Pateikiame knygos ištrauką apie pietų miego tradiciją įvairiose šalyse.
* * *
13.00 val. PIETŲ MIEGAS
Pokaičio miegas – malonumas, žinomas nuo Papua Naujosios Gvinėjos iki Patagonijos. Biblijoje minimas Išbošetas, griuvęs lovon popietės miego. Senovės romėnai miegui rinkosi hora sexta – šeštą valandą, skaičiuojant nuo aušros. Dar po kelių šimtmečių vienuoliai benediktinai, tęsdami tradiciją, vasarą po vidurdienio įsitaisydavo pasnausti.
XIX a. sveikatos ekspertai tikino, kad sočiai pavalgius poilsio valandėlė tiesiog būtina, nes miegas padeda virškinti. „Įtempus raumenis, į juos suteka kraujas, aktyvi smegenų veikla irgi reikalauja, kad kraujas tekėtų galvon, taigi kraujas nebeteka žemyn link skrandžio ir šis neturi kaip atlikti savo darbo“, ‒ rašyta viename populiariame amerikiečių žurnale. „Sunkumas, kurį jaučiame gausiau pavalgę, akivaizdžiai rodo, kad kūnui reikia ramybės.“
Kai kurios žmonijos istorijai itin nusipelniusios asmenybės irgi stojo ginti pietų miego. Thomas Edisonas (1847‒1931), dažnai triūsdavęs naktimis, dieną galėdavo griūti miegoti bet kur: parke po medžiu ar tiesiai ant savo darbo stalo.
Pietų miego nauda tvirtai tikėjo ir Winstonas Churchillis (1874‒1965), jis tvirtino, jog „tarp pietų ir vakarienės būtina rasti laiko miegui – ne kokiam nors pusiau miegui, o tikram. Vadinasi, reikia nusirengti drabužius ir lipti lovon.“
Vis dėlto pramoninėse šalyse verslo lyderiams ėmus skaičiuoti produktyvumą, pietų miego tradicija ėmė nykti. Žmonėms buvo mokama už darbą ir darbe sau patogiu metu jie dar pasirinkdavo, kada padirbėti, o kada pasnausti. Tačiau, kai darbininkams imta mokėti už dirbtas valandas, įmonėje pietų miego valandėlių būti nebegalėjo. Tradicija popiet pasnausti išliko Lotynų Amerikos šalyse ar šiltose, geraširdėse Viduržemio jūros regiono šalyse, tokiose kaip Ispanija.
Panašiai buvo ir Kinijoje, čia per amžius griežtai laikytasi pagarbos pietų miego, vadinto xiu xiu, tradicijai. Senųjų laikų taoistai buvo ištikimi pietų miego šalininkai, tradicija persidavė ir inteligentijai, gyvenusiai Songų dinastijos laikais (960‒1279). Mao valdymo metais xiu xiu tradicija netgi buvo įtvirtinta 49-ajame 1950 m. Žmonių Respublikos Konstitucijos straipsnyje, jame sakoma: „Dirbantys žmonės turi teisę pailsėti.“ Poilsio, tikino Kinijos ekspertai, būtinai reikia, norint išlaikyti didžiausią produktyvumą.
O štai amerikiečių kritikai reagavo skeptiškai – 1973 m. „New York Times“ pavadino kinų xiu xiu tradiciją „įpročiu, kuris įsigalėjęs ne mažiau nei Ispanijoje ir kuris labai brangiai kainuoja ekonomikai, nes prarandamos žmonių darbo valandos... Mėgstantys pamiegoti pirmenybę teikia lovai, bet tinka ir bet koks kitas plokščias paviršius.“
Galiausiai paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Kinijos valdžia pasidavė tarptautinei prieš pietų miegą darbe nusiteikusiai nuomonei ir sutiko, kad xiu xiu – nuostolingas dalykas. Vyriausybė padarė oficialių pakeitimų nacionaliniame darbo kodekse ir sumažino trijų valandų pietų pertrauką iki vienos.
Taip Ispanija liko vienintele išsivysčiusia šalimi, kurioje oficialiai laikytasi pietų miego kultūros. Bet taip buvo tik iki 2006 m., nuo tada valdžios sprendimu oficialus darbuotojų popiečio poilsis nuo trijų valandų sutrumpintas iki akimirksniu pralekiančių šešiasdešimties minučių.
* * *
Jessicos Kerwin Jenkins „Visas pasaulio laikas“ („Vaga“)
Smagi, netikėta ir žaisminga amerikiečių autorės Jessicos Kerwin Jenkins knyga Visas pasaulio laikas: valandų knyga atveria spalvingų istorijų paletę – pasakoja apie intriguojančius skirtingų pasaulio šalių papročius ir nuodėmingus malonumus, kuriuos tiksintis laikas neša iš vienos epochos į kitą.
Visas pasaulio laikas, įkvėptas ikoniškosios viduramžių valandų knygos, kurioje buvo surašomos visų metų dienoms ir valandoms skirtos mintys, pažeria 75 pasakojimus, žybsinčius sąmoju, įdomia etimologija ir įtraukiančius į stulbinamus epizodus iš įvairiausių kultūrų bei amžių.
Autorė kviečia stebėti, kaip manieringai karalienės Elžbietos rūmuose tiesiama staltiesė; pasidomėti, kodėl Nostradamas tikėjo, jog uogienės turi afrodiziakų savybių; leistis į juslingą smilkalų pasaulį XV a. Japonijoje; grožėtis trumpai tegyvavusia šviesos meno disciplina arba vizualine muzika; stebėtis bebaimės Henriettos d‘Angeville žygiu į Monblano viršūnę; žavėtis Londono auksinio jaunimo žaidimais, ieškant lobio, ir muzikos revoliucija, žinoma bibopo vardu.
„Visas pasaulio laikas“ – tarsi priešnuodis šiuolaikiniam laiko planavimo ir griežtų dienotvarkių kultui – atgaivina pamirštus praeities lobynus, įkvepia aistrą gražiam gyvenimui čia ir dabar.
Jessica Kerwin Jenkins – knygos „Dailioji enciklopedija: žaisminga elegantiškų malonumų istorija“ („Vaga“, 2011) autorė, buvusi Niujorko žurnalo „Women‘s wear“ žurnalistė ir redaktorė, taip pat žurnalo „W“ redaktorė Paryžiuje. Šiuo metu gyvena Meino pakrantėje ir rašo žurnalui „Vogue“.
