Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, ilgametis KTU vibrotechnikos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis ir docentas P.Varanauskas 1990-ųjų kovo 11-ąją prisimena lyg vakar dieną: nerimas, baimė, sumišę su džiaugsmu ir viltimi, bei neapsakoma tėvynės mylėtojų drąsa Lietuvą pakylėjo iki nepriklausomos demokratinės valstybės.
Šiemet garbingą 75 metų jubiliejų paminėjęs signataras su nostalgija papasakojo, kokius sunkumus teko išgyventi norint būti nepriklausomiems, kaip vyko Nepriklausomybės akto pasirašymo procesas bei kas pasikeitė per 26 metus Lietuvoje.
– Kas vyko 1990-ųjų kovo 11-ąją Aukščiausiojoje Taryboje? – pasiteiravome P.Varanausko.
– Kaip dabar atsimenu, tą dieną minioje mačiau stovinčią labai seną moterį su plakatu rankose: „Dieve, duok Aukščiausios Tarybos deputatams drąsos priimti nepriklausomybę“. Visa tauta kovo 11-ąją mus stebėjo ir laukė šio įvykio.
Mums, deputatams, Aukščiausiojoje Taryboje buvo išdalyti biuleteniai, kuriuose sava ranka turėjome įrašyti savo vardus, pavardes ir parašus bei verdiktą – esame už ar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Balsavimui pasibaigus, Vytautas Landsbergis garsiai skaitė visų pasisakiusiųjų pavardes ir balsus, kad būtų išvengta nesusipratimų.
Viešas balsavimas vyko tam, kad kiekvienas galėtų atsakyti už save. Jeigu viskas būtų vykęs slaptai, galbūt rezultatai būtų buvę kiti ir šios dienos dabar dar nereikėtų minėti.
– Kokios aplinkybės tuomet padėjo įvykiams susiklostyti būtent Lietuvai palankia linkme?
– Mums pasisekė, kad Sovietų Sąjunga, būdama galingiausia pagal gamtos išteklius, ėmė ir bankrutavo ekonomiškai. Ten buvo remiamasi katorginiu darbu, o visas likęs pasaulis keliavo techninės pažangos kryptimi.
Viena vertus, tuometėje Rusijoje buvo ir milžiniškų inovacijų, pavyzdžiui, kelionė į kosmosą, antra vertus, žmogus buvo nustumtas nuo visų jam priimtinų gėrybių. Gyvavo tik idėja, jog socializmas nugalėjo visiems laikams.
Patys sovietų ideologai, pavyzdžiui, Aleksandras Jakovlevas, suprato, kad negalima visada gyventi tik taip, kaip kas nors liepia. Jo ir kitų aktyvistų idėjos „imperiją“ privedė prie pertvarkos, dėl kurios ir mes atgavome savo nepriklausomybę. Prieš kovo 11-ąją atsitiko įvykiai ir Baku bei Tbilisyje, kuriame desantininkai kapojo žmones kastuvėliais, žuvusiųjų skaičiai buvo prilyginami nuliui, o mums to pavyko išvengti.
– Ar tikėjote, kad po kovo 11-osios Lietuvai pavyks įtvirtinti ir išsaugoti savo nepriklausomybę?
– Pamenu, kad kai kurie signatarai net verkė iš džiaugsmo po akto pasirašymo. Man pačiam atrodė, jog kūną iki debesų pakėlė džiaugsmingi širdies dūžiai, bet giliai viduje vis dėlto buvo neramu, juk niekas negalėjo žinoti, kas mūsų tautos laukia rytoj. Turėsime savo laisvę ar ne, man tikrai tą dieną buvo neaišku. Nors tada abejojau, šiandien džiaugiuosi, jog turime tvirtą ir nepajudinamą nepriklausomybę.
Anuomet ūpą palaikė tik mintis, kad jeigu ir vėl būsime nublokšti priešų priespaudos, jau būsime įrodę savo tautiečiams, jog už laisvę būtina kovoti. Tie, kurie ateis po mūsų, irgi turės didžiausią pavyzdį, kad Lietuvoje buvo daug žmonių, kurie neišsigando ir siekė savo tikslo.
– Ar išoriniai agresoriai netrukdė atkurti šalies nepriklausomybės?
– Sovietai nuolatos ragino atšaukti Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą, o kadangi niekas nesiruošė to padaryti, mums buvo paskelbta blokada. Nutraukė benzino, maisto, reikalingiausių prekių tiekimą bei naftos pumpavimą. Kad ir kaip ten būtų, rusams blokados nenusisekė: iš pačių okupantų kareivių pirkdavome benziną bei reikalingiausias prekes.
Anksčiau, kai vyko partizaninis karas, kraujas tekėjo upeliais, bet susigerdavo į žemę ir jo nebuvo matyti. Kai šalyje buvo užtiesta balta demokratijos staltiesė, išryškėjo kiekvienas kraujo lašas. Būtent dėl to Sovietų Sąjunga, žaisdami įvairius politinius žaidimus, bandė be ginklų, bet mūsų pačių rankomis, diplomatiškai priversti atsiimti savo sprendimą.
– Kokia šiandien būtų Lietuvos padėtis, jeigu kovo 11-ąją nebūtų buvusi įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė?
– Nuomonių buvo įvairių, bet iš tikro visi nujautė, kad jeigu šita Taryba nepaskelbs nepriklausomybės, atėjus rinkimų metui bus išrinkti demokratiškesni valdantieji, kurie tikrai pasirašys Nepriklausomybės aktą.
Jeigu vis dėlto būtume likę priespaudoje, nežinia, kokį gyvenimą mums dabar tektų gyventi. Juk istorija neatsako į klausimą, kas būtų, jeigu būtų.
– Praėjo jau 26 metai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kas Lietuvoje pasikeitė per tą laiką?
– Normalu, kad žmonės visada nori gyventi vis geriau ir geriau, bet niekada nesupratau tų, kurie sako: „Prie ruso buvo geriau“. Gyvenome kreivųjų veidrodžių karalystėje: okupantai buvo vadinami broliais, o tuomečiai priešai teigė, kad savo priespauda mums suteikia laisvę. Kas tuo metu buvo bent trupučiu geriau, nei yra dabar?
Anuomet būdavo didelė nuodėmė ką nors pavogti net tada, kai žmonės dirbo mašinoms, ne sau, o ilgiausiose eilėse turėdavome laukti, kad įsigytume būtiniausių produktų. Dabar visuomenė pati bando pasipelnyti iš visų galimų situacijų, ir tai yra itin didelis moralinis nuosmukis. Antra vertus, dabar turime visko, ko norime: automobilių, maisto, rūbų ir esame visiškai nepriklausomi.
Anksčiau niekas net neįsivaizdavo, kad nedirbantys žmonės gali gauti pašalpas, o benamiai, net neturintys jokių pragyvenimo šaltinių, gali gerti ir rūkyti, o kiti žmonės dar juos šelpia arba ką nors perka. Iš esmės pasikeitė visi santykiai tarp žmonių jau tada, kai atsirado pinigai, o kartu su jais ir „vergovė“. Akmens amžiuje žmonės nudobdavo žvėrį ir visi kartu linksmindavosi, kol jį suvalgydavo. Dabar dirbame vieni kitiems, atsirado pinigų perteklius ir nepriteklius. Kai pagalvoju, per 26 metus labai daug kas pasikeitė.
– Kaip manote, ar po šitiek metų ši šventė išlaiko savo autentiškumą ir svarbą?
– Šiuolaikinis jaunimas nežino, ką reiškia gyventi priespaudoje. Žmonės pamiršta, ką reiškia negalėti ko nors nusipirkti, negalėti kur nors eiti. Visiems nepriklausomybė dabar atrodo savaime suprantamas dalykas. Pas mus, Lietuvoje, patriotiškumas pasidarė apskritai nebemadingas.
Kad ir kaip ten būtų, tiek Kaune, tiek Vilniuje būriuojasi žmonės, vyksta įvairiausios eitynės, visuomenė nepamiršta savo šaknų ir perleidžia jas iš kartos į kartą.
Yšskirtinių tradicijų švęsti šią dieną neturiu. Šiais metais keliausiu į iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Aukščiausiojoje Taryboje, dabartiniame Lietuvos Respublikos Seime.
