Po kruvinų išpuolių Paryžiuje paaiškėjus, kad dalis juos organizavusių ekstremistų gyveno Molenbeke, pastarosiomis dienomis šiam imigrantų rajonui skiriamas ypatingas policijos bei valdžios dėmesys.
Verčiant iš flamadų kalbos, Molenbekas reiškia „malūno upelį“ arba „upelį prie malūno“. Sakoma, kad senovėje taip buvo vadinamas čia trykštantis šaltinis, kurio vanduo esą pasižymėjo stebuklingomis gydomosiomis savybėmis. Garsas apie šventąją versmę sklido toli: čia nuolat traukdavo begalės maldininkų. Tad Molenbeku netrukus pradėta vadinti ir visa apylinkė.
Viduramžiais Molenbekas jau buvo virtęs gana stambia gyvenviete su IX a. statyta parapine Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Būtent todėl šis krikščionių šventasis atsidūrė XIX a. patvirtintame Molenbeko herbe. Dabartinis oficialus rajono pavadinimas – Šv. Jono (Žano) Molenbekas (flam. Sint Jans Molenbeek, pranc. Molenbeek Saint Jean). Šiandien tai skamba keistokai žinant, kad didžioji dalis jo gyventojų – musulmonai.
Visos Belgijos prieangis
Ko gero, kitados Molenbekas turėjo visas galimybes tapti atskiru klestinčiu miestu, jei ne itin artima nuolat besiplėtusio Briuselio kaimynystė.
Į Briuselio sudėtį jis pirmąkart pateko XIII a. pabaigoje, tačiau prabėgus penkiems šimtmečiams, XVIII a., vėl trumpam atgavo nepriklausomybę. 1801 m. čia gyveno kiek daugiau nei pusantro tūkstančio gyventojų, bet pašonėje iškasus didelį laivybos kanalą jų skaičius pradėjo sparčiai augti. Per šimtmetį Molenbeko, kuris tuo metu jau virto pramoniniu Belgijos sostinės priemiesčiu, populiacija padidėjo daugiau nei trisdešimt kartų.
Būtent tada Molenbeke įsikūrė pirmieji imigrantai. Tiesa, ne musulmonai, o atvykėliai iš skurdesnių Europos kraštų: italai, lenkai, vengrai, Balkanų gyventojai. Šie juodadarbiai plušo priemiesčio gamyklose ir fabrikuose, butai čia buvo palyginti pigūs, o gyvenimo sąlygos – ne pačios geriausios.
Molenbekas pradėtas vaizdžiai vadinti Briuselio ir visos Belgijos prieangiu, nes daugybė atvykėlių pirmuosius žingsnius svečioje šalyje pradėdavo būtent čia. Gyventojų kaita darbininkų kvartaluose visuomet buvo didžiulė: per porą metų įsitvirtinusieji paprastai išsikeldavo į geresnius ir švaresnius rajonus, o jų vietą užimdavo nauji.
XX a. Europą supurtę du pasauliniai karai palietė ir Belgiją. Smukusiai ekonomikai stabilizuoti, o vėliau ir po truputį kelti verkiant reikėjo naujų darbo rankų. Iškart po karo Belgija pradėjo ieškotis darbininkų tai Italijoje, tai Ispanijoje, tai Graikijoje, tačiau atvykstančiųjų skaičius pasirodė nepakankamas.
Musulmonai niekam nerūpėjo
1964 m., kai Briuselio vyriausybė pasirašė sutartis su musulmoniškais Maroku ir Turkija, į šalį plūstelėjo dešimtys tūkstančių naujų atvykėlių, daugelis kurių, išstumdami ankstesnius imigrantus iš Europos kraštų, įsikūrė Molenbeke. Spartų migrantų iš Šiaurės Afrikos bei Azijos skaičiaus didėjimą sąlygojo gana liberalios „šeimų susijungimo“ programos, pagal kurias galėjai atsivežti ne tik žmoną ir vaikus, bet ir tėvus, brolius, seseris, pusbrolius, dėdes, kitus giminaičius.
Belgijos pilietybė buvo dalinama po trejų metų gyvenimo šalyje, vienos iš dviejų valstybinių kalbų mokėjimas nebuvo būtinas. Dėl tradicinio musulmonų įpročio gyventi didelėmis giminių bendruomenėmis Molenbekas netrukus virto tankiausiai gyvenama vieta Belgijoje.
Kylant šalies ekonomikai ir augant gyvenimo lygiui musulmonų integracijos klausimai niekam per daug nerūpėjo. Ir iš tiesų: pirmoji imigrantų iš Šiaurės Afrikos bei Azijos banga didesnių problemų belgams nekėlė, tačiau tai nereiškia, kad prielaidos būsimajam kultūriniam konfliktui nebrendo besiformuojančiame atvykėlių gete.
Kaip juos integruoti?
Ilgametės integracijos politikos nebuvimas, liberalūs įstatymai ir dosni belgiška pašalpų bei įvairiausių socialinių išmokų sistema lėmė, kad antros, trečios kartos musulmonų imigrantų palikuoniai ėmė elgtis kur kas laisviau ir įžūliau už kadaise dirbti ir įsitvirtinti čia atvykusius savo tėvus.
Jaunimas suprato, kad visai neblogai gyventi galima nieko nedirbant, kad lojalumo šaliai iš jų niekas nereikalauja ir niekas jų, kaip piliečių, nedeportuos.
Tai puikiai paaiškina, kodėl nedarbas tarp jaunimo iki 25 metų Molenbeke siekia beveik 50 proc., brandos atestatų nesugeba įgyti beveik 30 proc. musulmonų moksleivių, o dalis gimusių bei augusių Belgijoje imigrantų vaikų nekalba jokia kalba, išskyrus gimtąją savo tėvų kalbą.
Nuo 1992 iki 2012 metų, tai yra ištisą dvidešimtmetį, Molenbeko bendruomenei vadovavo socialistinių pažiūrų burmistras Philippe'as Moreaux, kuris laikėsi požiūrio, kad jokios integracijos nereikia – esą ji įvyks nesikišant iš šalies, savaime, tenkinant daugelį mažumos užgaidų, o bet kokią atvykėlių elgesio kritiką nurašant tariamai belgų ksenofobijai.
Juk kažkada atvykę lenkai ir italai puikiai pritapo prie Belgijos visuomenės, kalbėjo P.Moreaux, tai kodėl dabar turėtų būti kitaip? Deja, jis smarkiai klydo. Viena – integruoti europiečius krikščionis, o kas kita – tolimų kultūrų musulmonus.
Pirmieji islamą išpažįstantys imigrantai nebuvo radikalai, arba tas radikalumas bent jau neišeidavo už vidinių bendruomenės ribų, o dabar rajono gatvėse net mokinukai nesivaržo postringauti apie tai, kad „Alachas baudžia pasileidusią Europą“.
Būtent Molenbeke brendęs pūlinys krauju driokstelėjo Paryžiuje. Senovinio gydančio šaltinio pavadinimas tapo barbariško terorizmo sinonimu!
