Kazimieras Jogailaitis gimė 1458 m. Krokuvoje. Jo tėvas buvo Jogailos sūnus, Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras IV-asis, o motina – Šventosios Romos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė Elžbieta. Šeimoje Kazimieras buvo antrasis, Vengrijos karaliaus titului ruoštas sūnus, tačiau pilnateisiu vengrų valdovu, dėl pasikeitusios politinės padėties tame krašte, jis taip niekad ir netapo. Užtat istorijoje Kazimieras įsirėžė kaip neįtikėtino pamaldumo simbolis.
Apie didelį Kazimiero religingumą užsimena jau pirmieji jo mokytojai. Nuolat besimeldžiantį auklėtinį išvydęs lenkų kronikininkas Janas Dlugošas kartą pranašiškai jį pavadino šventuoju kunigaikščiu. Sakoma, kad net naktimis prie bažnyčios durų klūpėdavęs ir skaistybės įžadus davęs Kazimieras atsisakė vesti jam pirštą Šv. Romos imperatoriaus Fridricho III dukterį.
Martyno Kromerio „Lenkijos istorijoje“ teigiama, kad karalaičiui susirgus sunkia liga gydytojai kaip būdą pasveikti pasiūlė jam santykiauti su moterimis, tačiau „šventumo šlove garsėjantis Kazimieras“ nesutiko to daryti ir „panoro verčiau pasitikti mirtį nei peržengti krikščioniškojo tikėjimo įstatymą“.
1604 m., atvėrus jau šventuoju paskelbto karalaičio karstą, prie jo smilkinio rastas religinis himnas lotynų kalba „Kiekvieną dieną šlovink Mariją“. Iš pradžių manytą, kad šį tekstą sukūrė pats Kazimieras, tačiau vėliau nustatyta XII a. gyvenusio prancūzų vienuolio Bernardo Morliečio autorystė. Mirė Kazimieras 1484 m. kovo 4 d. Gardine, veikiausiai nuo džiovos, būdamas dvidešimt penkerių metų amžiaus. Palaidotas jis buvo Vilniaus Katedroje.
Visiškai tikėtina, kad apie Kazimiero pamaldumą žinojo ne tik dvariškiai, bet ir prastuomenė, nors neatmestina ir tai, kad netrukus po karalaičio mirties tokios kalbos buvo ypač skatinamos. Daugelis istorikų sutinka, kad siekyje kanonizuoti Kazimierą tikriausiai neapsieita ir be politinių motyvų: tik prieš šimtmetį pakrikštyta Lietuva neturėjo jokio dangiško globėjo, be to, šventasis iš valdančios Jogailaičių dinastijos tarpo kėlė pačios dinastijos prestižą katalikiško pasaulio akivaizdoje.
Nepaisant politikos, vargu ar galima atmesti nuoširdų žmonių tikėjimą į dausas iškeliavusio jaunojo karalaičio dorybėmis. Prie Kazimiero kapo būriais pradėjo traukti ieškantys palaiminimo ir dangiškojo užtarimo. Pradėjo sklisti pasakojimai, kad maldos prie šventojo karsto gydo paliegusius ir netgi prikelia mirusius.
Vienas iš Šv. Kazimierui priskiriamų stebuklų pavaizduotas senovinėje freskoje „Uršulės prikėlimas iš mirties“, kurią ir mūsų dienomis galima pamatyti Vilniaus Katedroje. Rašytiniuose XVI a. pradžios šaltiniuose pasirodė pasakojimai, kad karo su Maskva metu Šv. Kazimieras – „prakilnios išvaizdos jaunuolis ant balto žirgo“ nurodęs lietuvių ir lenkų kariams brastą per Dauguvos upę.
Tuo tarpu oficialiu Kazimiero statusu Katalikų bažnyčioje rūpinosi tiek Lietuvos diduomenė, tiek vietos dvasininkija. Pagaliau 1602 m. popiežiaus Klemento VIII sprendimu velionis karalaitis buvo paskelbtas šventuoju, nors kartais teigiama, kad šventuoju Kazimierą dar 1521 m. paskelbęs popiežius Leonas X-asis, tik visi dokumentai pradingę.
Po oficialios kanonizacijos Šv. Kazimiero teikiami stebuklai nesibaigė. 1604 m., atvėrus jo karstą prieš perlaidojimą, kaip rašoma Vilniaus kapitulos notaro pranešime, „šventojo išpažinėjo kūnas po šimto dvidešimt dvejų metų nuo to laiko, kai buvo palaidotas, buvo rastas visas ir nepaliestas; nuostabiai maloniu kvapu, gausiai pasklidusiu po visą bažnyčią, atgaivino visus dvasininkus bei pasauliečius“.
Taip pat remtasi liudininkų parodymais, kurie iš karalaičio kapo matė sklindantį paslaptingą švytėjimą. Netrukus gimė dar viena legenda, kad iškilmingą kanonizavimo procesiją Vilniuje lydėjo baltas gandras – tyrumo, kovos prieš tamsą simbolis. Šv. Kazimiero garbei Vilniuje, netoli Rotušės aikštės, pradėta statyti jo vardo bažnyčia.
Ne mažiau įdomus pasakojimas susijęs ir su trirankio XVI a. pradžios Kazimiero paveikslu. Sakoma, kad jį nutapęs dailininkas nusprendė pakeisti leliją laikančios dešinės rankos padėtį, todėl pirminį variantą uždažęs. Tačiau paslėptoji ranka vis išlįsdavo pro storą dažų sluoksnį, kas buvo išaiškinta kaip ypatingo Šv. Kazimiero dosnumo ženklas. Vėlesni paveikslo tyrimai parodė, kad „bereikalinga“ ranka niekuomet nebuvo uždažyta. Kodėl Kazimieras buvo nutapytas su trim rankom – iki šiol lieka mįslė, tačiau vilniečiai amžių amžius tikėjo stebuklinga šio paveikslo galia.
Na, o Kaziuko mugių istorija prasidėjo XVII a. pradžioje, kuomet netrukus po kanonizacijos Vilniaus Katedroje pradėti minėti Šv. Kazimiero atlaidai. Neatmetama, kad iš pradžių „Kaziuku“ galėjo vadintis šventojo garbei rengtos pamaldos, kurių pavadinimas vėliau prilipo ir po atlaidų organizuojamai miestiečių mugei.
