„Balandžio 26-osios naktį budėjau štabe. Kaip visada, snaudėme. Pažadino apie antrą ar trečią valandą nakties suskambęs telefonas: netrukus atneš iššifruoti daug ir itin svarbios medžiagos“, – tos nakties įvykius prisiminė Mindaugas. Jis, dar mieguistas, pasiteiravo, ar negalima palaukti iki ryto, tačiau iš drebančio ryšių tarnybos seržanto balso suprato, kad daugiau tą naktį miegoti neteks.
„Kelk visą skyrių, tu pamatysi, ką atnešu“, – telefono ragelyje išgirdo Mindaugas. Netrukus pamatė. Pirmasis atneštosios medžiagos sutartinis ženklas, kaip visada, buvo nešifruotas ir reiškė: branduolinis pavojus, tikras, ne mokomasis.
Šį žodį perskaitė ir krūvą užšifruotų pranešimų atnešęs seržantas, todėl jo balsas taip virpėjo. Keturi štabe budėję seržantai – pirmoji laida, apmokyta dirbti su naujos kartos sovietų armijos šifravimo technika (sklido gandai, kad jos veikimo principas pavogtas iš Vakarų, sėdo prie darbo. Po keleto valandų į štabą ėmė rinktis iškviesti įvairių tarnybų karininkai. Jiems pateiktose šifruotėse buvo pranešama, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko sprogimas.
„Iš pradžių nebuvo žinoma, kas konkrečiai ten atsitiko, – liudijo Mindaugas ir patikino: – Nuo mūsų tikrai niekas nebuvo slepiama, mes rengėme medžiagą aukščiausiajai sovietinės armijos vadovybei“.
Pirmieji pranešimai, kuriuos iššifravo Mindaugas, buvo lakoniški: sprogimas, didžiulė radiacija, yra aukų, jų skaičius tikslinamas. Vėliau kas dvi valandas plūstantys pranešimai darėsi vis konkretesni. Jų turinį karinė vadovybė norėjo žinoti nedelsiant. Todėl keturi iššifruotojai dirbo be poilsio valandų.
„Dirbdamas be poilsio kokią 70-ąją valandą, ėmiau skaičiuoti laiką iš įdomumo: kada gi prasidės haliucinacijos. Netrukus „nulūžau“ tiesiog prie pulto. Sako, kažkoks karininkas bandė aprėkti, bet skyriaus vadas užtarė: tylėk tylėk, tegu kareivis pamiega“, – prisiminė Mindaugas.
Po paros šifruotojai pastebėjo, kad jų iššifruotus pranešimus ėmė perdavinėti į priešlėktuvinės gynybos skyrių. Iš karto pasklido gandas, kad rengiama karine aviacine technika nukreipti radioaktyvąjį debesį, jei jis pasuktų Maskvos link.
Ir tu, kaip kiti černobyliečiai, savo pasakojime vis kartoji: sklido gandas, kalbėta. Ar nekeista, kad per tiek metų po avarijos Černobylyje taip ir nepaaiškėjo, kaip buvo iš tikrųjų?
Mindaugo nesutrikdė šis mano klausimas. „Man irgi keista. Rodos, rusų kariuomenės atstovams nesunku būtų pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Dabar tai juk neturi jokios reikšmės“, – stebėjosi vyras.
„Pavyzdžiui aš galiu paliudyti, kad viena šifruotojo iš Kijevo klaida tada sovietams kainavo didžiulius, tiesiog nerealius pinigus. Po avarijos Černobylyje buvo veikiama pagal avarijų likvidavimo planus, šiuo atveju – pagal branduolinio karo strategiją: į avarijos zoną turėjo būti mestos cheminės apsaugos brigados po maždaug 3,5 tūkstančio žmonių, reguliariosios armijos daliniai, šauktiniai ir atsarginiai iš visos Sovietų Sąjungos.
Vienas šifruotojas suklydo, užšifruojamame pranešime pateikdamas laiko tarpą, per kurį įsakyta į Ukrainą atgabenti pirmąsias cheminės apsaugos brigadas. Jis užšifravo: mėnuo, o turėjo būti – trys dienos. Po keturių dienų pastebėta klaida kainavo milžiniškus pinigus: brigadas jau reikėjo gabenti ne automobiliais, traukiniais, kaip iš anksto buvo numatyta, o daug brangesniu transportu – lėktuvais.
Keturios pradelstos dienos taip pat reiškė, kad per tą laiką nebuvo parengta palapinių, maisto, vandens atsargų“, – aiškino Mindaugas ir pridūrė, kad klaidą padariusio šifruotojo jis daugiau štabe nebematė.
Spalį Mindaugas buvo perkeltas į Černobylio atominės elektrinės apylinkėse dislokuotą 26-ąją cheminės apsaugos brigadą. „Rusų kariškiams pasirodė, kad susidarė labai palanki situacija išbandyti naują šifravimo techniką. Pasiuntė mane ir leitenantą, – pasakojo Mindaugas, kuriam iki būtinosios tarnybos pabaigos tada buvo likęs pusmetis: – Tikėjausi, pabūsiu du mėnesius, ir paleis namo“.
Lietuvio viltys buvo paremtos kadrinių karininkų patirtimi: vienas mėnuo, praleistas Černobylio avarijos zonoje, buvo skaičiuojamas kaip trys tarnybos mėnesiai.
Oranoje vietovėje, nuo kurios iki atominės elektrinės – 30 kilometrų, dislokuotos 26-osios cheminės apsaugos brigados užduotis buvo: kiek įmanoma nukenksminti teritoriją ir kontroliuoti, kad niekas į ją nepatektų nepatikrintas, nedezinfekuotais (nenuplautais) automobiliais.
„Brigadoje susidūriau su žmonių tamsumu. Rytinėje rikiuotėje praneša: reikia šimto savanorių nuo avarijų patyrusio elektrinės bloko stogo numesti akmenį, gelžgalį ar dar ką nors; vienas užlipimas ant stogo ir – važiuojate namo. Ir, ką manai, savanorių visada atsirasdavo“, – stebėjosi Mindaugas ir papasakojo, kaip šie savanoriai būdavo rengiami lemtingam žygiui.
Suskirstyti po keturis jie keletą dienų treniruodavosi ant elektrinės stogo plano, nubraižyto popieriuje. Nes elektrinėje, kurioje pati didžiausia radiacija, galės būti tik minutę. Buvo instruktuojami: jei kuriam pasidarytų bloga, neimti, nekelti pargriuvusio, bėgti, nes kitaip – žūsi ir pats. Tačiau savanoriai, pasak Mindaugo, neklausydavo pamokymų, vilkdavo staiga krauju paplūdusį draugą ir „prisigaudydavo“ papildomas radiacijos dozes.
„O paskui išgirsdavome: po mėnesio kito „atidavė galus“ savo gimtajame kaime kažkur Sibire“, – prisiminė vyras. Šią žinią į Oranoje atveždavo kiti sibiriečiai, užėmę išleistųjų namo (ar myriop) vietą.
Mindaugas linkęs paneigti gandus, kad likviduoti Černobylio avarijos padarinių daugiausiai vežė Baltijos šalių gyventojus. „Pagrindinė „patrankų mėsa“ buvo tamsūs sibiriečiai, kasdien namo išsiųsdavę po 2-3 kilogramus sveriantį siuntinį, kuriame būdavo sutaupytas maisto davinys“, – liudijo kaunietis ir nupiešė tiesiog įsikūnijusio komunizmo vaizdelį: šešios brigados valgyklos buvo pasirengusios visą parą be apribojimų karštais patiekalais maitinti karius, dviejose didelėse pirtyse irgi galėjai pertis, kiek norėjai.
Mindaugo užduotis Oranoje – šifruotus pranešimus perduoti tiesiai į Maskvą. Jis lig šiol nežino, kodėl visus pranešimus iš vietovių anksčiau surinkdavusį ir į Maskvą perduodavusį Kijevą nutarta apeiti. „Gal bijota sėti paniką? Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, jog avarijos mastai – nerealūs, panašūs į nedidelės atominės bombos sprogimą, tik aukų gal mažiau“, – svarstė Mindaugas. Jo nuomone, avarijos pasekmės buvo likviduojamos planingai ar chaotiškai?
„Manau, kad pagal išgales viskas vyko planingai: tiekimas buvo puikus, apsaugos priemonės – nors primityvios, bet jų buvo pakankamai“, – kalbėjo Mindaugas.
Po dviejų mėnesių, praleistų Oranoje, jaunuolis iš Kauno suprato, kad niekas jo iš čia taip paprastai nepaleis. Šauktinių daugiau brigadoje nebuvo, kadriniai karininkai keisdavosi kas du mėnesiai, kiti būdavo tol, kol surinkdavo būtinąją radiacijos dozę. Mindaugui į zoną eiti nereikėjo, bet būtent joje slypėjo „bilietas namo“.
„Kadangi brigadoje buvau pats jauniausias, visi manęs labai gailėjo, vadino „pulko sūnumi“, tai mielai sutikdavo, eidami į zoną, kartu paimti ir mano dozimetrą“, – aiškino Mindaugas. Jis neslėpė, kad gerbiamas bei mylimas buvo ir dar dėl vienos priežasties.
Grįždamas iš Kijevo, kur vykdavo valyti šifravimo mašinos, neatsisakydavo brigados vyrams parvežti degtinės – šio dengto sunkvežimio niekas neturėjo teisės tikrinti. Šaudyti galima buvo be perspėjimo – taip griežtai buvo saugomi šifravimo kodai, kurį ir vieną pakeisti per visą Sovietų Sąjungos teritoriją būtų buvę keblu ir brangu.
Vasario mėnesį, praleidęs netoli Černobylio keturis mėnesius, Mindaugas grįžo namo. Draugai sutiko su neslepiama užuojauta veide: jau vaikų tai tikrai neturėsi.
Dabar Mindaugas Žemaitis augina tris vaikus, yra reklamos bendrovės „Katos studija“ savininkas. Jokių pasekmių sveikatai nejaučia. Į visuomeninį černobyliečių judėjimą įsijungė ne iš karto.
„Dabartinis pirmininkas pakvietė papasakoti apie kitokią – turinčią optimistinę pabaigą – patirtį“, – neslėpė Mindaugas, dabar dažnai remiantis įvairius buvusių černobyliečių projektus.
* * *
1986 metų balandžio 26-osios naktį, pirmą valandą dvidešimt trys minutės Ukrainoje, Černobylio atominėje elektrinėje, įvyko sprogimas. Sprogo branduolinis reaktorius, išsilydė jo aktyvioji zona, elektrinėje kilo gaisras, iš reaktoriaus išsiveržė radioaktyvūs teršalai – radionuklidai. Ekspertai iki šiol nesutaria, kiek jų buvo, tačiau turint galvoje, kad reaktoriuje buvo apie 200 tonų urano ir didžiuliai cezio, kobalto, cirkonio, jodo ir dideli kiekiai kitų radionuklidų, atsiradusių reaktoriui dirbant, radioaktyviųjų medžiagų į aplinką pateko daug.
Daugelyje Europos šalių jau pirmosiomis dienomis po avarijos užregistruoti Černobylio radionuklidai. Grunte ir kitur jų yra iki šiol. Ko gero, dar ilgai iš visų vietovardžių, minimų radioekologijos tyrimus aprašančiuose straipsniuose ir knygose, Černobylio vardas bus populiariausias. Radionuklidų kiekiai po Černobylio avarijos tirti milijonuose įvairių bandinių. Daug maisto produktų teko pripažinti netinkamais – juose radionuklidų buvo per daug.
Černobylio avarija įsiveržė į daugelio žmonių gyvenimus. Pas daugybės šalių ūkininkus, medžiotojus, veterinarijos gydytojus, meteorologus, gydytojus, psichologus Černobylis atėjo kartu su užteršta mėsa ir pienu, radionuklidus nešusiomis oro masėmis, išgąsdintais žmonėmis. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip pajuto Černobylio alsavimą. Pavyzdžiui, Švedijoje apie avariją sužinoję žmonės ėmė bėgti į šalies šiaurę, ten, jų manymu, pavojus jų sveikatai buvo mažesnis.
Tačiau po avarijos tūkstančiai žmonių pajudėjo ir Černobylio link. Tai buvo avarijos pasekmių likviduotojai. Jie važiavo kryptimi, kuria, atrodė, neturėjo judėti joks sveiką protą turintis žmogus. Tiksliau, juos ten vežė. Ne paslaptis, kad dauguma jų ten atsidūrė ne savo noru. Likviduojant Černobylio avarijos pasekmes dirbo apie 800 tūkstančių žmonių. Vien iš Lietuvos jų buvo apie 7 tūkstančiai.
Manoma, kad apie 300 tūkstančių Černobylio avarijos likviduotojų gavo 500 milisivertų (seniau radiacijos dozės buvo matuojamos rentgenais: 1 milisivertas – apytiksliai 0,1 rentgeno) viršijančias dozes. Palyginimui, pats sudėtingiausias kompiuterinės tomografijos tyrimas duoda 10-15 milisivertų. Per metus mūsų šalyje iš gamtos, medicinos, atominių bombų bandymų metu susidariusių radionuklidų žmogus vidutiniškai gauna apie 2 milisivertus.
Tai – tik skaičiai, šį tą sakantys radiacinės saugos specialistams, tačiau visiškai nebylūs visiems kitiems. Ne specialistams labiausiai rūpi – ar tai pavojinga sveikatai ir gyvybei?
Nobelio premijos laureatas Hermanas Miuleris, eksperimentuodamas su muselėmis drozofilomis, nustatė, kad ląstelių pokyčius gali sukelti bet kokia apšvitos dozė. Vėlesni tyrimai patvirtino labai svarbų faktą – neigiamus reiškinius žmogaus organizme gali sukelti netgi pačios mažiausios dozės. Ir nesvarbu, kas žmones švitina – iš kosmoso ateinanti tolimųjų galaktikų ar piene esančio jodo spinduliuotė. Žinoma, šių reiškinių tikimybė priklauso nuo gautos dozės – kuo dozė didesnė, tuo ir tikimybė didesnė.
Sudėtinga, tiesa? O ar galima į šį klausimą atsakyti paprastai? Aišku viena – papildoma apšvita, kurią gavo Černobylio avarijos pasekmių likviduotojai, sukėlė, sukelia ir sukels įvairius susirgimus – vėžį, genetinius palikuonių pokyčius. Deja, pasakyti, kokio dydžio toji papildoma apšvita buvo, šiandien beveik neįmanoma. Likviduotojų gaunamoms dozėms registruoti buvo skiriama labai mažai dėmesio, o kartais jos visai nebuvo registruojamos. Niekas negavo pagrįstos ir patikimos informacijos apie galimą apšvitos poveikį žmonių sveikatai. Černobylyje dirbę žmonės buvo palikti nežinomybėje.
Tokia praeitis. O kaip yra šiandien?
Černobylio avarija daugelį valstybių privertė sukurti sudėtingas sistemas, perspėjančias apie branduolines katastrofas. Mokslininkai teigia, kad jonizuojančių spindulių negalima nei užuosti, nei pamatyti – jos lygio padidėjimą gali pajusti tik specialūs prietaisai. Šios perspėjančiosios sistemos budi dieną ir naktį, registruodamos spinduliavimo lygį įvairiose vietose. Sukurti dideli ir sudėtingi branduolinių avarijų valdymo centrai, kuriuose kiekvieną akimirką viskas parengta darbui.
Likviduojant branduolinių ir radiologinių avarijų pasekmes, žmonija lig šiol nesugalvojo nieko naujo. Nors daug darbų avarijų židiniuose gali atlikti robotai, įvykus nelaimei, ir vėl reikėtų žmonių proto, valios bei darbo. Tačiau šie žmonės būtų vertinami visai kitaip, negu likviduojant avariją Černobylio AE. Būtų matuojama kiekvieno žmogaus gauta dozė, žmonės informuojami apie tai, kokias pasekmes jų sveikatai gali turėti apšvita. Svarbiausia – avarijų vietose dirbtų savanoriai.
Norisi tikėti, kad tokių avarijų, kokia įvyko Černobylyje, nebebus. Bet – kas žino? Štai vis dažniau kalbama apie tai, jog radioaktyviąsias medžiagas gali panaudoti teroristai. Sprogus tokių medžiagų prikrautai bombai, būtų užteršta vietovė, pastatai, žmonės. Reikėtų valyti žemę ir namus, evakuoti žmones. Vėl kažkam tektų dirbti sprogimo židinyje. Ir vėl kažkas gautų papildomas apšvitos dozes.
Todėl ši knyga – ne tik prisiminimai apie tai, kas vyko prieš dvi dešimtis metų. Tai – priminimas, kad radioaktyviosios medžiagos ir jų skleidžiamas spinduliavimas visą laiką yra šalia mūsų. Tai perspėjimas, kad reikia rengtis netikėčiausioms avarijoms. Ir ne tik moraliai.
Gendrutis Morkūnas
Buvęs Radiacinės saugos centro direktoriaus pavaduotojas
