Vaizdas iš šios vietos, ar stovėtumėte vienoje gatvės pusėje, ar kitoje, yra beveik tapatus, bet svarbiausia, kad iš čia varpinė atrodo truputėlį kitaip. Viena antrojo jos tarpsnio siena yra be arkinio lango. Kalbu ne apie aukštus, nes pirmą, apskritąjį, tarpsnį sudaro keli aukštai. Kalbu apie virš jo esantį aštuoniakampį tarpsnį. Manoma, jo formos išliko iš XVI amžiaus ir yra Giovanni Cini architektūrinis indėlis.
Septyniose jo sienose langai yra, o vienoje – ne. Ir net nelabai svarbu, kada toji siena buvo sumūryta – ar Renesanso architektų, ar Lauryno Gucevičiaus, o gal net Mykolo Šulco, XVIII–XIX amžiaus ir dviejų „civilizacijų“ (Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos) susidūrimo epochos architekto, kurio ne vienas statinys griuvo, o galop it kortų namelis subyrėjo ir gyvenimas.
Nežinomas architektas mūrininkas turėjo ypač gerą kompozicijos pojūtį – iš išorės užmūrijęs arką, bet viduje ją palikęs, žiūrovo, tegul ir neatidaus praeivio, akį malonina pauze, leidžiančia mėgautis Katedros ir varpinės ansamblio vieningumu bei monumentalumu. Taip išlaikė arba atkūrė gynybinį šio bokšto pobūdį. Jis iš tiesų yra Žemutinės pilies gynybinio komplekso reliktas, jam iš pradžių nediskutuotinai teko gynybinis vaidmuo.
Būtent nuo buvusių Sniadeckių rūmų Gedimino prospektu artėjant prie Katedros varpinė atrodo itin monumentali ir paslaptinga. Nejučia pradedi tikėti, kad kažkokia gyva dvasia ten visuomet yra. Turbūt tuo tikėjo ir kitus patikėti skatino istoriniai Renesanso „utopistai“, tokie kaip Motiejus Strijkovskis, ir XIX amžiaus romantikai Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas ar Juzefas Ignacas Kraševskis, kad ir kokiais pozityvistais dėjosi.
Nuo Renesanso iki pat XIX amžiaus buvo gajus mitas, kad šiame Pilies sienos bokšte iki krikščionybės priėmimo (ak, tas Jogaila, ak ak, tas Vytautas – turėtų atsidusti dabartinis neopagonybės išpažinėjas) rezidavo vietinis orakulas, žiniuonis, pranašavęs ateitį.
M.Balinskis „Vilniaus miesto istorijoje“ Vytauto laikų Žemutinės pilies plane būtent prie šio bokšto brūkštelėjo „bokštas“ ir pridūrė: „Dabartinė katedros varpinė, anot Lietuvos kronikininkų ir vietos žmonių padavimų, buvęs tas pats bokštas, iš kurio Lizdeika ir jo pirmtakai iškilmingai pasirodydavę Vilniaus pagonims paskelbti blogos ar geros pranašystės. Tačiau nėra patikimų tam įrodymų.“
Seniausia, Lizdeikos (egzistavusio ar ne) laikus menanti bokšto dalis yra apatinė – toji apskrita, autentikų autentika! Galima spėti, kad kunigai, žyniai, kriviai ar dar kaip nors kitaip vadinti dvasininkai pasirodydavo pro vieną iš iki šiol išlikusių jos langelių ir savo ištarmes paskelbdavo vidiniame kieme (dabar tai Katedros aikštė) susirinkusiems pasauliečiams, nes išorėje tekėjo Vilnia ir niekas ten bokšto papėdėje tiesiog negalėjo stovėti ir klausytis – visuomeninis gyvenimas greičiausiai telkėsi pilies kieme.
Galbūt tai būdavo antrojo aukšto, kur dabar veikia Bažnytinio paveldo muziejaus kasa, langelis su sumontuotu apsaugos signalizacijos jutikliu. Iš tiesų tai net simboliška! Galima dar paspėlioti, gal tas žynio pranašo langelis buvo vakarinėje pusėje, ir skelbiant svarbią žinią ar ištarmę tvieksdavo paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai.
Tuomet spekuliuosiu toliau, kad ir ta viena antrojo tarpsnio siena buvo užmūryta neatsitiktinai – tai senasis tikėjimas buvo užmūrytas, uždarytas it koks paukštelis giesmininkas narvelyje.
Kaimyninėse vakarų šalyse, kur krikščionybė įžygiavo ir įsitvirtino gerokai anksčiau, t.y. Lenkijoje ar Čekijoje, ypač populiarūs sakraliniai pastatai – bažnyčios ar koplyčios – buvo apskritos akmeninės arba plytinės rotondos. Būtent tokio pavidalo yra apatinis Katedros varpinės segmentas.
Rotonda buvo mėgstamas architektūros ir dailės romaninio stiliaus elementas. Šio stiliaus statinių Lietuvoje neturime, bet galime ir paspėlioti, kad senovės lietuviai, laikydamiesi iki mūsų dienų gyvybingo principo „jeigu kaimynas turi, tai kodėl aš – ne?“, savo apeigoms taip pat pasistatė rotondą.
Gintaras Beresnevičius turbūt irgi pritartų teiginiui apie krikščioniškos liturgijos ar net dogmatikos imitavimą vėlyvojoje oficialiojoje pagonybėje. Arba atvirkščiai – statant pirmąsias bažnyčias rotonda buvo sąmoningai ignoruojama kaip tam tikras pagonybės požymis, ir pirmieji krikščionys neperėmė pagonių šventyklų struktūros ir išvaizdos. Varpinė akivaizdžiai įrodo, kaip buvo atmetamas senasis tikėjimas.
* * *
„Nedingusio Vilniaus“ autorius akupunktūriniu metodu tyrinėja miesto kūną
Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 304 p. Dailininkė Ilona Kukenytė, nuotraukos – Vido Poškaus
Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu Lietuvos kultūrinėje spaudoje ir tinklaraščiuose skelbia dailės kritikos tekstus ir esė. Reiškiasi kaip meno kuratorius ir dailininkas.
„Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ – pirmoji jo knyga. Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus.
Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas. Tai labai asmeniška, subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie ruošiasi jį atrasti.
Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja.
Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju. Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales.
Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas...
Knygos pavadinimas (o ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.
Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas smeigiant tyrimo adatėles į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.
