Taip – Šv.Petras ir Povilas atima amą, Šv.Dvasia žavi savo puošnumu, Šv.Jonai yra didingi, Šv.Pilypas ir Jokūbas – muzikalūs, Šv.Rapolas – paslaptingas, Visi Šventieji – teatrališki, Šv.Kazimieras – monumentalus. Tačiau Šv.Teresės bažnyčia yra beveik tobula.
Ankstyvasis barokas, organiškai susiliejantis su vėlyvuoju, Vazos ir Pacai, karmelitai ir Aušros vartų kaimynystė, Motiejus Sluščianskis ir Kanutas Ruseckas, Constantino Tencallo ir Pociejų koplyčia – daug faktų ir vardų susiję su šiuo statiniu ir vieta. Bet čia kalbu net ne apie tai.
Man regis, vaikystėje pirmoji pamatyta Vilniaus bažnyčia buvo būtent ši. Išlipę iš sukriošusio „LAZ“ autobusų stotyje patraukdavome į Šv. Stepono gatvę. Tuomet dar stabtelėdavome „Žibutės“ kavinėje išgerti kavos ir sulčių su ekleru. Arba eidavome Aušros vartų link ir, praėję skliautus ir arkas, atsidurdavome mieste.
Gal tai ir nebuvo mano pirmoji pamatyta bažnyčia. Indiferentiški tėvai krikščioniškam auklėjimui ir tikybai sovietiniais laikais neskyrė daug dėmesio, nors ir įdiegė kai kurias elementarias tiesas – pamenu prieš miegą vietoje pasakų raminamai migdančiu ir tarsi iš Amžinybės sklindančiu tėvo balsu pasakojamas ištraukas iš Senojo Testamento. Vis dėlto atmintis užfiksavo ją kaip pirmąją...
Puikiai įsivaizduoju – gal nesuprantu, tačiau įsivaizduoju, – ką turėjo omenyje religijotyrininkas Rudolfas Otto, kalbėdamas apie mysterium tremendum et fascinans (baimę ir susižavėjimą keliančią paslaptį). Kažką panašaus, manau, jausdavau įeidamas pro šonines duris, kur dešinėje laiptai į Aušros Vartų koplyčią veda prie Dievo Motinos, o kairėje vingiuoja koridorius į bažnyčią pas šventąją Teresę Avilietę, ir matydamas lenkiškai ir lietuviškai kalbančių moterų nubučiuotas milžiniško, kaip atrodė vaikystėje, Nukryžiuotojo pėdas. Dažai nuo jo pirštų ir dabar nutrinti lūpų prisilietimų. Tokį patį jausmą keldavo ir šlakstymasis šventintu vandeniu iš akmeninio indo duobelės.
Tačiau didžiausią įspūdį Šv.Teresės bažnyčioje ir iki šiol tebekelia prieblanda – vienas iš tų dalykų, kurie galbūt nepasikeitė nuo šventovės konsekracijos laikų. Žinoma, minėto Motiejaus Sluščianskio freskos, nutapytos čia po 1749 metų didžiojo Vilniaus gaisro, subtiliu koloritu ir kvadratūromis išplėsta erdve blausaus apšvietimo efektą tik dar labiau sustiprina.
Tačiau tikros bažnyčios atmosferą jai suteikia arkų ir skliautų, netikro, nes iš lauko jo nematyti, tačiau užtikrintai virš didžiojo altoriaus sklendžiančio kupolo, tapytų architektūrinių detalių ir iliuzinėje prieblandoje skendinčių šv.Teresės gyvenimo scenų vienovė. Štai kodėl ji yra bažnyčių bažnyčia.
* * *
„Nedingusio Vilniaus“ autorius akupunktūriniu metodu tyrinėja miesto kūną
Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 304 p. Dailininkė Ilona Kukenytė, nuotraukos – Vido Poškaus
Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu Lietuvos kultūrinėje spaudoje ir tinklaraščiuose skelbia dailės kritikos tekstus ir esė. Reiškiasi kaip meno kuratorius ir dailininkas.
„Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ – pirmoji jo knyga. Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus.
Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas. Tai labai asmeniška, subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie ruošiasi jį atrasti.
Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja.
Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju. Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales.
Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas...
Knygos pavadinimas (o ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.
Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas smeigiant tyrimo adatėles į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.
