Kaip kūrėsi Europa
Šiuolaikinių vokiečių istorija prasidėjo nuo to, kad V mūsų eros amžiuje jų protėviai išėjo iš miško ir puolė Romos imperiją, kuriai tuo metu nebuvo lygių pasaulyje. 410 metais vizigotai užėmė Romą, o 476 metų rugsėjo 4 dieną germanų vadas Odoakras privertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių Romulą Augustą atsisakyti sosto. Pradžia buvo daug žadanti, ir būsimi europiečiai nenuvylė.
XI–XV amžiuose Europoje į madą atėjo didikų ekskursijos žirgais į Palestiną Viešpaties karsto vaduoti. Jos buvo vadinamos kryžiaus žygiais. Iš viso buvo surengti devyni kryžiaus žygiai.
Riteriai burdavosi į organizuotas grupes ir vykdavo išlaisvinti Šventosios Žemės, tuo pačiu metu perimdami prekybos kelių, vedančių iš Kinijos ir Indijos į Europą, kontrolę. Linksma, pelninga, ir popiežiaus palaiminta akcija – trys malonumai viename.
Tiesa, galų gale riteriams ši pramoga nusibodo, ir nuo XV amžiaus europiečiai pradėjo kolonizuoti Ameriką, praktiškai visiškai sunaikindami dviejų žemynų gyventojus ir kultūrą vienu metu. Pietų Amerikoje pasistengė ispanai ir portugalai (beje, vizigotų palikuonys), o Šiaurės – anglai, vokiečiai ir prancūzai.
XV amžiaus pabaigoje portugalai ėmė kontroliuoti Afrikos vakarų krantą, kur išvystė aktyvią prekybą vergais. Paskui juos į Afriką patraukė ir kiti europiečiai: olandai, prancūzai, anglai.
Iki 1900 metų praktiškai visas žemynas (išskyrus išlikusias nepriklausomomis Etiopiją ir Liberiją) buvo padalintas tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Italijos, o Ispanija bei Portugalija išsaugojo ir netgi išplėtė savo senąsias kolonijas.
Nuo 1858 metų Didžioji Britanija užgrobė dabartinės Indijos, Pakistano, Bangladešo ir Mianmaro (iki 1989 metų – Birma. – Red.) teritorijas. Iš Kinijos per opiumo karus 1842 metais Didžioji Britanija pasiglemžė Honkongą ir primetė pavergiamą „bendradarbiavimo sutartį“. Todėl kinams, galima sakyti, pasisekė.
Užgrobę viską, ką užgrobti buvo prasminga, europiečiai pradėjo nuobodžiauti ir nusprendė surengti tarpusavio turnyrą, kuris geriau žinomas kaip Pirmasis pasaulinis karas. Per ketverius metus – nuo 1914-ųjų iki 1918-ųjų – jo dalyvių ginkluotųjų pajėgų nuostoliai sudarė apie 10 mln. žmonių. Dar mažiausiai 20 mln. civilių gyventojų žuvo vykstant kautynėms, taip pat iš bado ir dėl epidemijų.
Siekdami užtikrinti tokio didelio masto žudynes, europiečiai išgalvojo daug naudingų įrankių: kulkosvaidžius, karinius lėktuvus, nuodingąsias dujas, tankus, linijinius laivus, povandeninius laivus ir t.t. Atrodytų, kad bet kuriam normaliam žmogui nuo to, kas atsitiko, gyslose turėjo stingti kraujas, bet europiečiai tik darė apšilimą.
Vos po 21-ių metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karą, kuris pasiekė absoliutų visų laikų ir visų tautų rekordą pagal aukų skaičių. Pačiais kukliausiais paskaičiavimais bendrieji nuostoliai per šį konfliktą buvo 60–65 mln. žmonių per 6 metus – nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų, kai karą baigė du branduoliniai sprogimai.
Karingųjų arabų istorija
O ką visą tą laiką veikė arabai? Nuo I tūkstantmečio prieš Kristų arabai buvo pasidaliję į dvi dalis. Pietiniai arabai gyveno miestuose, šiauriniai – klajojo dykumose. Beje, iki V amžiaus, kada būsimieji europiečiai rengėsi užgrobti Romą, ir šiaurinių, ir pietinių arabų civilizacijos dėl nežinomų priežasčių žlugo.
Paskui, 570 metais, atsirado pranašas Mahometas ir kartu su juo – islamas. Nuo to momento arabų reikalai pradėjo taisytis, ir jiems per šimtą metų pavyko įkurti kalifatą, kuris driekėsi nuo Ispanijos per šiaurės Afriką ir pietvakarių Aziją iki pat Indijos sienų.
Būtent tuo laikotarpiu, nuo VIII iki XII amžiaus, ir buvo sukurta didžioji dalis arabų literatūros, parašyti teisiniai kodeksai ir filosofiniai traktatai. Tai buvo „islamo aukso amžius“, kada arabai neblogai pasistūmėjo į priekį astronomijos, medicinos, geografijos, istorijos ir matematikos srityse.
Ir štai čia arabų pasiekimai netikėtai baigėsi. Iš pradžių prie to prisidėjo reguliarios kryžiuočių ekskursijos, paskui į svečius atėjo mongolai, o viskas baigėsi turkų atėjimu, kurie XVI amžiuje užkariavo visą arabų pasaulį ir padalijo jį į provincijas.
Jeigu ne anglai ir prancūzai, kurie XIX amžiuje pradėjo kontroliuoti didžiąją šiaurės Afrikos dalį, tai Recepas Tayyipas Erdoğanas būtų visų arabų prezidentas. O dabar, po Antrojo pasaulinio, arabams praktiškai pono valia padovanota nepriklausomybė. Štai, tiesą sakant, ir visi arabų pasiekimai.
Sveiki atvykę
Ir štai dabar daug nesvarstydami į Europą veržiasi migrantai iš arabų šalių. Aš jų vietoje kaip reikiant pagalvočiau savo prieš kišdamas europiečiams po nosimi savo šariatą, Koraną ir kitus nelabai malonius savo gyvybinės veiklos produktus.
Situacija panaši į tą, kada slėpdamasis nuo lietaus į nusipelniusio žmogėdros namus įsilaužia protiškai atsilikęs paauglys. Taip, žmogėdra dabar užsikodavęs, reguliariai lankosi anoniminių žmogėdrų klube, nuoširdžiai gėdijasi savo praeities ir saujomis ryja raminamuosius, o naktį dėl viso pikto prisiriša antrankiais prie lovos ir jau seniai nieko nebevalgė, bet provokuoti jį – anaiptol ne pati geriausia mintis.
Nereikia rėkti jam į ausį „allahakbar“, nereikia bandyti įvesti jo urve savos tvarkos, o juo labiau – griebti už pasturgalio jo žmoną ar dukrą. Kurį laiką jis kentės, medituos, galvodamas apie universaliąsias vertybes, stengsis sudrausti akiplėšą, netgi policiją iškvies, o paskui – nebesusitvardys. Pačiu netikėčiausiu momentu.
Tiems, kurie tuo abejoja, aš paprasčiausiai priminsiu norvegą Andersą Beringą Breiviką, kuris 2011 metais nušovė 77 ir sužeidė 151 žmogų.
Tik labai naivūs žmonės gali deramai neįvertinti visos to žiaurumo gilumos, kuris slepiasi po plonu europietiškos tolerancijos sluoksniu. Jokios „Islamo valstybės“ čia net negalima pastatyti į vieną gretą. Tarkime, garsiausias „Islamo valstybės“ budelis – Jihadi Johnas – prieš žūdamas nuo amerikiečių raketos, savo rankomis per visą savo „karjerą“ nužudė 28 žmones.
Palyginimui – 1942 metais kuklus 25-metis kroatų vaikinukas Petaras Brzica, baigęs pranciškonų koledžą ir iki karo mokęsis Zagrebo universiteto teisės fakultete, per vieną naktį peiliu nužudė 1360 žmonių Jasenovaco koncentracijos stovykloje. Už tai jis buvo apdovanotas pinigine premija ir vardiniu auksiniu laikrodžiu.
Jeigu 1942 metai jums atrodo labai tolima praeitis, priminsiu artimesnę istoriją – organizuotus masinius taikių gyventojų musulmonų sušaudymus Srebrenicoje 1995 metais. Tai padarė serbai. Iš viso tada buvo sušaudyta apie 8000 žmonių.
Trumpai drūtai – jeigu Europos šalių valdžios institucijos nesuskubs įvesti tvarkos, o migrantai perlenks lazdą, negalima atmesti varianto, kada geraširdžiai vokiečių biurgeriai prisimins savo šaknis ir ims iš arabų daryti ekologišką biokurą. Gerai, kad tam jie turi viską, ko reikia, taip pat ir tinkamą paveldą.
Кai migrantų dauguma
Iš tikrųjų migrantų problemos mastas Europoje kiek išpūstas. Per metus į ES teritoriją, kurioje 502 milijonai žmonių, pateko apie milijoną migrantų, o tai iš tiesų visai nedaug. Pasaulyje daug šalių, kuriose migrantų daug kartų daugiau, negu vietinės kilmės gyventojų.
Jungtinių Tautų duomenimis 2014 metų pradžioje JAE jų buvo 83,7 proc., Katare – 73,8 proc., Kuveite – 60,2 proc., Bahreine – 54,7 procento. Be to, etninių arabų ten vos trečdalis, o likusieji – išeiviai iš Pakistano, Indijos, Bangladešo, Šri Lankos, Nepalo ir kitų Pietų Azijos šalių.
Daug filipiniečių, yra išeivių iš Rytų ir Centrinės Afrikos, daugiausia iš Somalio, Etiopijos, Tanzanijos ir Eritrėjos. Vienu žodžiu, ne labiausiai išsilavinę, civilizuoti ir įstatymus gerbiantys žmonės.
O ar kada nors girdėjote, kad Ramadan bairamo išvakarėse (bairamas, iš turk. bairam – šventė, yra musulmonų šventė po mėnesį trukusio pasninko ramadano (mažasis bairamas) ir 70 dienų po jo (didysis bairamas). – Red.) girti kaip pėdai etiopai būriuotųsi Dubajuje prie Burdž Chalifos (aukščiausio dangoraižio pasaulyje. – Red.), plėštų parandžas nuo vietinių moterų ir griebtų jas už sėdmenų, siųsdami velniop vietinę policiją su riksmais „mūsų šeichas Khalifa bin Zayed Al Nahyan pakvietė“?
Manau, kad ne. Todėl, kad to nebuvo ir artimiausioje perspektyvoje būti iš principo negali.
Viso labo tik vieną kartą, 2015 metų kovo 11 dieną, keli šimtai migrantų iš Pietų Azijos pačiame Dubajaus centre užblokavo kelią, sustabdydami eismą, ir reikalavo padidinti atlyginimus už savo darbą prabangaus gyvenamojo kvartalo „Fountain Views“ statybose. Tam, kad problema būtų visiškai išspręsta, vietinė policija sugaišo mažiau kaip valandą.
Visur, kur policija dirba normaliai, migrantų problema anksčiau ar vėliau išsprendžiama.
Pavyzdžiui, JAV ramiai pakenčia milijoną imigrantų kasmet. Ir reikia pasakyti, kad anaiptol ne visada viskas vykdavo sklandžiai.
Europiečių nuotykiai Amerikoje
Pirmosios problemos su migrantais Jungtinėse Valstijose prasidėjo, kai XIX amžiaus viduryje į šią iš esmės protestantišką šalį atgriuvo katalikai iš Airijos. Jie buvo neturtingi, neišsilavinę, neretai nemokėjo anglų kalbos, pasižymėjo visišku įstatymų nepaisymu ir kūrė savo žiaurumu pagarsėjusias gatvių gaujas.
Antrojoje XIX amžiaus pusėje pradėjo didėti išeivių iš Azijos dalis. Iki 1880-ųjų daugiau kaip 200 tūkstančių kinų apsigyveno Kalifornijoje, sudarydami beveik 10 proc. jos gyventojų. Atsakydamas į tai 1882 metais JAV Kongresas visiškai uždraudė kinų imigraciją. Šis draudimas galutinai buvo atšauktas tik 1943 metais.
1880–1950 metais į JAV patraukė italai, kurie atsivežė spagečius, picas ir, aišku, mafiją. Dabar 15–20 mln. amerikiečių (6–8 proc. visų gyventojų) yra italų kilmės – šimtaprocentiniai ar iš dalies. Ar galite įsivaizduoti problemų, su kuriomis tuomet susidūrė policija, mastą?
Nuo 1890-ųjų į JAV pradėjo vykti išeiviai iš Centrinės ir Rytų Europos, tarp jų daug žydų. Apie žydų mafiją aš negirdėjau, tad laikysime šią migrantų bangą santykinai neskausminga.
Nuo 1960-ųjų į šalį ėmė plūsti žmonės iš Meksikos, Kubos ir Kolumbijos. Šiuo metu jų 45 mln. (10-12 mln. gyvena JAV nelegaliai), iš to skaičiaus 60 proc. kasdieniniame gyvenime kalba tik ispaniškai, apie 20 proc. – ispaniškai ir angliškai, 20 proc. – daugiausia angliškai.
Kiekviena migracijos banga atnešdavo vargšų, dažnai nusivylusių žmonių, kurie nemokėjo kalbos, nežinojo vietinių papročių ir įstatymų. Ir kiekvieną kartą tie, kas atvažiavo į JAV truputį anksčiau ir jau buvo spėjęs asimiliuotis, piktindavosi atvykėlių elgesiu.
Ir koks rezultatas? Ogi nieko baisaus – stovi Amerika, nekliba. Taip kad galima nesijaudinti dėl europiečių, jie turi iš ko mokytis.
Parako statinėje
Susiduriant su didelėmis, rezonansinėmis problemomis visada būna didelė pagunda sugalvoti kokį nors paprastą ir greitą sprendimą. Migrantų atveju – neleisti, deportuoti, uždrausti įvažiuoti, uždaryti sienas ir taip toliau. Deja, realybėje toks sprendimas dažnai sukelia daugiau problemų, negu jų išsprendžia.
Vertingiausias dalykas Europos civilizacijoje – ne dideli atlyginimai, skani dešra ir geri keliai, bet unikali terpė, kurioje stulbinantis asmens, politinių ir ekonominių laisvių lygis. Visa kita – šių trijų dedamųjų išvestinės.
Remti šią bendrą erdvę galima tik su sąlyga, kad ES viduje nebus etninių konfliktų, o tai reikalauja maksimaliai subtilaus požiūrio į ES priklausančių šalių nacionalinius ypatumus – to pagarsėjusio daugiakultūriškumo.
Ksenofobijos protrūkis, nukreiptas prieš migrantus, gali sužadinti „apetitą“ ir išsiaiškinti santykius su kaimynais pačioje Europos Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai, kad per ilgą Europos istoriją beveik visi turi vienokių ar kitokių pretenzijų kitoms šalims, bet kokios neapykantos apraiškos atklydėliams gali tapti detonatoriumi, ir viskas, ką Europa statė per dešimtmečius, žlugs akimirksniu.
Politikai puikiai supranta, kad gyvena ant parako statinės, todėl stengiasi smaugti ksenofobiją įsčiose, nesiskaitydami su jokiomis išlaidomis, kad ir kokios didelės ir neprotingos jos mums beatrodytų.
Išvarymas iš rojaus
Jungtinėse Valstijose migrantas gali suspėti tapti „tikru amerikiečiu“ pats, o daugelyje Europos šalių tam prireiks mažiausiai trijų–keturių kartų (kirtis gale. – Vert.).
Turkų patirtis Vokietijoje rodo, kad jų integracija į visuomenę gali vykti labai lėtai arba visai nevykti.
Vokietijos visuomenė yra gana konservatyvi ir nesuteikia migrantams galimybių greitai kilti karjeros laiptais, todėl jie net ir labai norėdami yra priversti visą savo gyvenimą kapanotis „turnyro lentelės apačioje“, o tai nelabai juos motyvuoja dėti pastangas tobulėjimui.
Be to, Vokietijoje sudarytos visos sąlygos turkų kultūrinei izoliacijai – jie gali kasdien žiūrėti Turkijos televiziją, skaityti turkiškus laikraščius, klausytis Turkijos radijo ir nusispjauti į vokiečių kalbą, vokiečių vertybes, vokiečių tradicijas.
Bet svarbiausia – socialinės išmokos užtikrina jiems tokį patogios egzistencijos lygį, kad jie gali sau leisti ne itin stengtis ir išsaugoti tradicinį šeimos gyvenimo būdą – kai moterys nedirba, nesistengia socializuotis – tapti Vokietijos visuomenės nariu, nesimoko kalbos, visiškai pasišvęsdamos vaikų auklėjimui.
Rezultatas tas, kad turkai negali tapti „tikrais vokiečiais“, nenori tapti „tikrais vokiečiais“ ir gali sau leisti nebūti „tikrais vokiečiais“, o antroji migrantų karta užauga dar mažiau prisitaikiusi prie gyvenimo Vokietijoje, negu pirmoji.
Akivaizdžiausia išeitis iš šios situacijos – padaryti taip, kad pašalpos priklausytų nuo migrantų integracijos į visuomenę lygio. Įleidžiant pro vartus duoti migrantams minimalias pašalpas, sąlyginai kalbant – duonai ir vandeniui, o po to palaipsniui jas didinti, kai migrantai išlaikys kalbos, istorijos egzaminus, įgis naudingą profesiją ir panašiai.
Jeigu, tarkime, migrantas negerina savo statuso kas pusmetį, tą pašalpą galima pradėti mažinti, kad jam būtų papildoma paskata. Pageidautina, nors ir nebūtina, sudaryti sąlygas mokyti migrantus kalbos ir suteikti jiems galimybę įgyti reikiamų žinių.
Suteikti pilietybę ir duoti visas su ja susijusias socialines garantijas prasminga tik po to, kai bus išlaikyti visi egzaminai ir migrantas gaus darbą, už kurį bus mokama gerokai daugiau, nei bedarbio pašalpa.
Apskritai, jei jie keliauja į Europą su Koranu, tada kodėl gi nesupažindinus jų su Biblija? Ten kaip tik yra šiam atvejui tinkama citata: „Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi [Ps 127, 2 Ekleziasto 12: 7]. Kitaip tariant – tegul arba darbą dirba, arba grįžta ten, iš kur atvažiavo.
Paskutinis svarbus dalykas – principingas atsisakymas daryti reveransus islamui ir bet kokiems kitiems religiniams fokusams. Jokių parandžų darbe ar mokymo įstaigose, jokių „pranašą Mahometą įžeidžia Kalėdų šventimas“, jokių „sudarykite mums sąlygas atlikti namazą darbe“, jokių šariato patrulių Europos gatvėse.
Visiems šariato mėgėjams tuojau pat išrašyti bilietą į vieną pusę iki Mekos, kadangi svečiai neturi teisės įvedinėti savo tvarkos šemininkams.
Tiesą sakant, europiečiai dabar turi nedidelį pasirinkimą: arba griežtai palaikyti viešąją tvarką, padėti migrantams integruotis ir skatinti juos tai daryti, arba toleruoti ir kaupti neapykantą, kol ji neprasiverš ryškiai ir stipriai – kaip liepsna krematoriumų krosnyse.“
Parengė Leonas Grybauskas
