Man patinka ankstyvieji architekto Vytauto Edmundo Čekanausko (1930–2010) kūriniai. Šis iškilo 1967 metais, tai buvę Dailės parodų rūmai. „The Beatles“ tada išleido vieną geriausių savo albumų „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ („Seržanto Pipiro vienišų širdžių klubo grupė“). 1966 metais buvo suprojektuoti Kompozitorių namai Žvėryne. „The Beatles“ tuomet įrašinėjo „Revolver“. Žinoma, kalbėti apie kokį nors modernios architektūros grožį sudėtinga, nes grožis minimum yra trivialu, maximum – reliatyvu. O modernizmo grožio paieškos apskritai yra niekinis užsiėmimas. Na, nelabai jis modernistams ir rūpėjo, žvelgiant iš Aristotelio estetikos pozicijos.
Žinoma, galbūt geriausia būtų buvę, jeigu šioje vietoje seniau stovėję pastatai nebūtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Vis dėlto ŠMC pastato sėkmę nulėmė tai, kad jo autorius įsiklausė į modernistinės architektūros pradininko ir teoretiko Le Corbusier doktriną – jo penkis punktus, savotišką XX amžiaus architektūros Dekalogą, ir norėjo išgirsti tai, ką sako senasis Vilnius, todėl neatsitiktinai atsižvelgė į buvusį gatvių tinklą ir valdų situaciją, gretimų pastatų aukštį. Galop net ir formos, moderniai stačiokiškai perfrazuojančios barokinius ir klasicistinius tūrius, demonstruoja architektūrinę Čekanausko klausą.
Pašnekovo neįtikinęs, kad ŠMC pastatas gražus ir puikus, užsiminčiau apie vėlesnę architektūrinę invaziją – 2006 metais Valdo Ozarinsko sukurtą vestibiulį su dominuojančia kasos gondola – arba sparnu (Fly My To The Moon, anot Frenko Sinatros). Šioji pastatui, bent jau iš vidaus, kaip tam drambliui porceliano parduotuvėje (turi ŠMC eksterjeras elefantiškos dvasios, kurią jam suteikia stambios masės ir galingos atramos!) uždėjo žavią apyrankę, ir jis tapo dar puikesnis.
Jeigu pašnekovas nebūtų įtikintas ir šio argumento, turbūt nutraukčiau bergždžią diskusiją, nes, kaip sakyta, dėl skonio nesiginčijama.
* * *
„Nedingusio Vilniaus“ autorius akupunktūriniu metodu tyrinėja miesto kūną
Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 304 p. Dailininkė Ilona Kukenytė, nuotraukos – Vido Poškaus
Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu Lietuvos kultūrinėje spaudoje ir tinklaraščiuose skelbia dailės kritikos tekstus ir esė. Reiškiasi kaip meno kuratorius ir dailininkas.
„Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ – pirmoji jo knyga. Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus.
Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas. Tai labai asmeniška, subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie ruošiasi jį atrasti.
Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja.
Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju. Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales.
Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas...
Knygos pavadinimas (o ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.
Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas smeigiant tyrimo adatėles į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.
