„Verždamiesi pro sniegą atvirose rogėse, riedam per laukus, juokdamiesi visą kelią“, – tokiais žodžiais prasideda visiems iki skausmo pažįstama nerūpestinga kalėdinė dainelė „Jingle Bells“ („Varpeliai“).
Ją XIX a. viduryje sukūrė muzikalusis amerikiečių pastorius iš Masačiūsetso valstijos, gausios šeimynos tėvas Jamesas Pierpontas, kuris, beje, savo kūrinio visiškai nesiejo su Kalėdomis. Tai buvo tiesiog linksma žiemiška dainelė apie vaikino kelionę su mylima mergina žirgo traukiamose rogėse, ne religinė, o pasaulietinė, labiau paaugliška, nei pritinkanti griežtai protestantiškai suaugusiųjų visuomenei.
Tiesa, dabartinė „Jingle Bells“ melodija – kiek supaprastintas originalios Pierponto melodijos variantas.
Pirminis kūrinio pavadinimas irgi buvo šiek tiek ilgesnis – „One Horse Open Sleigh“ („Vienažirgės atviros rogės“), tačiau vėliau jis pakeistas lengviau įsimenamais skambiais priedainio žodžiais: „Jingle bells, jingle bells.“
Matyt, nuotaikinga dainelė netrukus susilaukė rimto įvertinimo, kadangi 1858 m. kompozitorius oficialiai įteisino savo autorystę.
Kaipgi naivoka „Jingle Bells“, kurią Pierpontas greičiausiai kūrė savo vaikams, tapo iš pradžių amerikiečių, o vėliau ir pasaulio hitu?
Į šį klausimą ne taip jau lengva atsakyti. Ko gero, būtent melodijos paprastumas ir linksmas, žiemiškas tekstas pavertė nesudėtingą užstalės dainelę masiškai traukiamu kūriniu.
Žymūs JAV atlikėjai vienas po kito įdainuodavo „Jingle Bells“, tai dar labiau didino jos populiarumą. Sėkmės formulę galima atrasti ir tekste: juk sniegas ir rogės siejamos su Kalėdomis. Kaip tik XIX a. Jungtinėse Valstijose po truputį pradėjo įsitvirtinti ir rogėmis pas vaikus keliaujančio Santaklauso įvaizdis.
„Stille Nacht, heilige Nacht“ (vok. „Tyli naktis, šventa naktis“) – visai kitokio tipo Kalėdų daina, arba greičiau – giesmė. Melodija rami, tarytum plaukianti. Tekstas, kitaip nei valiūkiškos „Jingle Bells“, persmelktas religinės tematikos.
Be jokių abejonių, „Tyli naktis, šventa naktis“ – populiariausia Kalėdų giesmė pasaulyje vokiečių kalba.
Tiesa, iš pradžių tai buvo ne muzikos kūrinys, o 1816 m. austrų katalikų dvasininko Josepho Mohro sukurta eiliuota poema apie „dangiškoje ramybėje miegantį“ ką tik gimusį Kristų. Po dvejų metų nedidelio Oberndorfo miestelio vargonininkas Franzas Gruberis sukūrė jai muziką.
Įdomu tai, kad muzika parašyta per vieną dieną Kūčių išvakarėse ir tą patį vakarą atlikta šventinėse pamaldose. Susirinkusiems žmonėms grojo ir giedojo patys Mohras su Gruberiu. Sakoma, kad miestiečiams kūrinys paliko neišdildomą įspūdį.
Tačiau netrukus abiejų kūrėjų autorystė buvo užmiršta, nors jų šedevras, keliaudamas iš parapijos į parapiją, pasklido po daugelį vokiškai kalbančių kraštų.
Neįtikėtinai išpopuliarėjusios „Tylios nakties, šviesios nakties“ sukūrimas buvo priskiriamas įvairiems daugiau ar mažiau garsiems to meto muzikams, tačiau tik 1855 metais, radus originalius pasirašytus rankraščius, pavyko tiksliai nustatyti, kad autoriai – Mohras ir Gruberis.
Pirmasis tuo metų jau buvo miręs, o antrasis, sulaukęs beveik septyniasdešimties metų, gyveno nedideliame Halaino miestelyje.
Į anglų kalbą „Tyli naktis, šventa naktis“ pirmą kartą išversta 1860 m., o netrukus pasipylė vertimai į daugybę kitų kalbų.
Oberndorfo šv. Mikalojaus bažnyčia, kurioje pirmą kartą atlikta Mohro ir Gruberio giesmė, iki mūsų dienų neišliko, kadangi XX a. pradžioje ją sugriovė potvynis, tačiau 1937 m. toje vietoje pastatyta maža ir jauki Tylios nakties koplyčia.
