Naujajame kino filme „Spektras“ („Spectre“) Džeimsą Bondą vaidinantis Danielis Craigas daug šaudo ir gaudo, nors ankstesnėse bondiados dalyse šis agentas veikdavo subtiliau.
Turbūt taip, kaip dvigubi agentai, geri bičiuliai Johnny Jebsenas ir Dušanas Popovas, kurie tiesiog mėgavosi prabanga.
Abu vyrai taip patraukė Jungtinės Karalystės rašytojo ir žurnalisto I.Flemingo dėmesį, kad būtent šių agentų biografijomis jis pasirėmė kurdamas savo žymųjį herojų – agentą 007.
Susitiko Portugalijoje
Laivo savininko sūnaus šnipo J.Jebseno kapo nėra. Jį mena tik lentelė vienoje jo gimtojo Hamburgo gatvių: „Johannas Nielsenas Jebsenas, gimė 1917 m., nužudytas 1945 m. vasarį“.
Vis dėlto per savo gyvenimą J.Jebsenas paliko gilių pėdsakų. Londono nacionaliniame archyve saugoma daug apie jį sukauptos britų slaptosios tarnybos MI5, kuriai jis, dvigubas agentas slapyvardžiu Artistas, dirbo nuo 1943 metų, medžiagos.
Be kitų užduočių, jam buvo pavesta iššnipinėti tariamai stebuklingą nacių raketą V1.
Bet pirmiausia J.Jebsenas turėjo padėti suklaidinti vokiečius dėl tikrosios sąjungininkų išsilaipinimo Prancūzijoje vietos.
„Overlord“ – toks buvo kodinis sąjungininkų išsilaipinimo 1944 metų birželio 6-ąją pavadinimas – apgavystė pavyko.
Adolfas Hitleris ir jo generolai manė, kad sąjungininkai turėtų išsilaipinti siauriausioje Lamanšo kanalo vietoje, Pa de Kalė sąsiauryje, o ne neapsaugotuose Normandijos paplūdimiuose.
Vis dėlto žymę J.Jebsenas paliko ir literatūroje bei kine. Kartu su savo draugu, iš Jugoslavijos kilusiu dvigubu agentu D.Popovu jis įkvėpė I.Flemingą sukurti Džeimso Bondo paveikslą.
Superšnipo personažą sukūręs rašytojas, kuris buvo aukšto rango Karališkojo laivyno slaptosios tarnybos darbuotojas ir daugelio specialiųjų dalinių vadovas, pažinojo J.Jebseną ir D.Popovą, nes, kaip ir jie, per Antrąjį pasaulinį karą kartais apsistodavo Lisabonoje ir lankydavosi tame pačiame Estorilio kazino.
Kai po kelerių metų I.Flemingas ėmėsi kurti knygas apie agentą 007, niekas kitas taip gerai neįkūnijo Džeimso Bondo kaip J.Jebsenas ir D.Popovas.
Sulaukė J.E.Hooverio priekaištų
Savo žvalgybinę veiklą abu vyriškiai slėpė po pleibojų įvaizdžiu. Toks gyvenimo būdas atvėrė jiems duris į aukštesniuosius Lisabonos, Londono ir Niujorko visuomenės sluoksnius.
J.Jebsenas važinėjo „Rolls-Royce“, kiauras naktis linksminosi Lisabonoje ir apyaušriu dažnai su vis nauja gražuole traukė į savo vilą Estorilyje.
O D.Popovas mezgė meilės romanus su Holivudo žvaigždėmis, garsiųjų žurnalų „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“ modeliais.
Kartą Estorilio kazino, kur buvo ir I.Flemingas, D.Popovas prie bakara stalo pastatė net 50 tūkst. JAV dolerių – tik tam, kad vienam pagyrūnui iš Lietuvos parodytų jo vietą.
„I.Flemingo veido spalva buvo lyg gerai vandenyje išmirkusio lavono“, – D.Popovas vėliau šaipėsi iš vyriškio, kuris buvo kur kas įtakingesnis už jį ir net galėjo būti jo viršininkas.
Gyvenimo stiliaus, kai malonumai pilasi lyg iš gausybės rago, pomėgis bičiuliams J.Jensenui ir D.Popovui retai sukeldavo sąžinės graužatį. Gražaus, spalvingo gyvenimo licencija turėjo didelę prasmę – išvaduoti pasaulį nuo A.Hitlerio ir jo gaujos.
Aišku, buvo ir skrupulingų priešininkų, kurie apsunkindavo jų misiją.
Antai JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovas Johnas Edgaras Hooveris 1942 metais Niujorke griežtai įspėjo D.Popovą dėl esą visas ribas peržengiančio jo gyvenimo būdo.
„Aš vadovauju švariausiai pasaulio policijos organizacijai, o jūs ateinate iš niekur, per šešias savaites patogiai įsikuriate prabangiame būste Parko aveniu, užsiimate meilės romanais su kino žvaigždėmis, laužote svarbius įstatymus ir bandote papirkti mano darbuotojus.
Nedelsdamas jus įspėju, kad tai man tikrai nepatinka“, – laišką iš FTB vadovo savo 1974-aisiais pasirodžiusioje autobiografijoje prisiminė D.Popovas.
Jis į pasaulį žvelgė visai kitaip nei J.E.Hooveris ir visiškai nesuprato tokio jo požiūrio.
„Esu ne šnipas, kuris pavirto pleibojumi, o vyras, kuris visada gerai gyveno ir kaip tik atsitiktinai tapo šnipu. Priešininkas tikisi, kad gyvensiu taip, kaip esu įpratęs.
Jei padarydamas jums paslaugą pasitenkinsiu žemesniu standartu, vokiečių abverui (nacių karinei žvalgybai. – Red.) kils įtarimų“, – į priekaištus atsakė D.Popovas, oficialiai dirbęs naciams.
Akiplėšos ir maištininkai
„Visiškai aišku, jog Johnny priklausė prie Hamburgo aukštuomenės. Jis nebuvo vienas iš dešimties tūkstančių. Jis buvo vienas iš tūkstančio“, – dabar prisimena J.Jebseno sūnėnas Björnas Plenkeris.
D.Popovas su J.Jensenu susipažino 1936 metais Freiburge, kur pastarasis elgėsi kaip anglų aristokratas. Jis retai išeidavo į gatvę be skėčio ir nenorėjo turėti nieko bendra su miesčioniškomis rudųjų ideologijos šalininkų manieromis.
Diskusijų klubuose abu draugai pašiepdavo nacius. Jie, be jokios abejonės, buvo ne tik akiplėšos, bet ir maištininkai.
Jų gyvenimo stilius buvo prabangus ir atkreipiantis dėmesį.
Antai J.Jebsenas važinėjo automobiliu „Mercedes 540 K“, iš kurio variklio gaubto kyšojo žvilgančio chromo išmetamasis vamzdis, o D.Popovas – BMW.
„Abiem mums patiko elegantiški automobiliai ir gražios moterys, be to, abu turėjome pakankamai pinigų tiek vienam, tiek kitam“, – pasakojo D.Popovas, dar mėgęs ir slidinėti Alpėse.
D.Popovas dvelkė nepaprastai didžiuliu pasitikėjimu savimi. Šią jo charakterio savybę vėliau išanalizavo britų slaptoji tarnyba MI5.
„Jis rengiasi gerai, bet ne itin kruopščiai. Kelnės visada atrodo per ilgos, jis teikia pirmenybę baltiems šilkiniams marškiniams minkšta apykakle ir prabangiems kaklaraiščiams. Juokiasi visiškai nesitvardydamas ir rodydamas visus savo dantis.
Veidas nėra nemalonus, bet, žinoma, jo ir nepavadinsi žavingu“, – rašoma senuose britų dokumentuose.
Pasisiūlė dirbti britams
Vieną 1937-ųjų rytą D.Popovas, kuris turėjo kažkur išvykti, sulaukė svečių iš gestapo ir nacių buvo apklausiamas aštuonias dienas ir aštuonias naktis.
Bet bičiulį užgriuvusią problemą J.Jebsenas išsprendė, kaip ir dera jo statuso asmeniui. Jis nuvyko į Šveicariją, kad iš ten nepasiklausomas galėtų paskambinti Dušano tėvui.
Pastarasis kreipėsi į tuometį Jugoslavijos ministrą pirmininką, kuris paskambino antrajam po A.Hitlerio nacių vadeivai – Vokietijos reichsmaršalui Hermannui Göringui. Netrukus gestapininkai davė D.Popovui 24 valandas palikti šalį.
Abiejų draugų ryšiai nenutrūko. 1940 metų vasarį, užsukęs į Belgradą pas savo bičiulį, J.Jebsenas prisipažino neturįs nė mažiausio noro būti paimtas į kariuomenę, todėl įsipareigojo dirbti slaptajai tarnybai – abverui.
„A.Hitleris specialiai kvailina vokiečius, kad jų padedamas galėtų užkariauti pasaulį“, – pridūrė J.Jebsenas.
Pokalbio metu jis ir D.Popovui pasiūlė darbuotis abvere, bet išgirdo aiškų atsakymą: „Aš padėsiu tau ištverti karą, bet neturiu nė mažiausio noro kuo nors padėti tavo vokiečiams.“
Kitą rytą, kaip vėliau savo prisiminimuose rašė D.Popovas, jis nuėjo į Didžiosios Britanijos konsulatą ir pasisiūlė dirbti dvigubu agentu – Londonui naudingą informaciją jis būtų išgavęs kaip vokiečių šnipas.
Britai, kuriems grėsė vokiečių invazija kodiniu pavadinimu „Jūrų liūtas“, sutiko, o netrukus vokiečiai D.Popovui davė Iwano slapyvardį.
Turėjo apgauti nacius
Iwanas ir Johnny – neįprasta pora. Aišku, abiem pleibojams reikėjo vienam kito. Bet Freiburgo, visiško abipusio pasitikėjimo, laikotarpis jau buvo praeityje.
Jie traukė vienas kitą, bet ir naudojosi vienas kitu kaip šachmatų figūromis. Tiesa, D.Popovas, kurį į šnipų pasaulį atvedė J.Jebsenas, pastarąjį apmaudavo kur kas gudriau.
D.Popovas, kaip dvigubas agentas, informaciją, kurią sužinodavo iš J.Jebseno, perduodavo britams. Apie tai jo bičiulis turbūt nutuokė, negana to, to net norėjo – bent jau taip manė D.Popovas.
„Nors Johnny nesakiau, kad dirbu britams, neabejoju, jog jis tai žino“, – toks D.Popovo įrašas saugomas MI5 dokumentuose.
„Net jei J.Jebsenas mėgino sukti savo reikalus Trečiojo reicho sistemoje, jis niekada nebuvo nacis“, – tikino D.Popovas, kuris tuomečius susitikimus su draugu pavadino vaikščiojimu lynu virš bedugnės.
Londone jis stropiai dirbo vokiečiams, bet siuntė tik tą informaciją, kuri buvo suderinta su MI5 ir skirta priešui apgauti.
Svarbiausias D.Popovo tikslas buvo Jungtinę Karalystę parodyti vokiečiams stipresnę, nei yra iš tikrųjų, – kad tik naciai nepasiryžtų rengti „Jūrų liūto“ operacijos.
Kai D.Popovas Londone užsirekomendavo kaip vakarėlių liūtas ir meilės romanų su aukštuomenės moterimis kolekcininkas, MI5 jam patarė susiorganizuoti komandiruotę į Lisaboną.
Portugalijos sostinė anuomet buvo pabėgėlių, abejotinos informacijos ir sandėrių Europos pakraštyje katilas.
D.Popovas tapo pavaldus tenykščiam vokiečių abvero vadovui, kurio slapyvardis buvo Ludovico von Karsthoffas.
Vokiečiai akivaizdžiai buvo labai patenkinti Iwanu, bet džiaugėsi ir britai, D.Popovą vadinę Triratuku.
Laukė kelionės į Havajus
Savo laikysena, laisvumu, tobulu ir įtikinamu informacijos iš Jungtinės Karalystės pateikimu D.Popovas buvo puikus savo profesinės grupės – slaptųjų agentų – atstovas. Jo preke tapo klaidinga informacija, o honoraras siekė dešimtis tūkstančių dolerių.
Tad nenuostabu, kad vokiečiai užsimanė daugiau. Jie pareiškė, kad D.Popovas turi sukurti naują vokiečių šnipų tinklą Amerikoje.
Vienos abvero grupių vadovas Carlas Maureris per karą piktinosi, kad amerikiečiai dešimtimis gaudo šnipus „tarsi prostitutes Hamburgo raudonųjų žibintų kvartale“. Londonas iš džiaugsmo trynė rankas išgirdęs apie vokiečių planus.
„Jūs – mūsų žmogus Niujorke“, – taip D.Popovui pareiškė svarbus MI5 pareigūnas, papulkininkis Thomas Argyllas Robertsonas.
Už viską mokėti, žinoma, privalėjo vokiečiai. Dvigubas agentas netrukus pirmąja klase leidosi kelionėn į Ameriką, o jo rankiniame bagaže gulėjo 40 tūkst. dolerių, gautų iš L.von Karsthoffo.
Prieš kelionę Iwanas gavo detalią raštišką L.von Karsthoffo užduotį, ką jis turi nuveikti Havajuose, – iššnipinėti JAV karinio laivyno bazę Perl Harbore.
Vos atvykęs į Niujorką D.Popovas pasinėrė į prabangų gyvenimą: įsikūrė viešbutyje „Waldorf Astoria“, jau per pirmąjį pasivaikščiojimą po Brodvėjų nusipirko raudoną automobilį „Buick Cabrio“ – ano meto mados šauksmą.
Jis išdidžiai informavo FTB, kad privalo vokiečiams suteikti informacijos apie Perl Harborą. Esą tai įrodymas, kad šiai bazei, kur dislokuotas amerikiečių laivynas, gali grėsti būti užpultai.
Be to, D.Popovas džiaugėsi kelione į Havajus – juk į gražųjį salyną jis turėjo vykti su priedanga, žavia moterimi. Taip jam patarė ir vokiečiai, ir britai.
Nuolat rydavo amfetaminą
Bet FTB nenorėjo nieko žinoti apie šią kelionę – užuomina dėl Perl Harboro užpuolimo atsimušė į tylos sieną.
Kai susierzinęs D.Popovas su meiluže raudonuoju „Buick“ išvyko į Majamį, paplūdimyje jį sulaikė du amerikiečių agentai.
Agentui buvo pateiktas kaltinimas pažeidus Manno įstatymą, draudžiantį gabenti moteris per Amerikos valstijų sienas amoraliais tikslais. D.Popovui netgi pagrasinta metais kalėjime.
Tad žaidimas, kurį taip sėkmingai sekėsi žaisti Europoje – Londone, Madride, Lisabonoje, Paryžiuje, Berlyne ir Dubrovnike, nutrūko puritoniškoje Amerikoje.
Pinigais besižarstantį pleibojų FTB vadovas J.E.Hooveris laikė nedorovingumo ir amoralumo simboliu, kuriuo geriausiu atveju galima pasinaudoti kaip lipniuoju popieriumi musėms, kad jis priviliotų kitų dvigubų agentų.
Amerikiečių nuomone, D.Popovas buvo žmogus, kuriuo negalima pasitikėti, – net jei jis teikia žinias, kurios galėtų kuo geriausiai pasitarnauti JAV.
Nebuvo patenkinti ir vokiečiai, ypač tada, kai agentas 1942 m. grįžo į Lisaboną. Jie barė jo pasirodymą kaip „nepakankamą“, bet vis dėlto suteikė antrą progą.
O užkulisiuose nuolat veikė D.Popovo tarpininkas J.Jebsenas. Jis bičiuliui siuntė vis aiškesnius signalus, kad irgi norėtų dirbti su britais prieš nacius.
Tad netrukus J.Jebsenas irgi buvo pasamdytas kaip dvigubas britų agentas. Jo slapyvardis – Artistas.
Bet ir šnipų žaidimai tapo dar pavojingesni. Abu bičiuliai ėmė vis labiau nervintis, retsykiais juos net apimdavo baisi panika, jie kentė nuo stipraus drebulio.
Savo baimes J.Jebsenas ir D.Popovas slopino alkoholiu, merginomis, nikotinu, pinigais, raminamaisiais vaistais. Dieną jie rydavo amfetaminą, o D.Popovas pradėjo nuolat nešiotis ginklą.
Tiesa, J.Jebsenas Lisabonoje veikė taip veiksmingai, kad MI5 net gyrėsi iš Berlyno siunčiamas telegramas gaunanti anksčiau nei vokiečiai.
Berlyne paskelbė mirusiu
1944 metų balandžio 29-ąją J.Jebsenas kartu su bičiuliu, kolega iš abvero Heinzu Pauliu Moldenhaueriu buvo pakviesti į Lisabonos vokiečių karinės žvalgybos vadovo Aloyso Schreiberio biurą.
Ten jie buvo sumušti, apsvaiginti migdomaisiais, sugrūsti į du lagaminus ir didelio automobilio bagažinėje per sienas nugabenti į Prancūzijos kurortą Bjaricą.
Iš ten – lėktuvu į Berlyną, pristatyti tiesiai į gestapo būstinę.
Sužinoję apie Artisto suėmimą, britai ėmė baimintis, kad J.Jebsenas kankinamas išduos tikrąją vietą, kur po kelių savaičių planuojamas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje.
Tačiau jis tylėjo. 1944-ųjų rudenį J.Jebsenas buvo išvežtas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Kitų metų vasario mėnesį naciai jį dar kartą atgabeno į gestapą, bet į vienutę jis nebegrįžo.
1950 metais Berlyne J.Jebsenas buvo oficialiai paskelbtas mirusiu. Tuo metu jo draugas D.Popovas įsikūrė elegantiškame būste Prancūzijos Žydrajame Krante ir pradėjo verslą.
Po subyrėjusios santuokos vedė 19-metę švedę, su kuria susilaukė trijų sūnų.
D.Popovas mirė 1981-aisiais savo namuose.
Ir nors I.Flemingas juo žavėjosi, apie agentą Džeimsą Bondą jis yra pasakęs: „Realiame gyvenime šis tipas neištvertų nė 48 valandų.“
