Šiandien J.Armonas gyvena JAV ir reguliariai apsilanko Lietuvoje, o jo motina Barbora – mirusi. Bet skaudi sūnaus ir motinos istorija liko užfiksuota B.Armonienės knygoje „Palik ašaras Maskvoje. Tarp Lietuvos, Amerikos ir Sibiro. Sukrečianti vienos šeimos istorija“ ir J.Armono knygoje „Kaip aš tapau draugu“. Abi knygos, kurias Lietuvoje išleido leidykla „Alma littera“, yra tarsi dvi skirtingos vienos istorijos pusės.
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio Johno Armono ir lietuvės Barboros Armonienės šeima viešėjo Lietuvoje. J.Armonas su dukra Donna 1940-aisiais dar spėjo grįžti į Jungtines Valstijas, o Barbora su sūneliu Jonu liko laukti išvykimo dokumentų. Tačiau Amerikos jiedu nebepamatė – kartu su dešimtimis tūkstančių kitų lietuvių juos ištrėmė į Sibirą. Tačiau netrukus buvo išskirti ir motina su sūnumi: dėl ryšių su JAV Barbora buvo apkaltinta šnipinėjimu ir įkalinta, o be priežiūros likęs jos sūnus Jonukas buvo pramintas „našlaičiu Ivanu“. Tačiau čia ištisus 20 metų nesimačiusios šeimos istorija tik prasidėjo...
Būtent dėl atkaklios JAV gyvenančių Barboros vyro ir dukters Donnos kovos siekiant susigrąžinti Barborą ir Jonuką, šiandien galime skaityti jų prisiminimus. Jei Donnai iš paties SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikitos Chruščiovo nebūtų pavykę išplėšti pažado, kad Barborai su Jonu bus leista išvykti iš Sovietų Sąjungos, SSRS kruopščiai slėpta teisybė, tikriausiai, būtų dingusi nežinioje.
„Prisimenu savo pirmus metus Novostroikos miškuose, kai maisto beveik neturėjome, o įvairiausi vabalai naktimis tiesiog valgydavo mus gyvus. Tai – baisiausias prisiminimas iš to, ką teko patirti. Tuo metu liūdniausias prisiminimas – kai Irkutske man matant suėmė ir išvežė mano motiną, o mane patį paliko visiškai vieną. Buvo sunku suvokti, kas vyksta. Sunku ir šiandien suvokti, kaip nemažai žmonių JAV kalba apie komunistines idėjas, apie kone genialius Stalino ekonominius planus, net nesuvokdami, kas už viso to slypėjo“, – atvirai pasakoja knygos „Kaip aš tapau draugu“ autorius J.Armonas.
Pasak J.Armono, tai, ką teko išgyventi augant SSRS, liko visam gyvenimui. Autorius prisimena, kad jau grįžęs pas savo šeimą į JAV ir pradėjęs lankyti koledžą, jis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad visi visus laiko savo draugais.
„Augdamas atšiauriomis sąlygomis susigyvenau su tuo, kad tam, jog taptum kito žmogaus draugu, turi savo draugystę pirmiausia įrodyti. Natūralu, kad to paties išmokau tikėtis ir iš kitų“, – prisimena J.Armonas.
Knygų sudarytojas Algis Rukšėnas pabrėžė, kad tiek B.Armonienės, tiek J.Armono knygos yra svarbios ne tik kaip viltingi dviejų žmonių išgyvenimo pasakojimai, bet ir kaip SSRS demaskavimas.
„B.Armonienės knyga yra viena pirmųjų tremties prisiminimų knygų, kuri buvo išleista anglų kalba ir pelnė didelį JAV bendruomenės dėmesį. Tai įvyko 1961 metais, per patį Šaltojo karo įkarštį. Jos knygos ištraukos buvo spausdintos garsiajame žurnale „Life“, o ji pati tapo viena pirmųjų, rašiusių apie sovietų masinius tautų trėmimus ir Gulago sistemą. B.Armonienės atsiminimai tapo simboliniu Stalino laikų ir jo politinių palikuonių sistemos žiaurumo įrodymu,“ – pabrėžė knygas sudaręs A.Rukšėnas.
J.Armono knygoje, pasak sudarytojo, ypatinga tai, kad jis buvo auklėjamas kaip „našlaitis“ sovietų santvarkoje. „Kiek esu skaitęs, dar neteko aptikti kitų aprašymų apie vaikus, kurie buvo atskirti nuo tėvų pačioje tremtyje ir augo kaip „sovietukai“ – apibendrino A.Rukšėnas.
