Prieš šimtą metų Kalėdų eglės buvo retenybė

Automobilių grūstys, pirkimo karštligė – taip atrodo Vilnius prieš kiekvienas Kalėdas. Tačiau mažiau nei prieš šimtą metų Kūčios ir Kalėdos sostinėje buvo švenčiamos kur kas kukliau, bet galbūt nuoširdžiau.

Kalėdų eglutė ir jos puošmenos. Boleslawos Zdanowskos nuotr. 1930 m., Vilnius.
Kalėdų eglutė ir jos puošmenos. Boleslawos Zdanowskos nuotr. 1930 m., Vilnius.
1935 metais Vilniuje sukurta Annos Swięcickos graviūra „Dievo gimimas“.<br>„Wilnoteka.lt“ nuotr.
1935 metais Vilniuje sukurta Annos Swięcickos graviūra „Dievo gimimas“.<br>„Wilnoteka.lt“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Vitalijus Michalovskis

Dec 27, 2015, 12:28 PM, atnaujinta Sep 27, 2017, 6:00 AM

Tarpukariu laikas bėgo lėčiau, be skubos, šou elementų ir nereikalingos įtampos. Būtent tai ir prisimena senieji Vilniaus gyventojai.

Didžiąją tarpukario dalį Vilnius buvo tapęs Lenkijos dalimi, nors Lietuva sostinės praradimo niekuomet nepripažino.

Būtent todėl daugumą su Kalėdų šventimu Vilnijoje susijusių prisiminimų galima išgirsti iš kadaise emigravusių lenkų tautybės gyventojų lūpų, nors, ko gero, galima teigti, kad katalikiškos Vilniaus gyventojų dalies, įskaitant lietuvius ir katalikybę išpažįstančius gudus, tradicijos ir prisiminimai turėtų būti panašūs.

Religija buvo labai svarbi

Mūsų laikais besniegės Kalėdos jau nieko nestebina, nors tarpukariu tai buvo neįsivaizduojama. Pirmasis sniegas dažnai iškrisdavo rudens pabaigoje ar net jo viduryje.

Tai buvo ženklas, kad Kalėdos – ne už kalnų. Arklių traukiamos rogės – įprastas to meto miesto reginys, nekalbant jau apie priemiesčio kaimus, kuriuose be rogių tiesiog paskęstum pusnyse.

Religija tuomet užėmė kur kas svarbesnę vietą visuomenės gyvenime nei dabar, o pasakomis ir stebuklais šventai tikėjo net paaugliai.

Vilnius lenkmečiu buvo palyginti nedidelis, už jo iš karto prasidėdavo priemiesčiai su savo kaimišku gyvenimu, tamsiais miškais ir apsnigtomis dykromis.

Vaiko akimis, tai buvo baugus ir paslapčių kupinas pasaulis – advento metu jis ir traukė, ir gąsdino.

Mada greitai išplito

Iškart po Pirmojo pasaulinio karo iš Vokietijos atkeliavusi Kalėdų eglutė vilniečių namuose buvo retenybė.

Į vakarus nuo Lietuvos esančioje Mozūrijoje pirmosios eglutės pradėtos puošti pačioje XX a. pradžioje, vėliau šią tradiciją perėmė Suvalkų, Gardino, Balstogės, Vilniaus gyventojai.

Tiesa, iš pradžių Kalėdų eglute buvo džiaugiamasi tik turtingesnių miestiečių šeimose, tačiau netrukus ši mada išplito.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje eglutė namuose jau mažai ką stebino – nieko nereiškė ją parsinešti iš netoliese esančio miško.

Papuošimus gamino patys

Apie pirktinius Kalėdų eglutės papuošimus daugelis tais didžiajai miestiečių daliai palyginti sunkiais laikais galėjo tik pasvajoti. Jų buvo galima įsigyti Lukiškių aikštės turguje arba per Kaziuko mugę, bet kainavo jie brangiai.

Todėl daugelis gyventojų kalėdine namų puošyba rūpinosi patys. Iš spalvoto popieriaus būdavo karpomi šventiniai serpantinai, sniegą imituodavo vata, naudota viskas – nuo kiaušinių lukštų iki kankorėžių.

Turtingesnės šeimos ant eglės šakų tvirtindavo tikras žvakes ir per Kūčių vakarienę jas uždegdavo. Mūsų laikais šios tradicijos vargu ar laikomasi – žvakes pakeitė kur kas saugesnės spalvotos lemputės.

Priešinosi Kalėdų Seneliui

Kalėdų dovanėlės dažniausiai būdavo grynai simbolinės, namų gamybos.

Tėvai išdroždavo medinių žaislų, motinos pasiūdavo skudurinių lėlių. Gauti dovanų tikrą kamuolį buvo laikoma prabangos viršūne.

Vaikai ypač vertino saldainius iš Bemo cukrainės, įsikūrusios Trakų ir Vokiečių gatvių sankirtoje. Kiek vėliau skaniausiais saldumynais mieste prekiavo d’Ammanas.

Dovanas dovanodavo tėvai. Šv.Mikalojaus, vėliau tapusio Kalėdų Seneliu, tradicijai iš pradžių priešintasi, nes ji buvo laikoma svetima, atneštine, netgi nepatriotiška.

Vakarų Lenkijoje ši tradicija vadinta vokiška, o Gudijoje ir Vilnijoje – rusiška. Tačiau ketvirtajame dešimtmetyje dovanas vaikams dalijantis Mikalojus virto vis labiau įprastu švenčių personažu.

Emigrantai ilgisi „šližikų“

Kūčių vakarą buvo stengiamasi laikytis dvylikos nemėsiškų patiekalų tradicijos, kuri Lietuvoje populiari ir mūsų laikais.

Tiesa, patiekalų iš žuvies buvo gaminama kiek mažiau nei šiandien. Populiariausia žuvis buvo silkė; visa kita paprastai gaminta iš miltų, kruopų, daržovių, grybų, uogų.

Įdomu tai, kad lietuviški kūčiukai (tarmiškai – „šližikai“) Lenkijoje dažniausiai vadinami vilnietiškais arba lietuviškais „šližikais“.

Emigravę Vilnijos lenkai mielai prisimena šį savo jaunystės patiekalą, nes pačioje Lenkijoje kūčiukų tradicijos nėra.

Nuo giesmių drebėjo mūrai

Tiek Vilnijos lietuvių, tiek lenkų šeimose prie stalo būdavo giedamos Kūčių ir Kalėdų giesmės, o lygiai vidurnaktį miestiečiai lankydavosi per naktį atidarytose bažnyčiose.

1930 metais Lentvaryje gimusi, iš kadaise sulenkėjusios lietuvių giminės kilusi žymi pasaulinio lygio operos solistė Teresa Žylis-Gara interviu Lenkijos radijui prisiminė, esą Kalėdų naktį jos gimtojo krašto bažnyčiose buvo giedama taip, kad drebėjo mūrai.

Pokario metais į Lenkiją išvykusį būsimoji operos žvaigždė pasakojo, kad niekad kitur Lenkijoje negirdėjo taip nuoširdžiai ir garsiai giedant, kaip buvo giedama Vilniaus krašte.

Būtent Vilnijos gyventojų dainingumas ir paskatino mažą mergaitę tolesnį gyvenimą susieti su muzika.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.