Ir, kaip rodo Lietuvos statistika, greičiausiai laikai save kataliku. Esi krikštytas, iš vaikystės atsimeni kai kuriuos poterių fragmentus, šventi Kalėdas, o ir kartais bažnyčioje apsilankai (gal net ir ne savo noru) – minėdamas artimųjų netektis, tėvų ar senelių prašymu.
Žegnojiesi prieš lėktuvui pakylant ar eidamas egzamino laikyti – žinia, Dievą mes prisimename tik tada, kai mums sunku ir baisu, bet niekada – kai mums smagu. Kaip ir kiekvienas padorus žmogus, turi namuose Bibliją, ir kaip kiekvienas padorus žmogus, jos niekada neskaitai.
Nes, kaip kiekvienas šviesus bei išsilavinęs XXI amžiaus žmogus, nelabai tomis Biblijos „pasakomis“ ir tiki. Žinai, kad Biblijoje aprašyti stebuklai prieštarauja fizikos, gamtos, medicinos ir kitų tiksliųjų mokslų dėsniams, žinai, kad Biblijos autoriai tų stebuklų net nematė savo akimis ir tiesiog surašė kažkieno papasakotus padavimus bei legendas.
Netiki jais, todėl dažniausiai ir vadini save „nepraktikuojančiu kataliku“ – pagal išpažįstamas vertybes Tu lyg ir su jais, o štai „stebuklų“ klausimu – jau nebe su jais. Taip ir atsiranda dilema – ar tokiu atveju Tu išties esi katalikas?
Dauguma Lietuvos žmonių yra būtent tokie – jie laikosi katalikiškų tradicijų, švenčia religines šventes (bent jau neina per jas į darbą), sykiais apsilanko bažnyčioje, tačiau su esminiais katalikų doktrinos ir mokymo elementų visiškai nesutinka (kad ir su tais, kuriuos apytiksliai dar žino). Tačiau identifikuoja save, kaip ir Tu, tos grupės nariais. Galų gale, juk gali save vadinti kaip tik nori – „moderniuoju“ kataliku ar neo-kataliku. Arba tiesiog „nepraktikuojančiu“.
Ir, beje, tame nieko baisaus. Romos katalikų bažnyčia iš esmės yra labai atlaidi ir tolerantiška institucija, todėl joje užuovėja ir randa tiek daug žmonių, negalinčių pritapti kitose religijose ar sektose. Tiesa, yra atvejų, kuriais Bažnyčia taiko griežtas taisykles ir reikalauja iš visų, save vadinančių katalikais, be jokių išlygų bei kompromisų tikėti tam tikrais katalikybės postulatais, vadinamais dogmomis.
Tų dogmų nėra tiek jau daug – vos 252 (paskutinė patvirtinta tik 1950 metais ir dar dvi yra diskusijų stadijoje). Jos atsirado iš a) Dieviškojo apreiškimo (kylančio iš Šventojo Rašto arba tradicijos) arba b) atitinkamomis sąlygomis bei aplinkybėmis suformuluotų Bažnyčios nuostatų tam tikrais klausimais (pvz., dirbtinio apvaisinimo ar vienos lyties santuokų). Tačiau tokiems kaip Tu Bažnyčia suteikia laisvę ir pasirinkti, kokios nuomonės laikytis kitais katalikiškos doktrinos klausimais.
Mat, Romos katalikų bažnyčia laikosi tvirtos pozicijos, kad yra:
1. Aukščiausio lygio „teologinės tiesos“ („de fide finita“), kurios yra neginčijamos, nes jas mums atskleidė pats Dievas. Neigti jas reiškia neigti Dieviškąjį apreiškimą, ir yra laikoma erezija (ypač jei tai daroma nuolat ir žinant ofcialią bažnyčios poziciją) – o tokie neigėjai gyvenimą baigia ant laužo (juokauju).
2. Antro lygio „teologinės išvados“, „filosofinės tiesos“ ir „dogmatiniai faktai“, vadinamieji „fides ecclesiastica“. Neigti šiuos „antro lygio“ teiginius nėra laikoma eretiška, tačiau gresia ekskomunikacija (atskyrimu nuo Bažnyčios).
3. Ir trečias, žemiausias betgi plačiausias „teologinių tiesų“ sluoksnis, svyruojantis nuo „mokymo, artimo bažnytiniam“ („sententia fidei proxima“), kuris yra laikomas „beveik“ Dieviškuoju apreiškimu, bet nėra oficialiai pripažintas, iki „opinio tolerata“ – savos nuomonės, kuri yra neskatinama, nors toleruojama. Kitais žodžiais, gali daugeliu katalikiškojo mokymo teiginiais abejoti, bet vis dar būti kataliku.
Pasikartosiu, oficialiai kiekvienas katalikas privalo tikėti pirmųjų dviejų lygių postulatais-dogmomis arba būti ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios) beigi pripažįstamas eretiku (ir, žinoma, sudeginamas ant laužo).
Dauguma (nors ne visos) esminių katalikiškojo tikėjimo dogmų yra išdėstytos Apaštalų tikėjimo išpažinime – seniausiame krikščionių tikėjimo išpažinimo tekste kaip privalomoji visiems tikintiesiems tikėjimo formulė. „Tikiu Dievą, Tėvą Visagalį...“ – atsimeni šią mantrą iš vaikystės, o gal teikeisi ją išgirsti per savo vaiko krikštynas? Sukurta dar III amžiuje, o galutinai suformuluota XVI-ajame, ši formulė nusako tai, kuo Tu be jokių „bet...“ privalai tikėti, jei jau vadini save Romos kataliku per visuomenės apklausas.
Tačiau atsipalaiduok, ne visos Katalikų bažnyčios skelbiamos tiesos yra dogmos, o ir pačios dogmos sudaro labai nedidelę pačio mokymo (vadinamojo „magisterium“) dalį. Pavyzdžiui, celibatas nėra „de fide“ dogma, bet trečiojo „magisterium“ lygio galimybė.
Kitais žodžiais, gali celibato nepripažinti ir jo nesilaikyti, bet vis tiek būsi geras katalikas. Nėra „de fide“ reikalavimas ir lankytis bažnyčioje, todėl gali niekada joje nesilankyti, bet vis tiek būti geras katalikas. Gali tikėti Darwino evoliucijos teorija ir Niutono dėsniais, ir vis dar būti geras katalikas.
Tačiau turi tikėti, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus, nes tai yra dogma. Aišku, tuo nesunku patikėti. Gal šiek tiek sunkiau įtikėti dogma, kad Marija buvo nekalta išnešiojusi Jėzų, tačiau iš bėdos dar galima sutikti ir su tuo. Bet štai Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų – ši sudėtingiausia „de fide“ lygio dogma Tau kelia daugiausia problemų (nešvengiamai vedančių prie ekskomunikacijos ir sudeginimo ant laužo) – tačiau labai dėl to nepergyvenk, nes tai dogma, kuri, anot šventojo Augustino, labiau už visas kitas yra atakuojama, abejojama, neigiama ir kritikuojama.
Taigi, kaip patikėti tokiu dalyku, kuriam priešinasi visa Tavo patirtis, sukaupta rajoninėje mokykloje, iš televizoriaus ir mikrorajono gatvėse? Nors norisi likti kataliku, net ir „nepraktikuojančiu“, tačiau šiuo klausimu kompromisų nėra – deja, turi tuo „stebuklu“ patikėti (beje, tas pats šventasis Augustinas pirmąją savo gyvenimo pusę nugyveno kaip atsakantis pašlemėkas ir plevėsa, tačiau per antrąją tapo vienu iškiliausiu pasaulio istorijoje teologijos autoritetų, atradęs tikėjimą, būtent tik biblinių stebuklų dėka). Ir tai nėra labai sunku, pritaikius šiek tiek minčių ekvlibristikos. Padarykime tai kartu. Pradžiai, atsakyk sau:
1) Ar logiškai įmanoma, kad užrakintos durys taptų atrakintomis ir atsidarytų?
2) Ar logiškai įmanoma, kad miško gaisras staiga baigtųsi, nors nelyja ir miške dar likę daug sausų medžių?
3) Ar logiškai įmanoma žmogui, turinčiam regėjimo problemų, užeiti į patalpą ir po kelių valandų iš jos išeiti su žymiai pagerėjusiu regėjimu?
Ar visi šie atvejai pažeidžia fizikos ir logikos dėsnius? Žinoma, ne, bet tik su sąlyga, jeigu juose dalyvauja ir pašalinės jėgos ar veikėjai:
1) Duris atidaro namo savininkas;
2) Gaisrą užgesina ugniagesys;
3) Gydytojas lazeriu padaro žmogui akies operaciją.
Visais trimis atvejais gamtos dėsniai būtų pažeisti, jei jie vyktų be pašalinių įsikišimo. Nes teigti, kad visi trys atvejai atsitiko savime, būtų absurdas. O kaip tokia logika veikia biblinių stebuklų atveju? Įsivaizduokime, kad miręs Jėzus tiesiog pabudo trečią dieną po nukryžiavimo be jokios priežasties.
Tai būtų absurdas, pažeistų visus medicinos ar gamtos dėsnius ir t.t., ir tuo neįmanoma patikėti. Nes įmanoma patikėti tik tuo, kad Jėzų prikėlė kažkas kitas, šiuo atveju, tik Dievas „jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes nebuvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2:24). Taigi, mes turime pašalinę jėgą (Dievą), sąlygojusią Jėzaus prisikėlimą, kuris natūraliai nebūtų įvykęs savaime.
Tačiau čia atsiranda elementarus loginis kazusas. Šiandien žmonės gali užgęsinti gaisrus, atrakinti duris ir atlikti operacijas lazeriu. Mes turime įgūdžių ir galimybių padaryti atlikti šias veikas. Tačiau 2016 metais žmonės dar neturi galimybių ir įgūdžių pakelti kitą žmogų iš numirusiųjų, kaip jų neturėjo ir 30-aisiais Dievo malonės metais.
Mūsų didžiausia tikėjimo problema yra ta, kad mes stengiamės gamtos reiškinius aškinti savo patyrimu ir proto galia, tačiau, kad ir kokia didelė ji bebūtų, kiekvienas pripažins, kad ji dar ne galutinė. Veikianti elektrinė lemputė 30 metais būtų sukėlusi tokį pat efektą, kaip ir Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų, o 4016 metais žmonės neabejotinai stebėsis mūsų šiandien naudojamų lempučių primityvumu.
Žinoma, mūsų nūdienos logika ir patirtis diktuoja, kad fizinis žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra iš principo neįmanomas. Tačiau įsivaizduokite kokią nors ateivių giminę (tarkime, iš Holivudo filmų), kuri turi superpažangią medicininę technologiją, galinčia perstumdyti mūsų kūnų atomus ir molėkules. Įsivaizduokite, kad būtent jie po trijų dienų tuos atomus bei molėkules perstumdo ir prikelia žmogų iš numirusiųjų. Logine prasme tai juk nėra neįmanoma? Tai tiesiog nepatenka į 2016 metų žmonijos įgūdžių ir galimybių rinkinį.
Bet patenka į Dievo galimybių rinkinį, ar už lango būtų 30-ieji, ar 2016-ieji, ar ne? Bet ir tai veda prie kito esminio klausimo – ar pats Dievas egzistuoja? Mes žinome, kad namų savininkai atidaro duris, gaisrininkai kovoja su gaisrais, o lazerinių operacijų specialistai tūno netoliese esančiuose kabinetuose.
Jų, kaip pašalinių jėgų egzistavimas nekelia abejonių, nes yra paprastai ir fiziškai įrodomas. O štai Dievas yra būtybė, kurios forma ir egzistavimas yra sunkiai suvokiami žmogui, įpratusiam matyti gaisrininką bei gydytoją. Ir mums vis tiek reikia įrodymų, kad Jis veikia šiame pasaulyje. Ką gi, pabandykime ta proga atlikti dar vieną minčių pratimą:
Įsivaizduok, kad Lietuvos Seimas priėmė keistą ir labai žiaurų įstatymą, uždraudžiantį šalyje bet kokią automechanikų veiklą. Įsivaizduok, kad visi automechanikai, net turintys minimalias žinias ir įgūdžius, yra ištremti iš Lietuvos, o pasislėpę pogrindyje yra negailestingai persekiojami ir naikinami.
Tarkime, po dviejų mėnesių Lietuvoje jų nebelieka ir mes visi tampame „a-mechanikais“ (pagal terminą „ateistas“), nes visi tikime, jog šalyje nebeliko automechanikų. Galų gale, kuris sveiko proto automechanikas liktų tokioje šalyje laukti mirties bausmės, jei gali tiesiog persikelti į Latviją ir dirbti mėgiamą darbą, taisydamas lietuviškus automobilius, pervežamus per sieną?
Tačiau mūsų automobiliai vis tiek genda ir lūžta. Ir štai įsivaizuok, kad kažkas atsitiko mano automobiliui, jis užgęso, sustoju šalikelėje, atidarau kapotą ir matau, kad variklis atrodo baisiai. Nuliūdęs užmiegu savo sugedusiame automobilyje, tačiau pabudęs jaučiu, kad viskas gerai. Atidarau tą patį kapotą ir matau, kad variklis atrodo kaip naujas, o ir automobilis užsiveda iš pirmo karto.
Taigi, mano „a-mechaninė“ nuostata yra šiek tiek pažeista, nes kažkoks „nematomas ir nežinomas mechanikas“ sutaisė mano automobilį, kol miegojau, ar ne? Nepaisant mano įsitikinimo, kad automechanikų Lietuvoje nebeliko.
O kokios dar egzistuoja tokio „stebuklo“ paaiškinimo galimybės?
Jų gali būti daug: „Aš tiesiog sapnavau, kad mano automobilis sugedo“/“Aš vartoju narkotikus ir haliucinacijose man pasirodė, kad variklis yra naujas ir automobilis veikia“/“Mano širdies šiluma perdavė gerą energiją varikliui“/“Iš kažkur atskridę ateiviai slapta sutaisė mano automobilį (nors aš netikiu ir ateiviais, ir man reikia atsisakyti „a-ateivinių“ pažiūrų, prieš atsisakant „a-mechnaninių“ nuostatų)“/“Aš atsitiktinai persėdau į kitą automobilį prieš užmigdamas“ ir t.t.
Visa tai įmanoma. Tik štai ištyrus šiuos, o dar ir begalę kitų paaiškinimo variantų, jie pasirodo neįmanomi arba mažai tikėtini.
Tokiu atveju, logiškiausia yra atsisakyti savo „a-mechanininių“ pažiūrų ir tiesiog patikėti gandais, kad Lietuvoje siaučia nepagaunamas automechanikas Zbygniewas, slapta taisantis visus sugedusius automobilius, – nes tuo būtų lengviausia patikėti, kaip ir bet kuriuo kitu gandu apie išlikusių automechanikų pogrindį, padedančiu suvokti šį stebuklą. Ypač, jei šalia manęs dar būtų keli liudininkai, padėję atmesti visus nelogiškus stebuklingo sutaisymo variantus.
Taigi, logine prasme, visi stebuklai yra įmanomi, jei mes juos įvertiname ne kaip savo, o pašalinių jėgų įsikišimą, turinčių galimybes padaryt kažką, mums nesuvokiamo ir nepažįstamo. Religinius stebuklus mes visada pradedame vertinti iš neutralios/agnostinės pozicijos, – tokia jau ta mūsų žmogiškoji prigimtis.
Bet jei mes suvokiame, kad sutaisytas automobilis yra ne stebuklas, o kažkokio paslaptingo automechaniko egzistavimo įrodymas, taip ir Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra pozityvus Dievo egzistavimo įrodymas, net jei mes ir neturime išankstinio (arba netiesioginio) Jo veiklos įrodymo, o net ir jei viso įvykio nelaikome faktu pagal savo šiandieninį pasaulio suvokimą.
Tokiais atvejais pasidaro aišku, kad netikėti yra išties lengva, bet štai patikėti yra dar lengviau – ir manau, kad pats gyvenimas tai yra patvirtinęs kiekvienam mūsų tūkstančius kartų.
