XX a. pradžioje diplomatinė dokumentacija tarp valstybių dažnai būdavo pervežama traukiniais. Itin svarbius popierius paprastai saugodavo ginkluoti pasiuntinybių atstovai. Šįkart iš Maskvos į Rygą vykstančio traukinio kupė buvo du Maskvos kurjeriai – Teodoras Nete ir Johannas Mahmastalis.
Vienas jų – jų latvis (ar Latvijos vokietis), o kitas – estas, tačiau abu – užkietėję bolševikai. T.Nete pagarsėjo tuo, kad 1918 m., būdamas „revoliucinio Jelgavos tribunolo“ narys, vykdė masines represijas, už ką vėliau ieškotas Latvijos policijos, na o J.Mahmastalis savo metu taip pat pasidarbavo Felikso Dzeržinskio vadovaujamos „ypatingosios komisijos“ – ČK gretose.
Vėliau abu idėjiniai komunistai perėjo dirbti į diplomatinį Maskvos korpusą, tad keliaudami po svečias šalis naudojosi suteikta neliečiamybe.
Kur tie kurjeriai?
Taigi, 1926 m. vasario 5 d. į Rygą vykusį Maskvos traukinį, kuriame buvo minėti kurjeriai, įlipo du jauni vyrukai. Tarp Ikškilės ir Salaspilio stočių, likus 25 kilometrams iki Latvijos sostinės, vyrukai užsimaukšlino juodas kaukes ir įžengė į reikiamą vagoną.
Kadangi buvo ankstus rytas, užpuolikų kelyje pasipainiojo tik tualete besitvarkantis sovietų prekybos atstovas Leonidas Pečerskis ir lydintis traukinio palydovas. Nukreipę revolverius į nustėrusias aukas užpuolikai pareikalavo nurodyti Maskvos kurjerių duris. Ko gero, įkaitų paėmimas vyko gana triukšmingai, nes Nete su Mahmastaliu spėjo pagriebti ginklus, tačiau... nespėjo užrakinti durų. Ganėtinai keista aplinkybė žinant, kad pagal instrukcijas valstybinės svarbos dokumentus gabenančių kurjerių durys turi būti rakinamos visais įmanomais užraktais.
Toliau įvykiai vystėsi žaibiškai. Su riksmu „Rankas aukštyn!“ kaukėtieji įsiveržė į sovietų atstovų kupė. Pastarieji atsakė šūviais. Abipusio susišaudymo metu T.Nete buvo nukautas, o J. Mahmastalis sunkiai sužeistas, tačiau kulkų paragavo ir staiga atsitraukę užpuolikai.
Netrukus atvykusi latvių policija abu juos surado negyvus traukinio palydovo kupė su šautinėmis žaizdomis smilkiniuose. Kas juos nušovė – iki šiol nelabai aišku, bet vargu ar mirtinai į galvą sužeistas žmogus galėtų nubėgti ir ramiai įsitaisyti ant suoliuko kitoje patalpoje.
Atrado du pasus
Vėliau peršautas Mahmastalis teigė matęs trečią užpuoliką, kuris galbūt ir pribaigė savo kolegas kaip bereikalingus liudininkus. Tačiau latvių policija iškėlė versiją, kad nepavykus užvaldyti slaptos korespondencijos ir žlugus vilčiai sužeistiems pasprukti, kaukėtieji tiesiog paleido sau kulkas į smilkinius. Kurį laiką įtarta, kad įsiveržėliams galėjo padėti, o galbūt ir juos nukovė, traukinio palydovas pavarde Brizė, tačiau pateikti jam kaltinimus trūko pagrindo.
Iškart po įvykio latvių policija ir kariuomenės savanoriai išnaršė artimiausias apylinkes. Prie geležinkelio bėgių rasti du kažkieno išmesti Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti lenkų kilmės brolių Antono ir Boleslavo Gabrilovičių vardu. Užpuolikų tapatybę patvirtino ir jų kūnus atpažinęs Rygos geležinkelio stoties nešikas Zacharijus Kozlovas, pas kurį abu broliai nuomojo būstą. Be to, jei visgi tikėti gana prieštaringais duomenimis, lavonų kišenėse rasta lietuviškų monetų.
Tyrimas išaiškino, kad dvidešimt penkerių metų Antonas ir dvidešimtmetis Boleslavas buvo kilę iš Šiaulių krašto. Lietuvos policijai jie neva buvo žinomi kaip smulkūs kontrabandininkai ir perpardavinėtojai. Tikėtina, būtent pragyvenimo paieškos atgynė brolius į Rygą, kurioje jie ir sugalvojo, arba, greičiausia jiems buvo pasiūlyta, įvykdyti akiplėšišką planą.
Daug neatsakytų klausimų
Savo paskutiniame laiške giminaičiams Boleslavas Gabrilovičius rašė, kad būtent skurdas privertė juos ryžtis šiam siaubingam nevilties žingsniui: „Kai mes pagalvojame apie sunkias savo gyvenimo minutes, nebaisu mirti jauniems“. Taigi, Gabrilovičiai akivaizdžiai abejojo savo „operacijos“ sėkme ir visiškai neatmetė žūties galimybės.
1927 m. spalio 25 d. Latvijos pareigūnai nutraukė bylą ryšium su abiejų įtariamųjų mirtimi. Jokių kitų įtariamųjų nenustatyta.
Byla lyg ir baigta, tačiau lieka neaišku, kodėl Gabrilovičiai ryžosi sovietų kurjerių puolimui? Kaip sužinojo, kad būtent tame traukinyje bus gabenama slapta korespondencija? Pagaliau, ko buvo siekiama ją užvaldžius? Juk, pasak sužeisto kurjerio Mahmastalio, pasiuntiniai ir patys nebuvo informuojami, ką gabena užantspauduotose paketuose, tai kaip galėjo sužinoti užpuolikai?
Po šaudynių traukinyje Sovietų Sąjungoje kilo neregėta audra ir „visuomenės pasipiktinimas“. Kremlius tuoj pat „atrado“ kaltininkus – Lenkijos žvalgybą ir Rusijos monarchistus, kuriems esą diriguoja Didžioji Britanija. Latvija, nors oficialiai atsiprašė Maskvos dėl jos teritorijoje nutikusio „itin nemalonaus įvykio“, irgi buvo apkaltinta „teroristų dangstymu“. Ž
odžiu, Kremlius puikiai išnaudojo propagandinį savo arkliuką, nors likęs gyvas kurjeris nuolat kaitaliojo parodymus, vis didino užpuolikų skaičių ir niekaip nesugebėjo paaiškinti, kodėl nebuvo laikomasi elementarių saugumo instrukcijų. Prieštaringi J. Mahmastalio parodymai įnešė dar daugiau neaiškumo į šią ir taip tamsią istoriją. Ne vienas tuomet spėjo: ar tik nepasakoja kurjeris tai kas jam diktuojama iš viršaus?
Įdomu tai, kad iš pradžių didvyriu paskelbtas J.Mahmastalis 1937-aisiais buvo represuotas Stalino įsakymu. Ir nors vėliau paleistas, numirė jis 1942 m. skurde, faktiškai tremtyje, „toliau nuo žmonių akių“. Užtat žuvęs ir nieko negalintis papasakoti T.Nete buvo paverstas visasąjunginiu kankiniu.
2014 m. Latvijos spaudoje pasirodė žurnalistinis tyrimas, kurioje iškelta gana įdomi nuomonė, kad sovietų kurjeriai galėję gabenti padirbtus angliškus svarus sterlingų.
Krovinys iš Rygos turėjęs keliauti į Berlyną, o iš ten į Didžiąją Britaniją. Tyrimas rėmėsi pačių sovietų veteranų atsiminimais apie SSSR bandymus masiškai padirbinėti „kapitalistinių šalių“ valiutą, siekiant pakenkti jų ekonomikai.
Tuometinei Latvijos policijai buvo puikiai žinomi latviškų pinigų padirbinėjimo atvejai, kurių pėdsakas vedė į bolševikinę Rusiją. Tačiau vargu ar „piniginį kompromatą“ norėjusios užvaldyti užsienio žvalgybos ryžtųsi pasinaudoti visiškai neprofesionalių ir nepatyrusių perėjūnų Gabrilovičių paslaugomis.
Šiandien vargu ar įmanoma į tai atsakyti... Šių dienų Rusijoje vasario 5-oji minima kaip „tarnybinėse pareigose žuvusių diplomatinių kurjerių atminties diena“.
