– Minėdamas Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus surengė seminarą „Holokaustas, kolaboravimas ir masinės žudynės Lietuvoje“. Pranešime „Holokaustas ir lietuviai“ Milersvilio universiteto (JAV) profesorius Saulius Sužiedėlis teigė, kad Holokaustas yra kruviniausias naujųjų laikų Lietuvos istorijos puslapis. Ar jūs su tuo sutinkate ir kokie faktai tai liudija?
– Be abejonės, įsivaizduokite, kad per porą metų buvo išžudyti beveik 7–8 proc. Lietuvos gyventojų. Tai kruviniausias naujausios Lietuvos istorijos įvykis, už kurį kruvinesnio tikrai nėra.
– Kiek lietuvių dalyvavo naikinant žydus?
– Žiūrint, kaip skaičiuojama. Vieni Lietuvos piliečiai šaudė kitus Lietuvos piliečius, didžioji dalis žmonių arba rodė abejingumą, bijojo, arba aktyviai dalyvavo, dalijosi turtą. Ko gero, galime kalbėti apie keliasdešimt tūkstančių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo. Tiesiogiai šaudžiusių prie duobių gal ne tiek ir daug, bet vienas žmogus su ginklu per dieną gali ir ne vieną šimtą žmonių nužudyti.
– Ar lietuviai turėjo kokių nors galimybių pasipriešinti nacių užmojui sunaikinti Lietuvos žydų bendruomenę?
– Tas pasipriešinimas galėjo būti labai banalus ir paprastas: tiesiog užuojauta, pagalba, bandymas slėpti, nekolaboravimas netgi dirbant vietos savivaldoje. Pavyzdžiui, Olandijoje net vietos policija nekolaboravo akcijose prieš žydus. Europos šalyse, kur vietos savivalda nepritarė, kur buvo manoma, kad tai necivilizuota, nepriimtina, ir nesutinkama su tokio pobūdžio rasistine nacių politika, statistika buvo kita.
– Ar visuomenė kaip nors bandė sustabdyti žudynes?
– Istorikai domisi įvairiais Holokausto aspektais. Lietuvoje ši tradicija nėra labai gili, bet nuo 1990 m. Holokausto tema yra tyrimų objektas. Domimasi, kokie žmonės padėjo, kiek jų buvo, kokiomis aplinkybėmis tai darydavo. Kiekvienais metais apdovanojami tie, kurie vienaip ar kitaip tai darė. Be to, iki dabar išaiškėja naujų faktų apie tuos, kurie gelbėjo žydus. Tačiau reikia atsiminti, kad tuo laiku, norint išgelbėti vieną žmogų, reikėjo kelių žmonių – tai buvo ne taip lengva.
– Nemažai lietuvių, kurie gelbėjo žydus, yra pripažinti pasaulio teisuoliais. Ar istorikams žinoma, kiek buvo tokių gelbėtojų?
– Mes žinome apdovanotųjų skaičių – Lietuvoje yra daugiau nei 900 žmonių.
– Visi, gelbėję žydus, įvardyti?
– Tikrai ne visi, nes ne visur buvo sudarytas išsamios bylos. Kai kurios istorijos liko už kadro, nes jos buvo nedokumentuotos. Juk ir daugybė nusikaltimų, kai žmogus tiesiog neištiesė savo kaimynui rankos, nepadavė maisto, pranešė lietuvių ar vokiečių policijai ir t. t., liko nežinomi. Daugybė tų istorijų nėra detaliai žinomos, ir tai natūralu. Tačiau pas mus kalbama apie keliolika tūkstančių žmonių, kurie vienaip ar kitaip gelbėjo žydus, nors apdovanotųjų yra apie 900.
– Koks buvo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF), Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV), Bažnyčios vaidmuo Holokausto metu?
– Romos kalikų bažnyčia yra hierarchinė centralizuota institucija – jei iniciatyva ir buvo, ji buvo labai vietinio pobūdžio ir iš bendro konteksto nelabai išsiskirdavo. Akivaizdaus vaidmens, kad ji būtų ar užstojusi, ar gynusi ir pan., Holokausto metu mes tikrai nematome. Liudijimai rodo visai kitus dalykus. Bažnyčiai rūpėjo visai kiti dalykai, rūpėjo konvertitai, t. y. padaryti tuos žmones krikščionimis – jeigu jie bus krikščionys, tada mes juos imsime gelbėti ir pan.
LAF ir LLV iniciatyva VI forte buvo įsteigta tokia pusiau koncentracijos stovykla, kur dar iki realios Holokausto pradžios, iki rugpjūčio vidurio, Lietuvoje buvo organizuoti pirmieji žudymai (iki rugpjūčio vidurio dar 95 proc. Lietuvos žydų buvo gyvi). VI forto epizodai – tikrai negraži ir LAF ir LLV istorija.
– Kur dingo nužudytų žydų turtas?
– Europos šalyse, ten, kur buvo valstybių tęstinumas, iš karto buvo susirūpinta, kaip atlyginti nusavintą, pavogtą, išvežtą, nacionalizuotą ir pan. turtą. Tai pradėta daryti iškart po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvoje tie procesai užsitęsė iki 1990 m.
LRT RADIJO laida „Ryto garsai“
