Pateikiame knygos ištrauką apie lošimą kortomis.
* * *
15.30 val. CASANOVA DIDINA STATYMĄ
Kai 969 m. pr. m. e. Naujųjų išvakarėse Kinijos imperatorius Mu-tsungas su savo žmonomis lošė kortomis, greičiausiai nė nenumanė, kad šis pramoginis žaidimas Šilko keliu vingiuos per Indiją, Persiją, iki pasieks Vakarus, kur visiems laikams pakeis sampratą apie pramogas.
1370 m. į Italiją ir Ispaniją atkeliavusios pirmosios žaidimo kortos užvirė tikrą kortavimo maniją. Per kitus penkiasdešimt metų žaidimas nuo Viduržemio jūros regiono išplito iki Uralo kalnų. Kortuoti ėmė visi.
Tačiau lygiai taip greit, kaip paplito, lygiai taip mikliai kortos buvo uždraustos. 1394 m. Paryžiaus mieste išleisti įsakymai, kurie žemesnio sluoksnio žmonėms draudė kortuoti darbo dienomis, kad apsaugotų juos nuo naujosios blogybės.
1432 m. nuo Šv. Petro bazilikos laiptų šv. Bernardas Sienietis rėžė pamokslus apie tai, kad kortuoti nevalia, ir kvietė tikinčiuosius žengti aikštės vidurin, žemai nulenkus galvas, ir sudeginti savo kortų kalades.
1577 m. Anglijoje iškalba garsėjęs pamokslininkas Johnas Northbrooke’as keikė kortavimą, tikindamas, kad jis veda į „tinginystę, valkatavimą, piktžodžiavimą, menkystę, niekšybes, gėdą, skurdą ir sumaištį“.
O tuo metu Europos bajorija įniko žaisti kortų žaidimus, kuriuose netrūko ir lošimo kauliukų teikiamo azarto, ir strateginių intrigų, būdingų šachmatams. XVI a. prasidėjo tikra „piketo“, žaidžiamo vienas prieš vieną, manija, o XVII a. prie trišonio stalelio lošėjai pliekdavo kortų žaidimą „ombre“.
XVIII a. į madą atėjo žaidimai „faro“, „vistas“, taip pat „brelanas“ – pokerio pirmtakas, kurį, pasak Denis Diderot (1713‒1784), dėl didelių statymų itin pamėgo Paryžiaus laisvamaniai.
„Smagiausias, o kartu ir pražūtingiausias žaidimas, kai lošia nuo trijų iki penkių žmonių, ‒ rašė jis, ‒ neįmanoma žaisti ir nepamesti galvos, o kai pameti ją – dingsta ir noras žaisti bet kokius kitus žaidimus.“
Žaidžiant „brelaną“ reikėdavo blefuoti, o blefas puikiai derėjo su suktu miesto aristokratų būdu, nors markizas de Mirabeau (1715–1789) ir nerimavo dėl šio žaidimo poveikio gyventojams. „Žaidžiant „brelaną“ viskas priklauso nuo gudrumo, todėl svarbu stabdyti žmones, netgi jei tai žaidimas, kad prie jo pernelyg nepriprastų ir nepradėtų spęsti vieni kitiems pinklių“, ‒ rašė jis.
Vienas didžiausių to meto lošėjų Venecijos avantiūristas Giovanni Giacomo Casanova (1725‒1798), kortomis žavėjęsis ne ką mažiau nei moterimis, žinojo, kaip gudrauti, kad sudurtų galą su galu. Casanova yra pasakojęs apie savo kelionę į Zulcbachą, kur stačiokiškas jaunas prancūzas vardu d’Entragues metė jam iššūkį sulošti piketą.
„Manęs tai nedomina, ‒ rašė Casanova savo memuaruose, – nes mudu lošiame skirtingai: aš – savo malonumui, o Jūs – tik dėl pergalės.“ D’Entragues jo komentarą priėmė kaip įžeidimą, o pats Casanova galiausiai apsisprendė sulošti su juo kortomis. Abu sutarė, kad tas, kuris pirmasis pakils nuo kortų stalo, turės atsisveikinti su penkiasdešimčia luidorų.
Prie stalo jie sėdo trečią valandą popiet ir iškart ėmė kortuoti. Lošimas truko valandų valandas. Kurį laiką juos stebėję bičiuliai išėjo vakarieniauti, o grįžę vidurnaktį rado susikūprinusius lošėjus tebesėdinčius savo vietose ir kortuojančius visiškoje tyloje.
Casanova visą naktį nepasidavė. Išgėrė tik puodelį karšto šokolado ir šiek tiek sultinio, kad neprarastų jėgų.
Kitą rytą ir vėl palaikyti atkaklių lošėjų sugužėjo draugai. Casanova pralošė vieną šimtą luidorų, tačiau, kaip vėliau rašė, „kortos krito gerai“. Vyrai ištempė dar vieną dieną iki pat išnaktų, be jokių pertraukų. Tuo metu, kaip sakė Casanova, jo priešininkas ėmė silpti, painiojosi tarp kortų, pamesdavo surinktų taškų skaičių.
Pasak Casanovos, jo oponentas panėšėjo į „iš po žemių iškastą lavoną“. Tačiau garsusis donžuanas pats laikėsi ne ką geriau. Vis dėlto nė vienas nenorėjo nusileisti. „Jaučiau, kaip mano jėgos senka, ir kiekvieną minutę vyliausi, kad jis grius negyvas, nes baiminausi, kad ims ir priveiks mane“, ‒ rašė Casanova.
Brėkštant antrajam rytui, Casanovai pasisekė išsiveržti į priekį, o jo vargšas priešininkas, suvokęs, kad pralaimi, nebeatlaikė. Gurkštelėjęs sultinio, d’Entragues „taip sublogavo, kad susmuko kėdėje, apsipylė prakaitu ir apalpo“, ‒ rašė Casanova.
Po keturiasdešimt dviejų lošimo valandų jį nunešė į lovą, o Casanova priglobė kišenėn laimėtus pinigus. Abu sutarė daugiau niekada vienas prieš kitą kortomis nebelošti.
* * *
Jessicos Kerwin Jenkins „Visas pasaulio laikas“ („Vaga“)
Smagi, netikėta ir žaisminga amerikiečių autorės Jessicos Kerwin Jenkins knyga Visas pasaulio laikas: valandų knyga atveria spalvingų istorijų paletę – pasakoja apie intriguojančius skirtingų pasaulio šalių papročius ir nuodėmingus malonumus, kuriuos tiksintis laikas neša iš vienos epochos į kitą.
Visas pasaulio laikas, įkvėptas ikoniškosios viduramžių valandų knygos, kurioje buvo surašomos visų metų dienoms ir valandoms skirtos mintys, pažeria 75 pasakojimus, žybsinčius sąmoju, įdomia etimologija ir įtraukiančius į stulbinamus epizodus iš įvairiausių kultūrų bei amžių.
Autorė kviečia stebėti, kaip manieringai karalienės Elžbietos rūmuose tiesiama staltiesė; pasidomėti, kodėl Nostradamas tikėjo, jog uogienės turi afrodiziakų savybių; leistis į juslingą smilkalų pasaulį XV a. Japonijoje; grožėtis trumpai tegyvavusia šviesos meno disciplina arba vizualine muzika; stebėtis bebaimės Henriettos d‘Angeville žygiu į Monblano viršūnę; žavėtis Londono auksinio jaunimo žaidimais, ieškant lobio, ir muzikos revoliucija, žinoma bibopo vardu.
„Visas pasaulio laikas“ – tarsi priešnuodis šiuolaikiniam laiko planavimo ir griežtų dienotvarkių kultui – atgaivina pamirštus praeities lobynus, įkvepia aistrą gražiam gyvenimui čia ir dabar.
Jessica Kerwin Jenkins – knygos „Dailioji enciklopedija: žaisminga elegantiškų malonumų istorija“ („Vaga“, 2011) autorė, buvusi Niujorko žurnalo „Women‘s wear“ žurnalistė ir redaktorė, taip pat žurnalo „W“ redaktorė Paryžiuje. Šiuo metu gyvena Meino pakrantėje ir rašo žurnalui „Vogue“.
