Šiemet sukanka 25 metai, kai sausio 13-osios naktį nuo Sovietų Sąjungos okupantų gindami šalies laisvę žuvo ar buvo sužaloti žmonės. Trečiadienį visoje šalyje minėta Lietuvos laisvės gynėjų diena.
Vienas svarbiausių įrankių skleidžiant žinias apie tai, kas tomis dienomis vyko Lietuvoje, buvo radijas ir televizija. Okupantams įvykių metu užėmus Lietuvos televizijos ir radijo (LRT) pastatą, laisvės balsas nenutilo.
Netrukus tiesioginiame eteryje prabilo tuometinis LRT Kauno skyriaus radijo žurnalistas M.Patašius, dabar „Lietuvos ryto“ fotografas.
Einant metams prisiminimai priblėsta, tačiau sausio ir vėlesni įvykiai žurnalistui įstrigo visam gyvenimui. O apie kai kurias detales Sausio 13-osios medaliu apdovanotas M.Patašius papasakojo pirmą kartą.
– Net ir sausio 13-osios įvykių dalyviai po truputį pamiršta tų dienų detales. Jaunimui tai – tik pasakojimai ir šiek tiek išlikusių filmuotų kadrų. Prisiminkite, kokios tai buvo dienos? – „Laikinoji sostinė“ paprašė M.Patašiaus.
– Jau prieš kelias dienas iki sausio įvykių buvo ženklų, kad kažkas gali atsitikti, todėl dirbome ne tik dienomis, kas nors televizijos ir radijo pastate budėdavo ir naktimis. Tą naktį pasitaikė budėti man.
Po to, kai bendrakursės Eglės Bučelytės kalba per LRT iš Vilniaus studijos baigėsi ir ekranas ėmė mirgėti, mūsų techniniai darbuotojai pradėjo rengtis transliacijai iš Kauno.
Tuo metu pas mane iš kito aukšto atbėgęs radijo studijoje budėjęs garso režisierius Rymantas Vaičekauskas sušuko: „Modestai, varom į radiją!“ Įbėgome į studiją, jis įjungė aparatūrą ir išbėgo padėti kitiems kolegoms.
Nors mane galėjo girdėti tik radijo taškų klausytojai, bet tai buvo geriau nei visiška tyla eteryje. Kalbėjau gal 5 minutes. Pasiekė žinios, kad iš Panemunės link centro juda tankai. Laimei, vėliau jos nepasitvirtino. Tačiau tada iš susijaudinimo keiktelėjau, išreikšdamas pasipiktinimą tuo, ką daro okupantai.
Aš buvau įsitikinęs, kad Vilniuje, televizijoje su ginklais lakstantys okupantai nušovė mano kurso draugę E.Bučelytę, o gal ir kelis kitus kolegas. Juk pagal Čekoslovakijos ir Vengrijos įvykių scenarijų taip ir galėjo atsitikti. Maniau, jog viskas kartojasi, juk Eglė sakė, kad šaudo. Vadinasi, nušovė ją, kelis kitus kolegas, o dabar važiuoja pas mus.
Kai aparatūra buvo parengta, buvau vienintelis kūrybinis darbuotojas. Iki tol televizijoje nebuvau dirbęs, tik radijuje, tačiau daugiau nebuvo kam kalbėti. Ruoštis nebuvo kada, todėl teko kalbėti tai, ką jaučiau.
– Kokie buvo pirmieji žodžiai tiesioginiame eteryje? Kaip klostėsi kitos dienos?
– Išliko mano kalbos stenograma. Pirmieji žodžiai buvo tokie: „Gerbiami Lietuvos žmonės. Mano mieli, broliai ir sesės. Lietuvos sostinę Vilnių, kaip jūs supratote, užgrobė kaimyninės šalies kolaborantai. Tačiau Lietuva dar gyva.
Čia kalba Kaunas. Kauno redakcija. Ruošėmės štai po kelių valandų pradėti savo laidą „Sekmadienio rytą“, tačiau, deja, situacija susiklostė taip, kad praktiškai nepasiruošę sugebėjome per 10 – 15 minučių išeiti į eterį ir tame eteryje būsime tol, kol galėsime, kol į mūsų studiją, kol į mūsų perdavimo bokštą, kuris štai siunčia šį signalą į jūsų televizorius, į jūsų namus, neateis kolaborantai, kurie jėga, buožėmis bandys mus užgniaužti, mus parklupdyti.“
Taip keliomis valandomis vėliau turėjusi prasidėti rytinė laida užtruko tris paras. Visus televizijos ir radijo darbuotojus labai palaikė kauniečiai. Keli šimtai žmonių vis pasikeisdami būrėsi prie pastato ir buvo pasiryžę jį ginti.
– Ar tada, suvokus, kad galbūt kolegos žuvo, kad tas pats gali nutikti ir Kaune, buvo baisu? O gal tada neturėjote kada apie tai galvoti?
– Apie tai nedaug kam esu pasakojęs. Tai, kad mano darbas televizijoje sausio įvykių metu gali kelti tiesioginį pavojų, labai aiškiai suvokiau praėjus vos keliems mėnesiams. 1991 metų rugpjūčio 19 dieną Maskvoje įvyko pučas. Jo padariniai ir vėl pasiekė Lietuvą.
Atėjęs ryte į darbą pamačiau, kad prie pastato būriuojasi kolegos. Automatais ginkluoti sovietų armijos kariai stovėjo prie televizijos pastato durų.
Buvau LRT Kauno skyriaus profsąjungos pirmininkas. Kabinete buvo likę įvairių dokumentų, profsąjungos narių sumokėti mokesčiai. Pamaniau, kad viskas dings, todėl panorau patekti į kabinetą. Kariai šiaip taip sutiko pakviesti savo vadą. Šis, išklausęs mano prašymą, pasvarstė ir ginkluotam automatu kariui liepė mane palydėti iki darbo vietos. Dokumentus pasiimti pavyko.
Tačiau buvo šiurpu. Tą kartą akis į akį susidūriau su ginkluotais kolaborantais. Pats suvokiau, taip pat ir aplinkiniai ragino tą naktį nenakvoti namuose. Juk KGB tikrai turėjo duomenų, kas toks esu, kad sausio 13-osios įvykių metu raginau ginti Lietuvos laisvę. Už tai okupantai galėjo bandyti keršyti, gal net sušaudyti.
Prisiminiau ankstesnę istoriją, kai nekalti lietuviai buvo įkalinami, kankinami, tremiami, nužudomi. Todėl tą naktį nakvojau senamiestyje pas bičiulį Vytautą Selelionį.
Kadangi į televizijos pastatą tomis dienomis patekti buvo negalima, laikina studija buvo įrengta Kauno savivaldybėje, greta mero kabineto. Studija buvo parengta darbui tuo atveju, jei prasidėtų neramumai. Naktimis, pasikeisdami su kolegomis, budėjome ir ten.
Dienomis su operatoriumi V.Selelioniu ir dar keliais kolegomis vaikštinėdavome po Kauną ir filmavome viską, kas vyksta. Gedimino ir Kęstučio gatvių sankryžoje stovėjo tankas, už jo budėjo sovietų kariai. Nusprendėme, kad ir tai reikia nufilmuoti. Patekome į priešais tanką stovėjusį namą. Viršutinio aukšto gyventojai sutiko mus įsileisti ir užlipti į pastogę. Nuo jos V.Selelionis užlipo ant stogelio ir filmavo. Manau, kad jei kariai mus būtų pastebėję, nežinia kaip būtų pasibaigę.
Per tris dienas sukūrėme 30 minučių dokumentinį filmą „Trys pučo dienos Kaune“. Kai pučas baigėsi ir vėl galėjome patekti į televizijos studiją, filmas buvo rodomas.
– Kaip elgtumėtės dabar? Ar vėl ryžtumėtės rizikuoti ir ginti laisvę?
– Dabar, galvodamas ramia galva, manau, kad sausio įvykiu metu buvo galima studijoje uždegti žvakę, žuvusiuosius pagerbti tylos minute. Tačiau tvyrant nepaprastai įtampai, teko elgtis spontaniškai.
Ką daryčiau dabar, jei kas nors panašaus pasikartotų? Nors ne viskas, kas dabar vyksta Lietuvoje, patinka, tačiau, žinoma, vienaip ar kitaip laisvę ginčiau.
