Romane parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine. Tragiškam laikotarpiui, aprašytam šioje knygoje, savaip tinka autoriaus žodžiai, kuriais jis apibūdina vienus karo metus: „O, 1944 metai... Ar gali būti kas nors šūdinesnio.“ Tačiau knyga, nors ir nestokojanti niūraus skepticizmo, stulbina humanisto rūpesčiu dėl pasaulio tautų ateities, psichologiniu įžvalgumu, rašytojo gebėjimu matyti ir perteikti visas pasaulio spalvas.
Pateikiame J.Mackiewicziaus romano „Nereikia garsiai kalbėti“ ištrauką.
*
Lenkų pogrindžio delegatų slaptų pokalbių su nelegalaus „Lietuvių fronto“ atstovais tikslas buvo pasiekti susitarimą ir galbūt veikti išvien. Iniciatoriai buvo lenkai. Pirmas susitikimas įvyko priemiestyje.
Ten, kur Babruisko gatvė tarp daržus skiriančių tvorų leidžiasi žemyn, į dešinę nuo jos vis aukštyn ir aukštyn į kalvą rangosi vingiuotos gatvelės, negrįstos, tarp asimetriškai išsibarsčiusių medinių namukų. Dešimtmečius čia, ant tų kalvų, apaugusių ąžuolais ir lazdynais, gyveno neturtingi žmonės, juodadarbiai, amatininkai. Surinktos gilės tiko šerti kiaulėms, sudžiūvę lazdynų lapai – šerti ožkoms žiemą. Geresniais, ramiais laikais ne vienas prisidurdavo iš amato, sodindavo gėles, prisistatydavo prie medinio namuko medinę verandą ir turėdavo puikų vaizdą į miesto slėnį.
Pavasaris čia visada ateidavo anksčiau, o nuo įšilusių pietų pusėje kalvų keterų linksmai gurgėdavo žemyn ištirpusio sniego sraujos. Tai buvo melancholiškas linksmumas, tačiau teikiantis tam tikros vilties. Žiemą, per tokį karą kaip šis, viskas sukniubo į baltumą tarp išmintų takelių ir juodų medžių tarsi iš sielvarto užlaužtomis šakomis.
Viename iš tokių namukų ir įvyko pokalbis. Buvo suderinti bendri punktai: tiek vokiečiai, tiek sovietai nori pavergti ir Lenkiją, ir Lietuvą. Iš to peršasi logiška išvada: tiek lenkams, tiek ir lietuviams būtina pamiršti nesantaiką ir susitarti. Gal net sudaryti bendrą frontą?
– Be abejo, be abejo, – pripažino lietuvių atstovas, – bet dabar: kaip šitai įgyvendinti praktiškai? Ką?
Lenkų delegatas įtikinamai įrodė, jog reikia atidėti į šalį visus ginčytinus klausimus, palikti juos spręsti po karo abiejų šalių vyriausybėms ir apsiriboti bendradarbiavimu, neperžengiančiu neginčytinų klausimų rėmų. Bendrų interesų vardan.
– Ginčytini klausimai... – nutęsė lietuvis. – Jų pernelyg daug. Mes priešu numeris pirmas laikome sovietus, o jūs – vokiečius. Mes priešu laikome hitlerizmą, o jūs bet kokią Vokietiją, kad ir kokia ji būtų... Na bet gerai. Vokiečiai, šiokie ar tokie, pralaimi karą. Tai jau matyti. Bet kol kas jūs iš tų vokiečių imate ginklus...
– Nesutinku kalbėtis, kai remiamasi prasimanymais.
– Jums tai prasimanymas, o mums faktas.
– Atsisiejant nuo jūsų „faktų“. Bet jeigu tai kaltinimas, iš jūsų pusės jis skamba truputį juokingai. Lietuviai aprengti vokiečių uniformomis, gauna vokišką ekipuotę, vokiškus ginklus, visiškai oficialiai, taigi...
– Žinoma. Tiktai mes oficialiai gauname senus karabinus, o jūs neoficialiai naujus „šmeiserius“ ir trisdešimt šešių šūvių „valterius“. Ir jais šaudote į lietuvius.
– Nešaudykite į mus, tada ir mes į jus nešaudysime. Jokiais ginklais. Nei tikrais, nei prasimanytais. Mes kovojame su vokiečiais okupantais. O jūs jiems padedate. Liaukitės padėję. Apie tai norime šnekėti.
– Gerai, ir mes norime pasikalbėti. Yra tokia jūsų organizacija „Cecilija“, kuriai vadovauja toks ponas Borovskis. Jis neseniai iš vokiečių...
– Tokios organizacijos „Cecilija“ niekada nebuvo ir nėra. Kalbėkime apie reikalą.
– Jūs tikriausiai geriau žinote. Tada kaip ten buvo prie Turgelių... Aišku, pritalžėte ten vokiečius. Žinau tai. Jų žuvo net 20, vokiečių. Bet vėliau per belaisvius, kuriuos paėmėte į nelaisvę ir paleidote, davėte jiems žinią, kad tai „nesusipratimas“...
– Jeigu taip kalbėsimės toliau...
– Ne. Ne taip. Aš tik norėjau pasakyti, kad yra daug, labai daug ginčytinų klausimų. Visa tai smulkmenos. Bet yra vienas ginčytinas klausimas, svarbus. Ir aš tik norėjau pasakyti, kad lietuviai turi priežasčių nepasitikėti. Jau kartą, atsiprašau, 1920 metais, Suvalkuose buvo sudaryta sutartis su Lenkija. Taaaip. Buvo tada ir tokia lenkų POW, veikianti Lietuvoje. Ir, prašom nepykti, bet lenkų apetitas mums šiek tiek žinomas. Mes žinome daug ką. Žinome, kad dabar prie jūsų AK Vilniaus apygardos priklauso ir Kauno skyrius, jis veikia etninėje Lietuvoje. Kam jums tai?
– Turime ir Berlyne. Vadinasi, norime prisijungti ir Berlyną?..
– Aš to neteigiu. Bet pasakysiu, kad tai, kas vokiečiams Berlynas, o lenkams Varšuva, lietuviams – Vilnius. Štai kas. Mes su jumis galime bendradarbiauti, jei dėl to bus susitarta bendram labui, bet ne mūsų žemėje.
– Jūsų že...? – pirmą akimirką apstulbo lenkų delegatas. Tačiau antrąją susizgribęs rėžė, kad kalbos „mūsų-jūsų“ tema beprasmiškos. Vilniaus kraštas šiuo metu yra Lenkijos valstybės dalis, ir tokio požiūrio laikosi legali vyriausybė Londone. Būtų absurdas, tiesą pasakius, neturintis jokios teisinės ir politinės reikšmės, jei tos vyriausybės pogrindiniai vietos valdžios organai savavališkai imtųsi tai spręsti kitaip. Ar ne? O dabar: jeigu, nepaisydama akivaizdžios formalios padėties, lenkų pusė yra pasirengusi atsižvelgti į kitos pusės pretenzijas, objektyviai konstatuodama, kad toks teritorinis ginčas egzistuoja, bet jį spręsti ji neturi mandato nei galimybių, ar tai nėra pačios geriausios valios įrodymas? Ar begalima nuoširdžiau ištiesti ranką? Kad, gresiant bendram, mirtinam pavojui, būtų nutraukta brolžudiška kova.
– Jūs vis su ta „brolyste“... – susiraukė lietuvis. – Bet jei kalbama apie susitarimą, tai mes irgi neturime mandato, kol nepasitrauksite iš Vilniaus. Štai taip.
Antras susitikimas įvyko miesto centre. Mūriniame name Vilniaus gatvėje, kaip tik netoli tos vietos, kur gelbėdamasis bėgo Leonas. Abiejų pusių pokalbis buvo kur kas aukštesnio lygio. „Lietuvių fronto“ atstovas patvirtino jau žinomą nusistatymą ir pats pridūrė:
– Jūs klystate, įsivaizduodami, kad vokiečių sutriuškinimas, jų atsitraukimas į Reichą ir visi tolesni įvykiai bus 1918 metų pakartojimas ir jums atiteks tai, ką jie buvo okupavę. Dabar taip nebus. Istorija nesikartoja.
– Labai teisingai. Žinoma, istorija nesikartoja, ir bus visiškai kitaip, – atkirto lenkų delegatas. – Tada Rusija buvo sutriuškinta. Šiandien ji nugalėtoja. Matant, kaip didžiosios valstybės nori nuspręsti mūsų likimą, šiuo metu leistis į grynai teorinį ginčą, kam ateityje turi priklausyti Vilnius, Lenkijai ar Lietuvai, ir dėl to kariauti tarpusavyje, žudyti vieniems kitus būtų juokinga, jei nebūtų tragiška. Tragiška abiem pusėms.
– Sutinku. Taigi, kad išvengtume to karo, pasitraukite iš Vilniaus krašto, nes jis mūsų. Ir mums pripažintas.
– Kieno? Ribentropo ar Stalino?
– Pirmiausia Čerčilio. Mes taip pat turime savų žinių iš Londono ir ganėtinai tiksliai žinome, kad Didžioji Britanija būsimą Lenkijos sieną nori matyti palei senąją „Kerzono liniją“.
– Mes turime kitokių žinių. Bet net jeigu tokių tendencijų ten ir esama, tai ne Lietuvos, bet sovietų naudai. Kitaip sakant, tai, kas į rytus nuo „Kerzono linijos“, norima atiduoti sovietams. Šiandien būtų naivu manyti...
– Atleiskite, kiek žinau, jūs tikite Čerčiliu ir jo gera valia. Net juokaujama, kad „kaip šventu paveikslu“. Kodėl draudžiate tikėti mums? Mes irgi norime tikėti. Ir pasakysiu, jog kaip tik būtų naivu manyti, kad tas senas antibolševikas, kad didžiosios Vakarų demokratijos penkerius metus kariavo su vokiečiais tam, kad paskui sutiktų atiduoti Baltijos valstybes bolševikams.
– Taigi prašau sukonkretinti savo poziciją.
– Pozicija tokia: nieku gyvu nesutinkame, kad Vilniaus kraštą užvaldytų lenkų partizanai. Sutinkame bendradarbiauti, bet tik ne Vilniaus krašte. Sąjunga, bet už Lietuvos sienų.
– Jūs tikriausiai suprantate, kad mums tai nepriimtina.
Tas skėstelėjo rankomis.
*
Abudu klydo. Istorija tame krašte kaip tik pasikartojo. Panašiai kaip prieš ketvirtį amžiaus, kai, kylant didžiulei tarptautinio bolševizmo bangai, tautos nesivienijo, kad galėtų bendro intereso vardan gintis nuo tos bangos, bet kiekviena savo jėgomis kovojo tik dėl savų interesų, – taip atsitiko ir dabar: kai tolimame Teherane, pergalingiesiems pasaulio galiūnams gurkšnojant viskį su ledu ir smagiai juokaujant, tautų ir šalių likimai buvo dėliojami ant stalo taip lengvai kaip ištraukti iš dėžutės degtukai, kai buvo perstumdomos sienos ir draugiškai šnekučiuojantis perleidžiamos teritorijos, šitaip nulemiant pokario arrangement (sutvarkymas – Pranc.), – tautos, kurių likimas buvo sprendžiamas joms nedalyvaujant ir be jų žinios, pradėjo kruviną tarpusavio kovą. Dėl ežiaženklio, dėl istorijos interpretavimo, dėl teorinių pretenzijų į vieną ar kitą miestą. Kibo viena kitai į plaukus, negailestingai tąsydamos ir taip jau kruvinas galvas. Po paviršiniu didžiojo karo klodu nacionalistinėje, vadinamųjų realiųjų interesų plotmėje įsižiebė kitas karas: tarp lenkų, ukrainiečių, lietuvių, baltarusių; tarp kazokų, totorių, baltųjų rusų... Tarp katalikų, graikų apeigų katalikų, stačiatikių... Dėl valdžios tose žemėse! Dėl Vilniaus, Minsko, Gardino, dėl Polesės, Voluinės, dėl Lvovo... Dėl sienos palei Saną ar Bugą, Pripetę ar Dniestrą.
Vokiečiai vis traukėsi. Raudonoji armija veržėsi į priekį, pergalinga.
*
Prie Gudagojo, Ašmenos, Ašmenėlės, Dieveniškių, Kaniavos, Benekainių, Svierių, Eišiškių įvyko kruvini lenkų ir lietuvių susirėmimai.
* * *
Józef Mackiewicz. Nereikia garsiai kalbėti. Iš lenkų kalbos vertė Aldona Baliulienė. – Vilnius: Briedis [2015]. – 536 p.
Leidykla „Briedis“ išleido naują knygą – Józefo Mackiewicziaus (1902–1985) romaną „Nereikia garsiai kalbėti“, (serija „Vilnius liepsnose“). Daugialypiai lietuvių ir lenkų santykiai Vilnijoje ilgą laiką buvo tabu tema. Iki šiol visuomenė neranda vienareikšmių atsakymų, kuria linkme jie turėtų plėtotis, o vietiniai lenkakalbiai gyventojai susiduria su tapatybės problema. Nesuderinamas atskirų grupių nuostatas gimdo žmonių neišprusimas ir savo praeities nežinojimas.
Istorinė tiesa, kad ir kokia karti ji būtų, gali padėti visuomenei pasiekti sutarimą. Unikalią galimybę geriau pažinti sudėtingą daugiataučio ir daugiakultūrio Vilniaus krašto istoriją mums suteikia Józefo Mackiewicziaus – vilniečio, nepaprasto talento rašytojo, tragiškų XX a. įvykių kronikininko – tekstai.
J.Mackiewiczius parašė daugiau nei 30 romanų, publicistinių apybraižų ir politinių pamfletų. Visos jo kūrybos leitmotyvas – mintis, kad tiktai tiesa yra įdomi. Šia taisykle jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Tarpukario metais J.Mackiewiczius aštriai kritikuodavo Lenkijos valdžią dėl tautinių mažumų laisvių varžymo.
Jis tapo „nepatogiu“ ir ignoruojamu publicistu: lenkams atrodė pernelyg „prolietuviškas“, lietuviams – „prolenkiškas“. Visada save laikęs daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, J.Mackiewiczius atvirai pasveikino 1939 m. spalio mėn. į Vilnių įžengusią Lietuvos kariuomenę.
„Lietuvos žinios“ išspausdino jo straipsnį „Mes vilniečiai“, kuriame rašytojas teigė, kad Vilniaus perdavimas Lietuvai sutelks lietuvius ir lenkus bendro sovietų pavojaus akivaizdoje, kritikavo J.Pilsudskio nacionalinę politiką. Būtent po šio straipsnio jam buvo prilipdyta „kolaboranto“ etiketė, o karo metu Armija Krajova paskelbė nuteisianti jį mirti.
Vis dėlto 1943 m. pavasarį mirties nuosprendis buvo suspenduotas. Gresianti sovietų invazija privertė J.Mackiewiczių pasitraukti iš Vilniaus. Sovietinį komunizmą jis laikė didžiausiu visų tautų priešu.
Vilniaus miesto garbės pilietis, Nobelio literatūros premijos laureatas Czeslawas Miloszas apie J.Mackiewiczių rašė: „Jis gyveno mieste, kuris jam liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, ir buvo tos žemės patriotas. [...] Aš jį laikau itin ištikimu tiesai rašytoju ir manau, kad jis anaiptol neperdeda, rašydamas: „Čia buvo ištakos ginčo, išaugusio į atvirą kovą dėl kalbų, dėl kultūros, dėl tradicijų, dėl istorijos interpretavimo, dėl religijos. Kautasi ir kumščiais, vėzdų smūgiais į šventas cerkves bei bažnyčias, peiliais, ienomis, pistoletais, ir galiausiai, paskutinio karo metu, – skundais gestapui ar NKVD. Neapykanta, pagal visus gamtos dėsnius, gimdė neapykantą.“
Romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ („Nie trzeba głośno mówić“), išleistas 1969 m. Paryžiuje, – svarbiausias J.Mackiewicziaus kūrinys, kuriame pasakojama apie Vilnijos gyvenimą vokiečių okupacijos metais. Parašytas realistiniu stiliumi su publicistikos ir dokumentikos elementais, šis kūrinys drauge yra ir reikšmingas istorijos šaltinis. Jame pateikta naujų Vilnijos istorijos faktų, piešiamas dramatiškas šio krašto žmonių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai į neišnarpliojamą raizgalynę susipynė tarpusavyje kovojančių vokiečių, lietuvių, lenkų ir sovietinių partizanų santykiai.
Romane parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine. Tragiškam laikotarpiui, aprašytam šioje knygoje, savaip tinka autoriaus žodžiai, kuriais jis apibūdina vienus karo metus: „O, 1944 metai... Ar gali būti kas nors šūdinesnio.“ Tačiau knyga, nors ir nestokojanti niūraus skepticizmo, stulbina humanisto rūpesčiu dėl pasaulio tautų ateities, psichologiniu įžvalgumu, rašytojo gebėjimu matyti ir perteikti visas pasaulio spalvas.
