Kauniečiui A.Šimėnui 1986-ųjų pavasarį buvo 32-eji. Karinių oro pajėgų
pulko Kaune vyresnysis leitenantas balandžio 26-ąją radijo neklausė, televizoriaus
nežiūrėjo – šventė brolienės jubiliejų.
„Pasilinksminome iš širdies, o
atsikėlę sekmadienį ryte rengėmės į gamtą kepti šašlykų“, – prisiminė Algirdas.
Savaitgalio planus sužlugdė skambutis iš dalinio: aliarmas. Algirdas, turėjęs per
valandą prisistatyti tarnybon, griebė taksi, nulėkė iki brolio namų, persėdo į ten
vakar paliktą savo automobilį ir nuskubėjo į dalinį Aleksote.
Mėnesio pabaigoje
dažnai buvo tikrinamas kariškių budrumas – skelbiami mokomieji aliarmai,
todėl Algirdas į tarnybą skubėjo nieko bloga neįtardamas.
Tačiau dalinyje vaizdas nebuvo įprastas. Aplinkui visi zujo susirūpinę. Štabo
viršininkas liepė Algirdui, sraigtasparnio
MI-6 šturmanui-navigatoriui,
iš slaptosios dalinio dalies skubiai pasiimti
žemėlapius ir rengtis „rimtam
skrydžiui“.
Dar nespėjusį pasižymėti
būsimojo maršruto Algirdą pasiekė
nauja komanda: greičiau į oro uostą.
Atvykę į Aleksoto oro uostą lakūnai
vos ne iš karto sulaukė įsakymo – „ į
orą“.
Maršruto Algirdas taip ir nespėjo
pasiruošti, tačiau vienas eskadrilės šturmanas
tai buvo padaręs. Švietė saulė,
matomumas buvo puikus, beliko sekti
paskui. Iš Kauno skubiai pakilusios
penkios sraigtasparnių įgulos tik viena
ausimi buvo girdėję, kur skrenda. Esą
sprogo chemijos gamykla Ukrainoje,
ties Černobyliu. „Rodos, ten chemijos
gamyklos nėra“, – mintyse tuo metu suabejojo
Algirdas, savo civilinės aviacijos
karjeros metu skraidinęs keleivinius
lėktuvus iš Kijevo, Žulianų oro uosto.
Skrisdamas Odesos kryptimi Algirdas susirado radijo stoties „Majak“ dažnius
ir išgirdo pranešimą apie sprogimą Černobylio atominėje. „Pagalvojau – ir
vėl nepasisekė, – prisipažino Algirdas, kuris ką tik buvo praėjęs Afganistano
karo beprasmybę. – Bet paskui susiėmiau, nusiraminau. Taip, baisu, radiacija,
bet kažkas juk turi atlikti gelbėjimo darbus“.
Devintus metus aviacijoje (iš jų karinėje aviacijoje – penktus) skaičiavęs kariškis
pastebėjo, kad Ukrainos link skridusiai eskadrilei ore buvo suteikta „žalia
šviesa“. Iš Kauno pakilusiems sraigtasparniams leido tiesinti maršrutą, o kiti
lėktuvai buvo šalinami iš trasos. Netrukus paaiškėjo ir priežastis. Pirmąją dieną
dirbę aviatoriai jau buvo gavę tuo metu leistiną radiacijos dozę – 50 rentgenų
– ir jiems skubiai reikėjo pamainos.
Černigovo aukštosios karinės mokyklos teritorijoje (apie 90 km nuo Černobylio
atominės elektrinės) su kolegomis nusileidęs Algirdas sužinojo, kad
aviatoriams leistina maksimali radiacijos dozė ką tik sumažinta perpus. Diena
anksčiau iš Odesos atskridę lakūnai jautėsi labai blogai, matėsi, kad jie stipriai
paveikti radiacijos. Kaip paaiškėjo, aviatoriai smėlio maišus į degantį reaktorių
pirmąją dieną po avarijos mėtė atsidarę sraigtasparnio duris.
Penkių iš Kauno atskridusių sraigtasparnių įgulų nariams įteikė po respiratorių,
dozimetrą ir po 10 milimetrų storio švino lakštą pasidėti po sėdyne.
Buvo teigiama, kad tokio storio švinas radiaciją sumažina perpus.
„Išsilankstėme
lakštus pagal savo kūno formas, kad tiesioginė radiacija mažiau paveiktų ir
tuoj pat išskridome į Černobylį“, – pasakojo Algirdas. Nusileidimo aikštelėje,
15 kilometrų nuo elektrinės, lakūnų laukė atsargos kariai, pakraudavę smėlio,
žėručio ar švino į būsimąjį „nešulį“ – du apverstus, tarpusavyje surištus parašiutus,
pritvirtintus prie sraigtasparnio pakabos. Tai buvo po pirmosios dienos jau
patobulintas būdas gesinti degantį reaktorių.
„Mano, šturmano, užduotis buvo kuo tiksliau į reaktorių pataikyti skraidinamą
apie 4,5 tonos svėrusį krovinį. Skristi reikėjo 200 metrų aukštyje, kad
neužkabintume čia pat kyšojusio kamino, ir ne mažesniu kaip 70 kilometrų per
valandą greičiu, kad sraigtasparnis nenukristų, – prisiminė Algirdas. – Už nurudusio
eglyno atsiverdavo vaizdas į rūkstantį reaktorių, po sprogimo netekusį
savo „kepurės“. Radiacija maždaug kilometro spinduliu – mirtina. Salsvas
jos skonis tiesiog tvyrojo ore.
Temperatūra 200 metrų aukštyje – gal kokie 300
laipsnių Celsijaus. Bet šio karščio nespėdavome pajusti: sekundei pakimbi virš
reaktoriaus, o paskui, numetęs krovinį, iš karto didini greitį iki 250 kilometrų
per valandą – kuo greičiau neši iš ten kudašių. Ore vienu metu kas keli šimtai
metrų, laukdami savo eilės, kabodavo keletas dešimčių sraigtasparnių“.
Dienos norma – dešimt skrydžių. Po beveik visą dieną užtrukdavusių skrydžių
lakūnų laukdavo dušas, vakarienė ir poilsis karo lakūnų mokykloje. Iš ryto
tikrindavo kiekvieno lakūno sveikatą. Tačiau ši medicininė apžiūra, pripažino
Algirdas, niekuo nesiskyrė nuo įprasto sveikatos patikrinimo prieš kiekvieną
skrydį, tik papildomai dar duodavo kažkokių jonizuojančių tablečių.
Ar nekildavo
pagunda, pamačius, į kokį pragarą čia pateko, vieną dieną pasiskųsti
„ne kokia sveikata“? „Man – ne. Bet vienas šturmanas taip pasielgė, supasavo.
Visiems tai buvo vieša paslaptis. Vietoj jo aukoti poilsio dieną ir skristi teko
man. Nedažnai tai prisimenu. Ar tas žmogus jaučia sąžinės graužatį, nežinau,
bet mano kolegos šį faktą man ne kartą yra priminę, – Algirdas nenorėjo garsiai
ištarti irgi Kaune dabar gyvenančio kolegos pavardės ir nesmerkė jo. – Tai yra
žmogiška. Nežinai, kaip kartais gali pasielgti ekstremaliomis aplinkybėmis“.
Čia vyras prisiminė gerokai vėliau likimo pateiktą situaciją, pareikalavusią
apsisprendimo. Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu Algirdas
buvo sovietinės armijos majoras, vyriausiasis pulko šturmanas. Aukštos pareigos,
kaip pripažino jis pats. Gavo įsakymą mėtyti proklamacijas virš Sąjūdžio
mitingo Vilniuje.
„Atsisakiau, nors po to turėjau nemažų nemalonumų. Vietoj
manęs tai padarė mano pavaldinys, dar nutraukęs laidus virš Seimo pastato,
– priminė keliolikos metų senumo įvykį Algirdas ir pateikė, matyt, ilgų savo
apmąstymų išvadą, – Paskui ne kartą ekstremalias situacijas permąstai, svarstai,
ar teisingai pasielgei. Manau, kad Černobylyje elgiausi, kaip tinka vyrui, nevengiau
pareigos.
Tuo tarpu pusantrų metų, praleisti Afganistane, neatrodo prasmingi.
Grobikiški karai neduoda motyvacijos jaustis atliekančiam pareigą“.
Algirdas nesvarstė, ar teisingai buvo gesinamas reaktorius. „Manau, kad
rinktis nebuvo iš ko. Sprendimas tikriausiai buvo priimtas ekspromtu. Nemanau,
kad avarinė situacija buvo iš anksto modeliuojama, jai rengiamasi. Juk
tokio atvejo Sovietų Sąjungoje paprasčiausiai negalėjo būti“, – sakė Algirdas.
Gegužės aštuntąją reaktorius buvo užgesintas. Gavęs padėką, pasirašytą Michailo
Gorbačiovo, gegužės 15-ąją Algirdas grįžo į Lietuvą. Be sraigtasparnio,
kuris, tapęs radioaktyviu, liko Ukrainoje. Kitą dieną Algirdas, kaip ir kiti černobyliečiai
lakūnai, buvo išvežtas į specializuotą aviatorių ligoninę Rygoje. Ten
lietuvis pajuto pirmuosius radiacijos poveikio požymius.
„Iki pietų jausdavaisi
darbingas, o nuo pietų darydavaisi vangus, lyg kas prie žemės trauktų. Matyt,
tai buvo sutrikusios skydliaukės veiklos požymis“, – prisiminė Algirdas.
Po dviejų savaičių, praleistų ligoninėje, lakūnų laukė profilaktoriumas Jūrmaloje,
du mėnesiai atostogų. „Vos tik grįžau po atostogų, pulko vadas (vėliau
mane išgelbėjęs nuo karinio tribunolo, kai atsisakiau iš oro mėtyti proklamacijas)
pasiskundė, kad nėra kam vykti į Černobylį ir paprašė manęs skristi dar
kartą. Ir pažadėjo: skrisi su pulkininku, jis tave pasaugos“, – Algirdas, turėjęs
teisę atsisakyti, pakluso žmonišku tonu ištartam viršininko prašymui.
Antroji Algirdo kelionė į Černobylį, apie kurią, nenorėdamas jaudinti, nesakė
net žmonai, truko tris savaites. Jos metu sraigtasparniais skraidino įvairius
krovinius į 30 kilometrų zoną. Tačiau, lietuvio pastebėjimu, apsaugos priemonės
ir tada buvo naudojamos neefektyvios, pasenę.
„Vizijos, kaip apsaugoti
lakūnus, nebuvo. Nors į aukšto lygio specialistų parengimą būdavo sukišami
didžiuliai pinigai, tačiau žmonės vertinti mažiau nei technika. Prisimenate, per
karines pratybas net egzistavo oficialūs žmonių nurašymo procentai?! – sakė
Algirdas ir prisiminė karo Afganistane epizodą: – Deguonies lakūnai neturėjo.
Pakyli į šešių kilometrų aukštį, kvėpuoti sunku. Klausi inžinieriaus, kodėl nėra
deguonies. Nei jis, nei niekas kitas nekreipia į tavo klausimą dėmesio“.
Po Černobylio eskadrilės Kaune vado pavaduotoju, pulko Latvijoje vyriausiuoju
šturmanu dirbęs Algirdas sakė, jog šios pareigos jokiu būdu neatitraukė
jo dėmesio nuo Nepriklausomybės siekių. Per 1991-ųjų sausio įvykius vyras
buvo kartu su Lietuvos žmonėmis, o ne su tais, su kuriais kartu tarnavo Sovietų
armijoje. Nors tuo metu Algirdas jau laukė atsiunčiant įsakymo apie jo demobilizaciją,
nemalonumų turėjo.
Netrukus 37-erių metų vyras tapo pensininku. Aktyviai dalyvavo politiniame Nepriklausomos Lietuvos gyvenime, buvo kviečiamas užimti atsakingus
postus, bet visgi pasirinko verslą.
Gydytojai yra patvirtinę, kad Algirdui, praėjus
penkeriems metams po Černobylio, konstatuota išeminė širdies yda – gautos
radiacijos dozės pasekmė.
„Paradoksas: šiuo metu Rusija manimi rūpinasi
labiau nei Lietuva, kurioje gyvenu, vartoju, moku mokesčius“, – sakė Algirdas,
gaunantis pensiją iš Rusijos kaip demobilizuotas karininkas.
* * *
1986 metų balandžio 26-osios naktį, pirmą valandą dvidešimt trys minutės Ukrainoje,
Černobylio atominėje elektrinėje, įvyko sprogimas. Sprogo branduolinis reaktorius,
išsilydė jo aktyvioji zona, elektrinėje kilo gaisras, iš reaktoriaus išsiveržė radioaktyvūs
teršalai – radionuklidai. Ekspertai iki šiol nesutaria, kiek jų buvo, tačiau turint galvoje,
kad reaktoriuje buvo apie 200 tonų urano ir didžiuliai cezio, kobalto, cirkonio,
jodo ir dideli kiekiai kitų radionuklidų, atsiradusių reaktoriui dirbant, radioaktyviųjų
medžiagų į aplinką pateko daug.
Daugelyje Europos šalių jau pirmosiomis dienomis po avarijos užregistruoti
Černobylio radionuklidai. Grunte ir kitur jų yra iki šiol. Ko gero, dar ilgai iš visų
vietovardžių, minimų radioekologijos tyrimus aprašančiuose straipsniuose ir knygose,
Černobylio vardas bus populiariausias. Radionuklidų kiekiai po Černobylio avarijos
tirti milijonuose įvairių bandinių. Daug maisto produktų teko pripažinti netinkamais
– juose radionuklidų buvo per daug.
Černobylio avarija įsiveržė į daugelio žmonių gyvenimus. Pas daugybės šalių
ūkininkus, medžiotojus, veterinarijos gydytojus, meteorologus, gydytojus, psichologus
Černobylis atėjo kartu su užteršta mėsa ir pienu, radionuklidus nešusiomis oro
masėmis, išgąsdintais žmonėmis. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip pajuto Černobylio
alsavimą. Pavyzdžiui, Švedijoje apie avariją sužinoję žmonės ėmė bėgti į šalies šiaurę,
ten, jų manymu, pavojus jų sveikatai buvo mažesnis.
Tačiau po avarijos tūkstančiai žmonių pajudėjo ir Černobylio link. Tai buvo avarijos
pasekmių likviduotojai. Jie važiavo kryptimi, kuria, atrodė, neturėjo judėti joks sveiką
protą turintis žmogus. Tiksliau, juos ten vežė. Ne paslaptis, kad dauguma jų ten atsidūrė
ne savo noru. Likviduojant Černobylio avarijos pasekmes dirbo apie 800 tūkstančių
žmonių. Vien iš Lietuvos jų buvo apie 7 tūkstančiai.
Manoma, kad apie 300 tūkstančių Černobylio avarijos likviduotojų gavo 500
milisivertų (seniau radiacijos dozės buvo matuojamos rentgenais: 1 milisivertas – apytiksliai
0,1 rentgeno) viršijančias dozes. Palyginimui, pats sudėtingiausias kompiuterinės
tomografijos tyrimas duoda 10-15 milisivertų. Per metus mūsų šalyje iš gamtos, medicinos,
atominių bombų bandymų metu susidariusių radionuklidų žmogus vidutiniškai
gauna apie 2 milisivertus.
Tai – tik skaičiai, šį tą sakantys radiacinės saugos specialistams, tačiau visiškai
nebylūs visiems kitiems. Ne specialistams labiausiai rūpi – ar tai pavojinga sveikatai
ir gyvybei?
Nobelio premijos laureatas Hermanas Miuleris, eksperimentuodamas su muselėmis
drozofilomis, nustatė, kad ląstelių pokyčius gali sukelti bet kokia apšvitos dozė. Vėlesni
tyrimai patvirtino labai svarbų faktą – neigiamus reiškinius žmogaus organizme gali
sukelti netgi pačios mažiausios dozės. Ir nesvarbu, kas žmones švitina – iš kosmoso
ateinanti tolimųjų galaktikų ar piene esančio jodo spinduliuotė.
Žinoma, šių reiškinių
tikimybė priklauso nuo gautos dozės – kuo dozė didesnė, tuo ir tikimybė didesnė.
Sudėtinga, tiesa? O ar galima į šį klausimą atsakyti paprastai? Aišku viena
– papildoma apšvita, kurią gavo Černobylio avarijos pasekmių likviduotojai, sukėlė,
sukelia ir sukels įvairius susirgimus – vėžį, genetinius palikuonių pokyčius.
Deja, pasakyti, kokio dydžio toji papildoma apšvita buvo, šiandien beveik
neįmanoma. Likviduotojų gaunamoms dozėms registruoti buvo skiriama labai mažai
dėmesio, o kartais jos visai nebuvo registruojamos. Niekas negavo pagrįstos ir patikimos
informacijos apie galimą apšvitos poveikį žmonių sveikatai. Černobylyje dirbę žmonės
buvo palikti nežinomybėje.
Tokia praeitis. O kaip yra šiandien?
Černobylio avarija daugelį valstybių privertė sukurti sudėtingas sistemas,
perspėjančias apie branduolines katastrofas. Mokslininkai teigia, kad jonizuojančių
spindulių negalima nei užuosti, nei pamatyti – jos lygio padidėjimą gali pajusti tik
specialūs prietaisai. Šios perspėjančiosios sistemos budi dieną ir naktį, registruodamos
spinduliavimo lygį įvairiose vietose. Sukurti dideli ir sudėtingi branduolinių avarijų
valdymo centrai, kuriuose kiekvieną akimirką viskas parengta darbui.
Likviduojant branduolinių ir radiologinių avarijų pasekmes, žmonija lig šiol
nesugalvojo nieko naujo. Nors daug darbų avarijų židiniuose gali atlikti robotai, įvykus
nelaimei, ir vėl reikėtų žmonių proto, valios bei darbo. Tačiau šie žmonės būtų vertinami
visai kitaip, negu likviduojant avariją Černobylio AE. Būtų matuojama kiekvieno
žmogaus gauta dozė, žmonės informuojami apie tai, kokias pasekmes jų sveikatai gali
turėti apšvita. Svarbiausia – avarijų vietose dirbtų savanoriai.
Norisi tikėti, kad tokių avarijų, kokia įvyko Černobylyje, nebebus. Bet – kas žino?
Štai vis dažniau kalbama apie tai, jog radioaktyviąsias medžiagas gali panaudoti
teroristai. Sprogus tokių medžiagų prikrautai bombai, būtų užteršta vietovė, pastatai,
žmonės. Reikėtų valyti žemę ir namus, evakuoti žmones. Vėl kažkam tektų dirbti sprogimo
židinyje. Ir vėl kažkas gautų papildomas apšvitos dozes.
Todėl ši knyga – ne tik prisiminimai apie tai, kas vyko prieš dvi dešimtis metų. Tai
– priminimas, kad radioaktyviosios medžiagos ir jų skleidžiamas spinduliavimas visą
laiką yra šalia mūsų. Tai perspėjimas, kad reikia rengtis netikėčiausioms avarijoms. Ir
ne tik moraliai.
Gendrutis Morkūnas
Buvęs Radiacinės saugos centro direktoriaus pavaduotojas