„A.Kurkovo pasakojimo stiprybė slypi jo gebėjime suausti nepaprastus, įsimintinus istorinius įvykius ir paprastą kasdienį gyvenimą. Drauge su autoriumi išgyvename Maidano revoliuciją, prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimą, Krymo aneksiją, be to, dalyvaujame Kurkovo sūnaus 11-ajame gimtadienyje, sodiname bulves Lazarivkoje, drauge su rašytojo mama važiuojame į ligoninę daryti kardiogramos... Ukrainos istorija – žmogiška ir gyva“, – rašo „Financial Times“.
A.Kurkovas – daugiausiai į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas – daugiau nei 20-ies knygų, scenarijų autorius, žurnalistas. Gimė 1961 m. tuometiniame Leningrade. Daug keliauja, dažniausiai su šeima gyvena Kijeve, greta Nepriklausomybės aikštės – Maidano. Lietuvių kalba 2002 m. išleistas autoriaus romanas Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis. Netrukus pasirodys ir kitas A.Kurkovo romanas Bikfordo pasaulis.
Jo „Maidano dienoraštį“ iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė ir ką tik išleido leidykla „Vaga“.
„Labai džiaugiuosi, kad mano dienoraštis – ir dėl atkurtų ilgalaikių draugiškų lietuvių ir ukrainiečių santykių – pateko į jūsų, Lietuvos skaitytojų, rankas. Džiaugiuosi, kad nuoširdžiai domitės Ukrainos likimu. Ukrainos likimas – tai daugiau nei vienos tautos ar šalies likimas. Ukrainos įvykiai lemia Rytų Europos ir Europos vienybės likimą. Kartais atrodo, kad Lietuva tą supranta geriau nei Briuselis“, – teigia A.Kurkovas.
Jūsų dėmesiui – naujosios knygos ištrauka.
* * *
2014 m. sausio 22 d.
Pirmos mirtys Hruševskio gatvėje. Kodėl manęs tai nenustebino? Kodėl tai, kas anksčiau būtų atrodę neįmanoma ar beprotiška, dabar atrodo logiška ir normalu? Mes visi išprotėjome. Nežinau, kas yra „normalu“. Normalu – nekęsti savo šalies prezidento, kuris nesugeba be klaidų rašyti, nė velnio neišmano ir, regis, niekur ir niekada nesimokė. Nebent dusyk kalėdamas jaunystėje. Tai yra toks prezidentas kaip Janukovyčius negali būti „norma“. Taigi normalu jo nekęsti ir nepripažinti. Protestai – tiesmukiausia nepripažinimo ir nemėgimo forma. Tai irgi normalu. Politiškai puolama valdžia arba reaguoja, arba ignoruoja puolimą. Kai valdžios, tai yra policijos, link lekia akmenys ir Molotovo kokteiliai, ji atsako lazdomis. Tai irgi normalu? Graikijoje – taip. Vokietijoje irgi. Tačiau kažkodėl žmogus su kriminaline praeitimi ten negali būti prezidentas! Pirma mūsų vidinės „intifados“ auka tapo Serhijus Nihojanas, dvidešimtmetis armėnas, Ukrainos pilietis iš Dniepropetrovsko srities, ant barikadų deklamavęs Taraso Ševčenkos eiles. Kaipgi dabar darbuotis prie romano apie Lietuvą ir lietuvius, kai penkių minučių atstumu nuo buto, kuriame sėdžiu prie kompiuterio, milicija nuožmiai kovoja su tauta, su radikaliaisiais romantikais, vis tiek nenugalėsiančiais „Berkuto“, o jei ir nugalėtų, ką daryti toliau?
Dievo pamiršta šalis. Virš jos – dūmai. Po dūmais vyksta valdžios dalybos. Banditai ir revoliucionieriai. Revoliucionieriai ateityje dar gali pasidaryti banditais. Banditai jau vargu ar eis į revoliucionierius.
Paaiškėjo, kad antroji šiandienos auka – Baltarusijos pilietis. Be to, miške netoli Boryspilio, kur buvo nuvežtas ir sumuštas aktyvistas Ihoras Lucenka, rastas lavonas su kankinimų žymėmis. Kyla įtarimas, kad tai vyras, kurį drauge su Ihoru iš ligoninės pagrobė civiliniais drabužiais vilkintys vyrai. Įdomu, ar toje ligoninėje yra vaizdo kameros? Ar išliko šio nusikaltimo įrašas?
Ką tik paskambino Petia Chazynas. Pasakė, kad jo namo kieme Tereščenkivska gatvėje milicija, o iš greta esančių Vakarų ir Rytų meno ir Rusų meno muziejų evakuojami darbuotojai ir lankytojai. Matyt, ruošiamasi išvaikyti Maidaną, šįsyk visai rimtai. Paskambino Liza, pasakė, kad milicija įsakė baigti užsiėmimus ir skubiai paleisti studentus namo. Patiems dėstytojams irgi liepė eiti namo. Ji nuėjusi į metro, bet metro neveikiąs. Tad einanti pėsčiomis Andriejaus nuokalne.
2014 m. vasario 4 d.
Lauke akivaizdžiai atšilo, –10 °C. Pirmiausia nuėjau į centrinį paštą išsiųsti poros registruotų laiškų. Tiesiai priešais įėjimą į siuntinių salę apie penkiolika apsimuturiavusių maidanininkų statė naują palapinę. Virš Maidano rūkana, panaši būna rytais virš Šri Lankos džiunglių. Akina ryški saulė, dar nepasiekusi zenito. Žmonių mažai.
Vakar vakare apatinio aukšto kaimynus apėmė panika. Jie skambino mums trissyk: apačioje jau trečia diena stovįs aukštas, apie 1.90 m ūgio vyras, regis, kažko tykantis, kažką sekantis. Svetimas. Ir aš jį mačiau įeidamas į laiptinę, bet tada, apie 6-ą valandą, jis stovėjo gatvėje priešais įėjimą. Paskui turbūt sušalo ir grįžo į namą. Vakare išėjau į knygyną „E“ susitikti su Jurijumi Makarovu, apačioje nieko nebuvo. O šįryt kieme išsikalbėjau su notaru iš pirmo aukšto. Jis pasakė, kad anksčiau čia visa laiką stovėjęs kitas, mažesnis vyras, akivaizdžiai „atliekantis tarnybą“. Gal dėl biuro antrame aukšte, į kurį ateidavęs vienas iš Maidano vadovų Jehoras Sobolevas. Su notaru ramiai aptarėme padėtį. Išeities nesugalvojome. Palinkėjome vienas kitam geros dienos ir patraukėme savais keliais.
„Bakcho“ restorane sutikau bičiulį, buvusį bankininką Sašą Savčenką. Jis pasiūlė, kad kartą per mėnesį meninė inteligentija rinktųsi jo restorane aptarti padėties – prie gero vyno ir užkandėlės.
Grįždamas namo ant Franko gatvės laiptų pavijau Antoną ir Tanią. Antonas maldavo, kad šiandien leisčiau jam neiti į muzikos mokyklą. Kiek pasikalbėjęs, sutikau. Jis buvo labai laimingas ir pažadėjo namie vietoj muzikos mokytis ukrainiečių kalbos. O Krymo parlamentas prašneko apie pusiasalio atskyrimą nuo Ukrainos ir pavertimą autonomine Rusijos dalimi.
Vadimas Tituška, davęs vardą „tituškoms“, staiga pareiškė palaikąs Maidaną, tvirtino, kad važiuotų į Kijevą kapoti malkų metalinėms Maidano krosnelėms, jei ne namų areštas. Tymošenko iš ligoninės paskelbė nepritarianti grįžimui prie 2004 m. Konstitucijos. Tai suprantama, ji norėtų būti prezidentė su visais įgaliojimais.
2014 m. vasario 11 d.
Panikos diena. Priešpiet namie rašiau straipsnį. Po pietų patraukiau į Ukrainos rūmus, ten vyko „apskritasis stalas“, kuriame dalyvavo Jurijus Andruchovyčius. Maidano apsaugininkas prie įėjimo į rūmus paprašė parodyti leidimą. Pasakiau neturįs. Paprašė bet kokio kito dokumento. Išsitraukiau savo knygą su nuotrauka ant galinio viršelio. Parodžiau ir jis mane įleido. Atsisėdau ir laukiau „apskritojo stalo“, staiga paskambino Gabi: „Aš viena, Tania išėjo, prie mūsų durų sėdi trys juodai apsirengę vyrai. Man baisu. Ką daryti?“ – „Jei skambins, neatidaryk durų.“ Prie manęs prisėdo antikvarininkas Lionia. Pamatė, kad esu sunerimęs. Paklausė, kas atsitiko. Papasakojau. Jis pakvietė Serhijų, Automaidano apsaugos vadą. Šis sako: „Reikia važiuoti.“ Taigi išeiname, sėdame į taksi, vairuoja Andrijus iš Automaidano. Pakeliui vėl Gabi skambutis: „Jie paskambino į duris, bet aš neatidariau!“ „Niekam neatidaryk, atvažiuojame!“, – pasakiau. Reitarska gatvės pradžioje patekome į kamštį.
Privažiavome prie namo iš kiemo pusės. Serhijus užsimovė pirštines, pasakė eisiąs vienas. Man patarė sėdėti automobilyje, paprašė paskambinti Gabi ir pasakyti, kad ji atrakintų jam duris. Jis pasivadinsiąs „Karlu“. Jo nebuvo apie dešimt minučių. Pradėjau nervintis. Pasiūliau vairuotojui Andrijui užeiti į laiptinę. Įėjome, pažvelgiau aukštyn ir pamačiau trečiame aukšte vyrų nugaras. Grįžome į kiemą. Serhijus išniro iš vartų arkos. Pasakė, kad vienas iš tų vyrų – „mentas“, kiti du – „nieko ypatinga“. „Aš juos nufotografavau, paėmiau telefonų numerius. Viskas gerai. Dabar jie nieko nepadarys! Galime važiuoti atgal. Jie sakė, kad laukia 8-o buto gyventojų, minėjo plastiko langus.“ Visa tai primena kliedesį: 8-as butas tuščias, ten niekas negyvena. Savininkai tik retsykiais jį trumpam išnuomoja.
Grįžome į Ukrainos rūmus. „Apskritasis stalas“ tebevyko. Apie 30 žmonių klausėsi. Kur kas daugiau tiesiog vaikštinėjo po pastatą: su beisbolo lazdomis rankose, šalmuoti ir neperšaunamomis liemenėmis. Pro šalį praėjo savanoriai Maidano gydytojai. Sėdėti ir klausyti, kaip Vakarai reaguoja į Maidaną, jau nebegalėjau. Buvo neramu, tad galiausiai išėjau. Triochsviatytelska gatve pakilau į Volodymyro gatvę, paėmiau iš dirbtuvės kompiuterį ir parėjau namo. Laiptinėje jau nieko nebuvo. Tylu, ramu. Vakare Gabi papasakojo apie šį įvykį Lizai. Ši labai susinervino. „Baik žaisti Džeimsą Bondą“, – pasakė. Regis, ji ne visai supranta, kokia rimta padėtis.
2014 m. vasario 20 d.
Rusija nori karo Ukrainoje. Šiandien Medvedevas pareiškė: Rusija tesėsianti pažadą duoti pinigų Ukrainai tik jei šalyje bus teisėta efektyvi vyriausybė ir jei Janukovyčius neleis demonstrantams „šluostytis į jį kojas“.
Šiandien žuvo Lvovo katalikų universiteto dėstytojas ir dar keliasdešimt žmonių. Snaiperiai šaudo net į merginas sanitares. Vieną jų, Lesią, sužeidė į kaklą. Valstiečiai ant plento stabdo autobusus su „tituškomis“ ir vidaus pajėgų kareiviais; vidaus pajėgų kareiviai pasiduoda Maidane, vienas papulkininkis pasidavė ir prisiekė ištikimybę Ukrainos liaudžiai.
Janukovyčiaus įgaliotinis vaiko teisių reikalams, Viktoro Juščenkos auklėtinis Jurijus Pavlenka pareiškė atsistatydinąs.
Kijevo miesto administracijos vadovas paskelbė išstojąs iš Regionų partijos, miestų merai daužo Janukovyčiaus portretus.
Gandai vienas už kitą baisesni, bet ir tikrovė baisi – šiandien Mykolo aikštėje nužudyti du autoinspektoriai. Kodėl? Kam to reikia? Aišku, yra čia ir Maskvos ranka, stumianti Ukrainą į ypatingąją padėtį. O Europos užsienio reikalų ministrai jau trečia valanda sėdi pas Janukovyčių ir įkalbinėja jį deryboms.
