Publicistas Ainius Lašas viename iš interneto dienraščių labai simptomiško pavadinimo straipsnyje „Ate, krikščioniška Europa!“ išsako labai panašias pretenzijas, kad neva pasibaigus viduramžiams, krikščionybė tiesiog privalėjo užleisti vietą mokslinei pasaulėžiūrai, tikrajam naujųjų laikų dvasios atstovui.
Autorius tarsi bando įpiršti nuomonę, kad krikščioniškas paveldas tik be reikalo užgriozdina patalpas, į kurias negali patekti teisėtas nuomininkas, suprantate, apie ką kalbame.
Be visa ko kito, populiarusis autorius sako, kad viduramžiai dėl krikščionybės dominavimo teisėtai yra vadinami tamsiaisiais amžiais, patogiai sau užmiršdamas tai, jog būtent minimu laikotarpiu užgimė ir suklestėjo universitetai, o universitetinio išsilavinimo praktika pasiekė tokias aukštumas, kad šiandien retrospektyvos kontekste galime tik apgailestauti – kaip vis dėlto degradavo universiteto idėja galop pasidavusi ultramoderniųjų laikų vartotojiškos visuomenė prietarams.
M.Bulgakovo romano „Šuns širdis“ personažą gretiname su realiu žmogumi ne todėl, kad čia aptariamo autoriaus tėvas, jeigu neklystu, yra medicinos mokslų šviesulys, – daug labiau intriguojantis faktas yra tai, jog pats autorius yra vieno iš labiausiai prestižinio pasaulyje Oksfordo universiteto darbuotojas, įvairiausio rango ir profilių mokslo tarybų Lietuvoje narys, aktyvus diskusijų mokslo, pasaulėžiūrų, demokratijos ir panašiais klausimais viešojoje erdvėje dalyvis.
Tačiau jokiu būdu nesutiksiu su galimu priekaištu, kad toks sugretinimas yra nekorektiškas, atsirandantis neva turint tikslą pažeminti oponentą.
Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad ne kiekvienam šiandien savo nuomonę viešojoje erdvėje išsakančiam žmogui galime atrasti jo tipinius bruožus paryškinantį analogą pasaulinės literatūros pateiktų charakterių galerijoje – toks sugretinimas yra galimas tik tada, kai empiriškai verifikuojamas, realus žmogus yra turintis savo veidą, kitaip tariant, pats yra ryškių bruožų, lengvai atpažįstamas, charakteringas tipažas.
Kita vertus, kai anoje pusėje vis labiau auga lyginamasi minties krešulių svoris, šioje pusėje vardan balanso atsirandantis nedidelis spalvų sutirštinimas, regis, nebus didelė nuodėmė.
Kaip atrodo, mūsų autorius be reikalo supriešina kartais (labai retai) girdimą raginimą europiečiams naujųjų aktualijų kontekste grįžti prie krikščioniško paveldo su sociologiniais tyrimais, rodančiais apie slopstantį mūsų laikais, ypač jaunimo tarpe, religinį įkarštį.
A.Lašas, juolab šių eilučių autorius nė iš tolo nėra kompetentingi paaiškinti religinio tikėjimo kolizijas, tačiau mums visiems turėtų rūpėti kultūrinis krikščionybės paveldas, kuris net ir kraštutinai sekuliarizuotais laikais gali tapti atsparos tašku savo kultūrinės tapatybės ir civilizacinės parengties įsisąmoninimui, ypač susidūrimuose su naujos bangos barbarybe, stojant akis prieš akį prieš necivilizaciją.
Vakarų kultūra susiformavo krikščionybės išplitimo areale.
Tikriausiai jau mirtinai esu atsibodęs atidesniam skaitytojui, nepraleisdamas nė menkiausios progos pastebėti, kad laisvė galėjo būti bandoma įgyvendinta fiziškai tik ten, kur visų pirma ji buvo įsisąmoninta metafiziškai būtent krikščionybės idėjų pavidale.
Kitaip tariant, demokratinių laisvių ir žmogaus teisių apsaugos programa galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, – kitokio jos genetinio kodo paprasčiausi nežinome, nors drauge neneigiame fakto, kad demokratinio valdymo pavyzdžiai gali tapti patrauklūs taip pat ir kitokio kultūrinio pagrindo šalims ir tautoms.
Apie tai plačiau truputėlį vėliau, o dabar nepraleiskime progos pastebėti, kad pagoniškoji antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą.
Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas tarsi toks vyksmas ratu, kuris tik kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas kaip spontaniškumo žaismė ar „laisvas“ perspektyvos pasirinkimas. Primenu dar ir tai, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono išvada, jog „laikas yra kintantis amžinybės pavidalas“.
Savo ruožtu krikščionių religija, pakeitusi pagonišką epochą, ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas, ir šiapusinio pasaulio sferas. Kritikuodama antikoje vyravusią ciklinę laiko sampratą krikščionybė skelbė, kad laikas yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formavosi linijinė laiko samprata, leidžianti jau istoriškai pabandyti suprasti visuomenės kitimo kolizijas.
Kiekvienas visuomenės įvykis, apmastomas linijinė sampratos laiko sampratos pagrindu, įgyja vienkartiškumą, yra įsivaizduojamas praeities, dabarties ir ateities vaizdinių kontekste. Ypač svarbu pažymėti tą momentą, kad tik tokios linijinė laiko sampratos pagrindu atsiranda istorinio progreso supratimas, leidžiantis manyti, kad įdedamos žmogaus pastangos didesni ar mažesniu laipsniu veda visuomenę atsinaujinimo ir pažangos linkme.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu, kaip matėme, tapo transcendencijos arba, kitaip tariant, neišmatuojamos anapusybės idėja. Taigi galima pasakyti dar ir taip, kad krikščioniškoji Dievo kaip anapusybės idėja palieka kultūriškai išmatuojamą atspaudą šiapusybėje, leidžiantį atpažinti kultūros tipo savitumą.
Kita vertus, ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.
Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį.
Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis.
Drauge čia knieti atiduoti daug senesnę skolą, atsiliepiant į prieš keletą metų išsakytą A.Lašo nuomonę, kad neva didžiausiosios humanitarinių mokslų problemos kyla dėl pastarųjų nesugebėjimo perimti savo reikalui gamtos mokslų patirti ir iki paskutinio siūlelio persiimti gamtamokslio dvasia.
Šiame kontekste labai svarbu išgirsti M.Heideggerio pastabą apie tai, kad, tarkime, kelti filosofijai tuos reikalavimus, kurie yra keliami mokslui įprasta to žodžio reikšme, būtų tas pats kaip įpareigoti žuvį laimėti lenktynes sausumoje.
Vengdami įsipainioti į teorinius apibendrinimus, dabar apsiribokime kraštutinai lakoniška formuluote: filosofijos stichija yra kita nei mokslo stichija. Kita vertus, kaip atrodo, savo ruožtu labiau teisūs nei vieningo mokslo idėjos šalininkai yra tie naujųjų tyrimų iniciatoriai, kurie, tiesa sakant, jau senokai, pakankamai ilgą laiką bando prisibelsti į mūsų sąmonę, skelbdami, jog pats mokslas gali būti dviejų tipų, drauge siekdami išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo būdus.
Mokslo dabartine to žodžio reikšme, užgimusio moderniaisiais laikais, forsuojamas objektyvumo idealas, be visa ko kito reiškia, jog toks mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi.
Mokslo dehumanitarizacija iš esmės yra pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo raiška užtikrina moderniųjų technologijų išplitimą. Tačiau čia kyla toks klausimas: ar tokia dehumanitarizuota mokslo patirtis tinka būtent visuomenės, istorijos ir žmogaus pasaulio supratimo užduoties įgyvendinimui, ar pasiteisinusi gamtos pažinime minėtojo tipo patirtis yra pakankama žmogaus tikrovės pažinimui?
Iš tiesų, per pastaruosius du šimtmečius ne kartą girdėjosi raginimai į visuomenės, istorijos ir žmogaus tikrovės pažinimą perkelti tas metodologines procedūras, kurios parodė savo rezultatyvumą gamtos pažinime, keliama užduotis sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį. Tačiau, kaip atrodo, jau mokslinio komunizmo pavyzdys yra pakankamai ryškus, kad padėtų iškart suvokti tokių užmojų bergždumą.
