Nesunku suprasti, kodėl leidinys tapo visuomeninio gyvenimo įvykiu, nors šiais laikais net iškiliausių rašytojų kūriniai geriausiu atveju gali pretenduoti tik į kultūros reiškinio statusą.
Holokaustas tebėra lietuvių tautos sąmonėje kraujuojanti žaizda, nors kasdieniame gyvenime neretai ir slepiama užmaršties randų. Bet tereikia juos pakrapštyti, ir vėl pratrūksta kraujas. Taip pat ir antisemitizmo pūliniai.
Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 tūkst. žydų. Tai sudaro 92–94 proc. mūsų šalyje gyvenusios žydų bendruomenės – daugiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Ši kraupi statistika seniai žinoma, bet gal todėl, kad po skaičiais slypi protu nesuvokiamos žmonių kančios, jų priminimas Lietuvoje tebekelia jausmų ir aistrų audras.
Praėjo daugiau kaip 70 metų po žydų žudynių. Dauguma kitų Europos šalių jau seniai baigė istorinius ir politinius ginčus šia tema, visuomenės suvedė sąskaitas ir su savo sąžine. Lietuva dėl sovietinės okupacijos negalėjo politiškai įvertinti tų žudynių ir tik atkūrus nepriklausomybę smarkiai vėluodamas prasidėjo šis procesas.
Dabar Lietuvos politinis susitaikymas su žydų tauta ir jos vardu kalbančiu Izraeliu jau lyg ir įvykęs. Prezidentas A.Brazauskas viešai atsiprašė žydų tautos, nors už tai ir sulaukė kritikos tėvynėje, kiti šalies vadovai taip pat ne kartą tarė atgailos žodžius holokausto memorialinėse vietose.
Lietuva išsprendė ir žydų konfiskuoto turto kompensavimo problemą. Tačiau sunkiausia visuomenei moralinės atsakomybės našta, dėl kurios dabar ir vyksta daugiausia ginčų.
Savaime suprantama, kad 1941–1944 metais, kai vyko žydų žudynės, Lietuvos valstybė neegzistavo ir visa politinė atsakomybė už baisius nusikaltimus tenka holokaustą organizavusiai nacių Vokietijai. Tačiau nepaneigiama ir tai, kad žudant žydus, plėšiant jų turtą vienaip ar kitaip prisidėjo apie 20 tūkst. lietuvių.
Tai įrodė istorikai, kurie jau paskelbė nemažai tyrimų apie holokaustą. Atrodytų, ką nauja gali pasakyti dar viena knyga, juo labiau parašyta ne istoriko, o žurnalistės?
Pasirodo, gali bent jau supurtyti visuomenę, kai remiamasi liudininkų pasakojimais ir provokuojama pavadinimu, kad žydų žudikai nenusileido iš Marso, o buvo mūsiškiai, kitaip sakant, dabar gyvenančių lietuvių šeimų nariai, giminės, kaimynai.
Knygos autorė gali klysti vertindama, tarkime, Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą ar kitus to laikotarpio politinius faktus, bet ji aštriai iškėlė lietuvių moralinės atsakomybės problemą.
Matyt, nereikėtų baimintis šios temos, jei manome, kad Lietuva – demokratinė vakarietiška valstybė, o lietuviai – moderni tauta. Nevertėtų ir bijoti, kad žydų žudynių priminimu propagandiniais sumetimais pasinaudos Maskva.
Akistatos su savo istorija pirmiausia reikia patiems lietuviams. Kad pagaliau būtų įsisąmoninta, jog lietuviai buvo ne tik okupacinių režimų aukos, bet dalis jų – ir budeliai. Nėra jokio skirtumo, kurios tautybės žmonės buvo žudomi – lietuviai ar žydai, – krauju plūdo visa Lietuva.
Praeities pakeisti neįmanoma. Tačiau istorines sąskaitas suvesti tiek teisiant mūsų kančių kaltininkus, tiek pripažįstant savas kaltes būtina.
Tai padeda tvirčiau stovėti ant dabarties žemės ir atviromis akimis žvelgti į ateitį.
