandos patriotinis frontas, kurio pagrindą sudarė tutsiai, pradėjo žudyti hutus.
Per daugiau kaip tris mėnesius Ruandoje buvo nužudyta apie milijoną žmonių, beje, labai žiauriai. Nustatyti Ruandos ir Burundžio prezidentų žūties, davusios pradžią genocidui Ruandoje, kaltininkų nepavyko iki šiol.
Izraelio premjeras Y.Rabinas
Šeštajame dešimtmetyje Yitzhakas Rabinas pagarsėjo kaip puikus karys. Per Šešių dienų karą Y.Rabinas vadovavo Izraelio generaliniam štabui ir šiame poste padėjo Izraelio armijai laimėti puikią pergalę prieš ir Egipto, Sirijos ir Jordanijos ginkluotąsias pajėgas.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje patyręs politikas Y.Rabinas, tapęs šalies premjeru, priėjo išvadą, kad taiką Izraeliui gali atnešti ne karo veiksmai, o susitarimas su palestiniečiais.
1993 m. Y.Rabinas pasirašė susitarimą su Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovu Yasseru Arafatu – vadinamąją Principų deklaraciją. Joje buvo išdėstyti pagrindiniai tarpinio susitarimo dėl palestiniečių savivaldos parametrai, suderinti tarp šalių: nedelsiant įkurti palestiniečių autonomiją Gazos ruože ir Jericho anklave, kuo greičiau ją išplėsti Judėjoje ir Samarijoje, susitarti dėl palestiniečių vyriausybės sudarymo ir įstatymų leidžiamosios tarybos rinkimų.
Susitarimą dėl Palestinos autonomijos įkūrimo pasaulis ypač palankiai įvertino. Y.Rabinui, Y.Arafatui ir Izraelio užsienio reikalų ministrui Shimonui Peresui 1994 m. skirta Nobelio taikos premija.
Tačiau tiek arabų, tiek žydų radikalai susitarimus sutiko priešiškai, apkaltino lyderius išdavyste.
1995 m. lapkričio 4-ąją Y.Rabinas dalyvavo daugiatūkstantiniame mitinge taikos procesui paremti Tel Avivo Izraelio karalių aikštėje. Pasibaigus mitingui premjeras ėjo prie savo automobilio ir tuo momentu į jį buvo paleisti tris šūviai. Sužeistas Y.Rabinas skubiai nugabentas į Ichilovo ligoninę, kurioje po 40 minučių premjeras mirė.
Žudikas buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje. Pasirodė, kad tai ultradešinysis religinis ir politinis ekstremistas Yigalis Amiras. Nusikaltėlis savo veiksmus aiškino noru apsaugoti izraeliečius nuo susitarimų su palestiniečiais.
1996 m. kovo 27-ąją teismas nuteisė Y.Amirą kalėti iki gyvos galvos vienutėje. Yigalio brolis Hagai pripažintas nusikaltimo bendrininku ir nuteistas 16 metų kalėjimo.
H.Amiras išėjo į laisvę 2012 metais, Y.Amiras tebekali. Abu ne kartą pareiškė, kad ne gailisi, o, atvirkščiai, didžiuojasi dėl to, ką padarė.
Parengė Milda Augulytė
