Leidykla „Versus aureus“ išleido „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ – geriausią austrų rašytojo Franzo Werfelio kūrinį, žymiausią pasaulyje pasakojimą apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.
Franzas Werfelis šį istorinį romaną parašė 1929 metais aplankęs Damaską ir pamatęs suluošintus ir iškankintus armėnų vaikus, dirbančius kilimų fabrike. Šiurpūs vaizdai ir armėnų genocidas rašytoją sukrėtė ir paskatino sukurti knygą, kurioje vaizduojama nepagražinta XX amžiaus pradžios istorija.
Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse silpstančioje Osmanų imperijoje gyveno 2 milijonai armėnų. 1922 m. tebuvo likę mažiau nei 400 tūkstančių.
Romane austrų rašytojas F.Werfelis pasakoja apie Gabrielį Bagratianą, armėną, Paryžiuje dirbusį mokslinį darbą, kuris kartu su žmona ir sūnumi atvažiuoja į tėviškę turkų valdomoje Sirijoje prie šventojo Mozės kalno, Musa Dago, tvarkyti šeimos reikalų, mat vyresnis brolis Avetisas sunkiai serga. Čia šeimą užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Nepaprasta kelionė ir lemtingi įvykiai tvirtai suriša Gabrielį ir armėnus – tolimos jo vaikystės draugus ir kaimynus.
Nacionalistinė Turkijos itihado vyriausybė įsako ištremti visus Turkijos armėnus – „netikėlius“ krikščionis – į negyvenamą Deir es Zoro dykumą. Turkijos galingųjų tikslas – visiškas armėnų sunaikinimas. Iš namų išvarytos milijoninės armėnų kolonos keliuose patiria baisų turkų kariškių ir policininkų žiaurumą, badą, ligas, prievartavimus. Daugelis žūva taip ir nepasiekę Deir es Zoro, tikros mirties kloakos.
Gabrielis jaučia, kad tarp armėnų atsidūrė ne veltui. Buvęs kariškis trokšta išgelbėti septynių Musa Dago kaimų gyventojus – apie penkis tūkstančius vyrų, moterų, vaikų – ir ragina nepasiduoti lyg avių bandai, o keltis į kalną ir gintis. Ant Musa Dago užverda naujas gyvenimas, kupinas sunkumų, pavojų, nedidelių džiaugsmų.
Lrytas.lt pateikia F.Werfelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ ištrauką:
Septintas skyrius
Varpų laidotuvės
Dvi dienas ir dvi naktis Gabrielis liko ant Damladžko. Pirmą vakarą pasiuntė Žiuljetei žinią, kad nelauktų jo grįžtančio. Daug priežasčių vertė jį likti ant kalno keteros. Damladžkas, nepaisant visų jo atšiaurių vietų, visada atrodęs idiliška alpinė ganykla, kokią Gabrielis pažinojo iš savo klajonių, o paskui jau strateginių iškylų, staiga pasirodė esąs kitoks. Jis pirmą kartą jam parodė savo tikrą, apnuogintą veidą. Viskas pasaulyje, ne tik žmogus, parodo savo tikrąjį veidą, kai iš jo ko nors reikalaujama. Taip buvo ir su Damladžku. Iš jo raukšlėtų, griežtų bruožų išnyko rojaus atspindys, vienatvės šypsena, liūliuojama šaltinių gurgėjimo.
Bagratiano pasirinktas gynybos rajonas apėmė kelių kvadratinių kilometrų plotą. Šis plotas, išskyrus gana lygią Miesto daubą, buvo sunkiai įveikiamos aukštumos ir slėniai, kauburiai ir tarpekliai, aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn. Tai galėjai labai gerai pajusti, prireikus kelis kartus per dieną pasiekti įvairius taškus. Gabrielis nenorėjo gaišti laiko ir švaistyti jėgų nebūtiniems nusileidimams į slėnį. Tačiau jautė, kad kūnas gali ištverti kaip niekada daug. Jo kūnas irgi tik dabar, kai iš jo buvo reikalaujama daugiausiai, parodė, koks iš tikrųjų yra ir ką gali.
Palyginti su dabartimi, kelios karo savaitės Balkanuose atrodė pilkos ir nuobodžios. Tada jie buvo tik nešvari žmonių masė, kažkokių gamtos jėgų varoma į mirtiną pavojų arba besiliejanti atgal, kad to pavojaus išvengtų.
Pastaraisiais metais Gabrielis dažnai skųsdavosi tai širdies ritmo sutrikimais, tai skrandžio skausmais. Išlepinto kūno pojūčius lyg vėjas nupūtė būtinybės dvelksmas. Jis nejautė, kad turi širdį ar skrandį, jis nė nepastebėdavo, kad miega įsivyniojęs į antklodę tris valandas per parą ir to visiškai pakanka, kad nuo gabalo duonos ir dėžutės konservų jis visą dieną sotus. Nors apie tai galvojo nedaug, vis dėlto savo jėgos suvokimas pripildydavo Gabrielį laimės jausmo ir išdidumo. Tai išdidumas, užplūstantis mūsų kūną, kai į jį įsilieja dvasios jėga.
Svarbi buvo ir kita aplinkybė. Ant kalno jau apsigyveno didžioji dalis kovai tinkamų vyrų, be to, nedidelis būrys stiprių moterų ir govėda paauglių, kurie turėdavo nudirbti įvairius darbus. Visus kitus iš atsargumo paliko slėnyje. Ten turėjo ramiai tekėti kasdienis gyvenimas, nors tik dėl akių, kad per anksti nepasklistų žinia, jog kaimai ištuštėjo. Kaimų gyventojai turėjo kiekvieną naktį sutartą valandą gabenti į kalną daugybę atsargų. Ne viską galima sukrauti ant asilų. Pavyzdžiui, ilgas lentas ir rąstus iš tėvo Tovmasiano dirbtuvių turėjo ant pečių nešti jo pameistriai. Medis buvo skirtas statyti altorių, vyresnybės baraką ir ligoninę. Iš jaunesniųjų vadovų ant Damladžko kartu su Gabrieliu likdavo pastorius Aramas Tovmasianas ir mokytojai, o didžioji taryba, vadovaujama Ter Haikazuno, tvarkėsi slėnyje.
Tomis dienomis ant kalno jau buvo apsigyvenę apie penkis šimtus žmonių. Šis rinktinis kovos būrys turėjo ne tik dirbti iki išsekimo, bet ir neprarasti aistringos kovos dvasios, slypinčios krūtinėse. Kai nusiplūkę žmonės vakarais susėsdavo aplink laužą „Miesto dauboje“, pastorius Aramas savo kalbomis, menkai panašiomis į pamokslus, aiškindavo šios ginkluotos operacijos reikšmę; jis kalbėdavo apie Dievo duotą teisę ginti savo gyvybę, apie nesuvokiamą armėnų tautos kryžiaus kelią nuo seniausių laikų, apie šio drąsaus bandymo užkrečiamą pavyzdį, kuris gali paskatinti visą tautą priešintis ir galbūt išsigelbėti. Be to, jis išsamiai pasakojo apie tremtį, kurią matė ir apie kurią girdėjo iš kitų. Jo žodžiais tariant, tai būtų neišvengiama pražūtis penkiems tūkstančiams armėnų slėnio žmonių. Taip pat ryžtingai aiškino, kad nėra jokių abejonių, jog žygdarbis, kurį vykdyti jie visi čia susirinko, tikrai atneš pergalę ir laisvę. Kokia bus toji pergalė ir laisvė, jis nekalbėjo. Niekas to ir neklausė. Jaunus žmones įkvėpdavo ne tik didingų žodžių reikšmė, bet ir jų skambėjimas.
Kartais vietoj pastoriaus kalbėdavo Gabrielis. Priešingai negu Aramas Tovmasianas, jis vengė skambių žodžių ir visus ragino tuščiai neleisti nė sekundės, kuo taupiau valgyti iš bendrų maisto atsargų, kiekvieną širdies dūžį skirti norimam tikslui pasiekti. Jie turėtų prisiminti ne neišvengiamą nelaimę, o didžią gėdą, kurią turkų vyriausybė daro armėnų tautai.
– Jei mums bent vieną kartą pavyks atmušti turkus nuo kalno, mes ne tik atkeršysime už šią gėdą, bet pažeminsime juos ir paniekinsime jų garbę. Nes mes esame silpni, o jie stiprūs. Mus jie pašiepdami vadina prekiautojais, o save laiko išdidžia karių tauta. Jei mes juos bent vieną kartą sumušime, sugriausime jų puikybę, kad jie niekada nuo to neatsigaus.
Kad ir ką Gabrielis ir Aramas galvojo iš tikrųjų, jie visą laiką įtikinėjo žmones, kad pasipriešinimas baigsis garbinga pergale, nuolat kaldami į imlias jaunuolių sielas fanatišką tikėjimą skatino – tai buvo ne mažiau svarbu – fanatišką drausmę. Apie savo organizacinius sugebėjimus Gabrielis įtarė taip pat mažai kaip ir apie tai, kad turi geležinę sveikatą. Jo ligšioliniame pasaulyje „praktiniai polinkiai“ reiškė lėkštą ir savanaudišką mąstyseną. Su pasididžiavimu jis visada priskirdavo save prie nepraktiškųjų. Bet dabar, per šį išankstinį pasirengimą, jam pavyko jau pirmosiomis valandomis protingai paskirstyti pajėgas, tvirtus atraminius postus, prie kurių galės lengvai prisijungti iš slėnio ateisiantys žmonės.
Jis sudarė tris pagrindines grupes: pirmasis ešelonas, didelis rezervas ir jaunimo nuo trylikos iki penkiolikos metų dalinys, kurį panaudoti galima tik didžiausios bėdos atveju, jei netektys būtų labai didelės ar frontas pralaužtas, o šiaip jie turėjo žvalgyti aplinką, bėgioti su pranešimais, būti pasiuntinukais.
Iš viso pirmąją liniją sudarė aštuoni šimtai šešiasdešimt vyrų. Tai vyrai nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų, išskyrus ligonius, netinkamus karo tarnybai, ir kai kuriuos amatininkus, reikalingus užnugaryje.
Į rezervą buvo paskirti ne tik likę senyvi, dar sugebantys dirbti vyrai, bet ir nemažas skaičius moterų bei mergaičių, taigi šią dalį sudarė nuo tūkstančio iki tūkstančio šimto asmenų. Trečioji gynybos grandis – jaunimo žvalgybos būrys, savotiška Damladžko kavalerija, kuriai priklausė daugiau kaip trys šimtai berniukų.
Antrosios dienos rytą Gabrielis pasiuntė savo adjutantą Avakianą žemyn į vilą atvesti Stefano. Jis nebuvo tikras, kad Žiuljetė jį taip lengvai išleis. Bet studentas sugrįžo su berniuku, spinduliuojančiu iš laimės, o tėvas nelaukdamas prijungė jį prie jaunimo dalinio. Iš aštuonių šimtų šešiasdešimties pagrindinio dalinio vyrų, žinoma, tik tris šimtus buvo galima apginkluoti turimais kariniais šautuvais. Didžioji dalis turėjo tenkintis medžiokliniais šautuvais ir egzotiškai atrodančiais šaunamaisiais ginklais, kurių buvo galima rasti beveik kiekvienuose namuose. Gabrielis liepė išdalyti vyrams visus bent kiek tinkamus ginklus iš savo brolio namų arsenalo.
Laimė, dauguma vyrų, ne tik tie, kurie buvo tarnavę turkų armijoje, mokėjo elgtis su ginklais. Nepaisant viso to, pagrindinės grupės ginkluotė atrodė varganai. Keturios reguliariosios armijos pėstininkų kuopos net ir be kulkosvaidžio būtų už juos pranašesnės.
Žinoma, pagrindinė kovotojų dalis nebuvo netvarkinga masė, pagal Gabrielio planą ją suskirstė į pastovius dalinius po dešimt vyrų, nedideles draugoves, kurios galėjo savarankiškai judėti ir įsijungti į kovą. Skirstydamas atsižvelgė ir į tai, kad kiekviena tokia draugovė būtų sudaryta iš to pat kaimo žmonių, net giminaičių, ir būtų kiek galima vieningesnė.
Sunkiau sekėsi paskirti vadus. Vienas iš dešimties vyrų turėjo vadovauti padaliniui, reikėjo vadų ir stambesniems daliniams. Bagratianas paskyrė vadus iš įvairaus amžiaus žmonių, kurie buvo tarnavę armijoje. Neįkainojamasis Čaušas Nurhanas ėjo armijos generolo, ginklininko, statybų inžinieriaus ir pratybų meistro pareigas vienu metu. Ištempti jo pilkų šiurkščių ūsų galiukai virpėjo, didelis įdegusio kaklo Adomo obuolys judėjo čia aukštyn, čia žemyn. Galėjai pamanyti, kad Nurhanas tiesiog dėkingas turkams už tremtį, taip aistringai, su tokiu uolumu jis puolė į išsiilgtą karinę veiklą. Ilgas valandas vadovaudavo pratyboms su tais, kas tuo metu buvo laisvas nuo kitų darbų.
Užsispyręs stengėsi per keletą dienų išmokyti protingus ir nuovokius armėnus turkų karinių nuostatų, kurių šiaip reikia mokytis ne vienerius metus. Iš esmės apsiribojo kautynėmis vyras prieš vyrą, linijos išskleidimu, komandomis „kilk“ ir „gulk“, priedangos paieška, greitu įsikasimu, vietovės reljefo panaudojimu ir puolimu.
Jam labai nepatiko, kad Bagratianas uždraudė šaudymo pratybas, aišku, ne vien taupydamas šaudmenis. Nepaisydamas garbaus amžiaus Nurhanas lakstė nuo vieno treniruojamo dalinio prie kito, mokė dešimtinių vadus, rėkė ir keikėsi bjauriausiais turkų kareivinių keiksmais. Apsiginklavęs iki dantų kardu, pistoletu, šautuvu ir šovinine, jis dar buvo užsikabinęs iš turkų pasisavintą kornetą ir kimiais, trūkčiojančiais signalais drąsino savo karius.
Bagratianas supykęs turėjo bėgti nuo Šiaurinės perėjos iki pratybų aikštės ir griežtai uždraudė beprotišką pypčiojimą. Juk nebuvo reikalo taip garsiai pranešti zaptijams ir musulmonų kaimų gyventojams apie manevrus, vykstančius ant Musa Dago.
Pirmąjį rytą prie kovotojų prisijungė ant Musa Dago slapstęsi dezertyrai. Per dvi dienas jų pasirodė dar daugiau, iš viso šešiasdešimt vyrų, nes Nurhano kornetas, regis, priviliojo ir besislapsčiusius ant gretimų kalnų – Ahmer Dago ir nuogų Džebel Akros viršūnių. Nors visi buvo gerai ginkluoti, Gabrielis nelabai džiaugėsi tokiu armijos papildymu. Tarp šių pasigailėjimo vertų žmonių, žinoma, buvo ne tik paprastų dezertyrų, iškankintų, laisvės trokštančių ar bailių kareivių, bet ir įtartinų tipų, bijančių greičiau ne karinio, o kriminalinio teismo. Vienu žodžiu, čia netrūko avantiūristų, išdidžiai pasiskelbusių dezertyrais, o iš tikrųjų plėšikų, pabėgusių ne iš Antakijos, Aleksandretės ir Alepo kareivinių, greičiau iš kalėjimo.
Išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra tie šešiasdešimt naujokų, buvo labai sunku, kadangi jie visi atrodė vienodi: klastingi, įbauginti, nuskurę. Kalnų klajūnams tai nieko neįprasta, juk jie dieną ir naktį turėjo saugotis žandarų ir tik antrą ar trečią valandą nakties išdrįsdavo nusileisti į kaimus paprašyti duonos kriaukšlės iš savo išsigandusių tautiečių.
Ant išdžiūvusių kaulų – kūnais tai vargu ar galima pavadinti – dezertyrai vilkėjo smėlio spalvos karinių uniformų skarmalus. Per utėlėtus plaukus ir barzdų šerius buvo galima įžvelgti veidus, parudavusius nuo saulės ir purvo. Iš jų armėniškų akių žvelgė ne tik didelė visuotinė kančia, bet ir dar kažkas ypatinga – piktas įniršis tamsoje besislepiančių sielų, kurios pamažu grimzta į gyvulišką būtį. Jie atrodė visiškai išstumti iš žmonių bendruomenės.
Tik dezertyrui Sarkisui Kilikianui bent išoriškai šis apibūdinimas netiko, nors jis iš saugios žmonių bendruomenės buvo išstumtas negailestingiau negu visi kiti. Gabrielis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad Sarkisas ir buvo anas naktinis vaiduoklis prie Trijų palapinių aikštės. Nelengva buvo nuspręsti, kaip padalyti tuos šešiasdešimt nemalonių sąjungininkų į dešimtines, kad nesužlugtų dar tik besiformuojanti disciplina. Kol kas visus, nepaisydamas nuostabos jų veiduose, paskyrė Čaušui Nurhanui ir jo geležinei rankai. Čia jie vien už maistą ir gėrimą turėjo kentėti tą pat prakaitą varantį karinį muštrą, nuo kurio buvo pabėgę.
Tačiau svarbiausias uždavinys šiomis darbų kupinomis dienomis buvo ne Nurhano pratybos, o gynybinių pozicijų statyba ir tvirtinimas. Mėlynos ir rudos linijos, kurias Gabrielis nubraižė Avakiano žemėlapiuose, dabar turėjo tapti konkrečiais dalykais.
Kadangi Damladžke kol kas buvo daugiau darbo rankų negu kastuvų, kablių ir laužtuvų, darbai vyko dviem pamainomis. Tikroji darbo armija pagal Bagratiano planus buvo rezervas, anie tūkstantis šimtas žmonių, kurie tik kovos metu turėjo būti savo postuose, o šiaip privalėjo dirbti stovykloje reikalingus darbus ir rūpintis buitimi. Bet žmonės, priklausantys rezervui, dar tebebuvo slėnio kaimuose.
Gabrielio Bagratiano apskaičiavimais, priešas galėjo pulti Damladžką trylikoje vietų. Atviriausia ir prieinamiausia buvo šiaurėje, kur nedidelė įduba, vadinama Šiaurine perėja, skiria kalną nuo kitų Musa Dago atšakų, nusidriekusių į Beilano pusę. Antra, nors ir mažiau pavojinga vieta buvo platus Ąžuolų tarpeklio galas virš Johunoluko. Panašios, nors ir ne tokios pavojingos, buvo vakarinio šlaito vietos, kuriose statūs skardžiai darosi nuolaidesni, kur bandos ir piemenys buvo išmynę siaurus takelius.
Visiška priešingybė – uolų bokštas pietų pusėje, žemėlapyje pažymėtas kaip Pietų bastionas, kyšantis iš plačių uolų sąvartų, kurios iš Oronto lygumos kyla aukštyn stačiais šlaitais ir terasomis. Lygumoje plytėjo milžiniškos žmonių pasaulio sąvartos, Romos epochos Seleukijos griuvėsių laukai. Šią sutrupintos civilizacijos akmenų jūrą tarytum atspindėjo kalnas su pietiniame šlaite pusračiu išsidėsčiusiomis uolų sangrūdomis. Samvelo Avakiano prižiūrimi darbininkai pagal tikslų Bagratiano brėžinį į kairę ir į dešinę nuo uolų bokšto iš didelių luitų statė gana aukštas sienas. Studentas stebėjosi, kad vien priedangai tenka statyti tokias solidžias užtvaras. Jo kariška vaizduotė tomis pirmosiomis dienomis dar nebuvo labai išlavinta, jis retai kada suprasdavo savo viršininko ketinimus.
Sunkiausi darbai vyko, žinoma, šiaurinėje dalyje, pažeidžiamiausiame gynybos taške. Gabrielis smaigčiais pažymėjo ilgą tranšėją, kuri su visais išlinkiais ir vingiais tęsėsi kelis šimtus žingsnių. Vakaruose ji rėmėsi į jūros šlaito uolas, kurios buvo suvirtusios kaip barikados, koridoriai, kauburiai, kiaurymės ir atrodė tikra tvirtovė – labirintas. Rytuose Bagratianas sutvirtino tranšėją į priekį išsišovusiais apkasais ir sargybos postais. Gera buvo tai, kad žemė čia minkšta. Tačiau kastuvai dažnai atsitrenkdavo į kalkakmenį ar dolomitą, tai smarkiai lėtino darbus, tad vargu ar buvo galima tikėtis iškasti tranšėją greičiau nei per keturias dienas.
Stiprūs vyrai ir kelios valstietės moterys kasė žemę, tuo tarpu berniukai su pjautuvais ir peiliais pjovė priekyje augančius krūmokšnius, kad šaudymo laukas būtų atviras.
Bagratianas visą dieną nesitraukdavo nuo darbininkų. Jis dažnai eidavo į Šiaurinės perėjos įdubą ir kitos pusės šlaitą, žiūrėdavo į tranšėją iš įvairių vietų. Iškastą žemę liepė išsklaidyti ir sulyginti. Visas jo dėmesys buvo nukreiptas į tai, kad platus griovys būtų visiškai užmaskuotas, kad ant medžiais ir krūmais apaugusio šlaito niekur neliktų žmogaus rankų pėdsakų. Jeigu turėsime galvoje, kad, be rezervinių apkasų prie artimiausio kauburio, buvo iškasta dar dvylika mažesnių įtvirtinimų, kiekvieną nusimanantį žmogų galėjo stebinti ir neraminti atkaklus Bagratiano vienpusiškumas.
Pastorius Aramas Tovmasianas buvo gerokai įpykęs ant viršininko dėl tokio darbų pasidalijimo. Jam teko rūpintis vidine stovyklos tvarka, todėl jis tikėjosi, kad iš karto bus pradėtos statyti žmonių pastogės. Bet kol kas niekas nesiėmė statyti nei numatyto ligoninės pastato, nei viršininkų barako, ką jau kalbėti apie pašiūres žmonėms. Tik Miesto daubos viduryje zakristijonas, duobkasys ir dar keletas pamaldžių žmonių kalė altoriaus karkasą. Už būsimo altoriaus pastatė rėmą aukštai altoriaus sienai, kuri bus supinta iš bukmedžio šakų. Pagal Aramo Tovmasiano religinį skonį čia būtų geriau tikusi vijokliais apaugusi natūrali akmens plokštė. Ter Haikazuno, regis, tokia romantika nežavėjo. Kunigas, kuriam Ter Haikazunas buvo pavedęs rūpintis altoriumi, į pastoriaus Aramo pasiūlymą atsakė tik pašaipiai trūktelėdamas pečiais. Tada Aramas daugiau netarė nė žodžio, nes būdamas protestantų dvasininkas turėjo atsargiai elgtis su savo broliais iš armėniškosios bažnyčios.
Buvo vakaras. Gabrielis pavargęs gulėjo ant žemės ir žiūrėjo į nebaigtą statyti altorių, jo nuomone, pernelyg didelį. Pusiau snausdamas pajuto, kad ir jį kažkas atidžiai stebi. Sarkisas Kilikianas, dezertyras! Sarkisas, ko gero, buvo jaunesnis už Gabrielį, jam galėjo būti apie trisdešimt. Tačiau aštrūs bruožai, įdubę skruostai atrodė kaip daug vargų patyrusio penkiasdešimtmečio. Nepaisant gausių saulės spindulių, veido oda buvo blyški, aptempta ant groteskiškos kaukolės. Veidas atrodė išsekęs ne tik nuo kančių, bet ir nuo fanatiškai pragyvento gyvenimo. Pavargęs, persisotinęs gyvenimo negandų – štai ką liudijo šis veidas. Nors uniforma buvo ne mažiau apdriskusi nei kitų, vis dėlto jis darė laukinės elegancijos ar elegantiško laukinio įspūdį. Taip atrodė pirmiausia todėl, kad iš visų savo sėbrų jis vienintelis buvo švariai ir lygiai nusiskutęs.
Gabrielis pajuto nuo žemės kylantį šaltį ir atsisėdo. Ištiesė Kilikianui cigaretę. Tas priėmė ją netardamas nė žodžio, išsitraukė iš kišenės kažkokį barbarišką skiltuvą, įskėlė kibirkštį, po kelių nevykusių bandymų pagaliau uždegė dagtį ir pradėjo rūkyti taip abejingai, lyg brangias Bagratiano cigaretes rūkytų kasdien.
Abu tylėjo, Gabrieliui darėsi vis nejaukiau. „Rusas“ – tokia buvo Kilikiano pravardė – nenuleido šalto, bet kartu niekinamo žvilgsnio nuo baltų Bagratiano rankų, kol šis galų gale neištvėrė ir sušuko jam:
– Na, ko tau iš manęs reikia?
Sarkisas Kilikianas išpūtė tirštą dūmų kamuolį, tačiau jo veido išraiška nė kiek nepasikeitė. Nemaloniausia buvo tai, kad jis dar ilgai nenuleido akių nuo Gabrielio rankų. Atrodė, stengiasi suprasti pasaulį, kuriame galima išsaugoti tokias švelnias, nepažeistas rankas. Pagaliau pravėrė burną siauromis lūpomis ir prastais, pajuodusiais dantimis. Žemame balse buvo mažiau neapykantos negu jo žodžiuose:
– Čia ne tokių išpuikusių ponų reikalas...
Bagratianas pašoko. Norėjo atsakyti taip pat šiurkščiai. Bet kad ir kaip buvo bjauru, nerado tinkamų žodžių.
Iš lėto atsukdamas jam nugarą „rusas“ tarytum sau po nosimi pratarė visai nebloga prancūzų kalba:
– On verra ce qu’on pourra durer (*- Pažiūrėsim, kiek tai galima ištverti (pranc.).
Vakare prie laužo Gabrielis ėmė klausinėti apie Sarkisą Kilikianą. Paaiškėjo, kad jis jau keturis mėnesius gerai žinomas Musa Dago apylinkėse.
Sarkisas nebuvo iš vietinių dezertyrų, tačiau zaptijai ypač stengėsi jį sumedžioti. Šatachianas Gabrieliui papasakojo visą „ruso“ istoriją.
Kadangi septynių kaimų mokytojai apskritai turėjo lakią fantaziją, Bagratianas įtarė, jog Šatachianas, kad pasakojimas būtų baisesnis, prie šio tikrai armėniško likimo pridėjo keletą šiurpesnių bruožų. Čaušas Nurhanas sėdėjo šalia ir rimtai linkčiojo galva pritardamas kiekvienai detalei. Čaušas Nurhanas garsėjo kaip dezertyrų globėjas ir žinojo jų likimus. O fantazavimu jo niekas nebūtų galėjęs įtarti.
Sarkisas Kilikianas gimė Diort Jole, Iso lygumoje, netoli Aleksandretės. Jis dar neturėjo ir vienuolikos, kai Anatoliją ir Kilikiją kaip perkūnas iš giedro dangaus užgriuvo sultono Abdiulchamido laikais tokios dažnos skerdynės. Kilikiano tėvas buvo laikrodininkas ir auksakalys, nedidelio ūgio ramaus būdo vyras, pagal savo galimybes skyręs daug dėmesio gražiam gyvenimui ir penkių vaikų lavinimui.
Kadangi buvo užgyvenęs nemažą turtelį, vyriausią sūnų Sarkisą ketino siųsti į kunigų seminariją, leisti į mokslus. Aną juodąją Diort Jolo dieną laikrodininkas Kilikianas uždarė savo dirbtuvę vidurdienį. Tai jam nieko nepadėjo, nes vos tik parėjo į namus pietauti, baisūs klientai jau beldėsi reikalaudami įleisti. Ponia Kilikian, aukšta šviesiaplaukė Kaukazo armėnė, jau buvo padengusi stalą, kai vyras, išblyškęs kaip drobė, pakilo nuo stalo ir nuėjo atidaryti dirbtuvės durų. Laikrodininkas ramino žmoną, sakydamas, kad geriau būsią atiduoti plėšikams dirbtuvę, bet išsaugoti gyvybę.
Tas ištisą amžinybę trukusias minutes Sarkisas Kilikianas pasmerktas nešiotis atmintyje tol, kol kada nors jo siela taps savimi, saugi nuo visų pasaulio permainų ir kelionių. Jis nubėgo paskui tėvą į dirbtuvę, kurioje tuo metu jau darbavosi gauja vyrų.
Spalvingas jo didenybės sultono Hamido puolamasis būrys. Būrio vadas buvo jaunas vyras rausvu, gerai įmitusiu veidu, smulkaus valdininko sūnus. Labiausiai krito į akis daugybė keistų ženklelių ir medalių, kuriais buvo apkabinėtas šio apkūnaus turkų jaunuolio švarkas. Kol du rimti, dalykiški kurdai darbavosi atsargiai pildami stalčių turinį į kuprines, išsipuošęs valdininko sūnus, matyt, nusprendė, kad jam labiau dera vykdyti politinę misiją.
Naivus šviesiai rausvas veidas dega iš įsitikinimo, kai jaunuolis subliūva ant laikrodininko:
– Tu, lupikautojau, kraugery! Visi jūs, kiaulės armėnai, esate lupikautojai ir kraugeriai! Jūs, purvini giaurai, esate kalti dėl mūsų tautos kančių!
Meistras Kilikianas ramiai parodė į savo darbo stalelį, ant kurio gulėjo lupa, pincetai, rateliai ir spyruoklės.
– Kodėl vadini mane lupikautoju?
– Čia viskas tik akims apdumti, paslėpti, kad tu lupikautojas!
Taip pokalbis ir baigėsi, nes ankštame, žemame kambaryje nuaidėjo du šūviai.
Mažasis Sarkisas pirmą kartą suuodė svaigų parako kvapą. Iš pradžių nesuprato, kas atsitiko, kol tėvas palinko virš stalelio lyg prie savo darbo, o paskui nugriuvo ant grindų, kartu apversdamas ir stalelį. Neišleidęs nė garso Sarkisas lyg žaibas puolė atgal į šeimos kambarį.
Prie sienos išsitiesusi, nekvėpuodama stovėjo šviesiaplaukė motina. Jos rankos buvo mėšlungiškai apkabinusios dvejų ir ketverių metų mergaites, stovinčias jai iš kairės ir iš dešinės. Ji nenuleido žvilgsnio nuo lopšelio su kūdikiu. Septynmetis Mesropas ilgesingai žiūrėjo į puikų avienos kepsnį, taikiai tebegaruojantį ant stalo. Kai į kambarį įsiveržė ginkluoti vyrai, Sarkisas jau buvo nutvėręs dubenį su mėsa ir iš visų jėgų sviedė jį apkūniajam vadovui tiesiai į paburkusį, rausvą veidą.
Narsusis valdininko sūnelis susilenkė, tarytum į jį būtų pataikiusi granata. Rudas padažas nutekėjo per puošnų švarką. Po pirmosios granatos atlėkusi kita – molinis vandens ąsotis – padarė dar daugiau žalos. Būrio vadovui iš nosies pasipylė kraujas, jis graudžiai suriko, bet savo kariams įsakė pulti.
Mažasis Sarkisas, apsiginklavęs virtuviniu peiliu, atsistojo ginti motinos. Šio vargano ginklo vienuolikmečio berniuko rankose užteko, kad nenugalimieji Chamido narsuoliai nesileistų į artimą kovą, nors moteris buvo dar jauna ir graži.
Vienas iš jų atsargiu šuoliu prisiartino prie kabančio lopšio, ištraukė verkšlenantį mažylį iš po antklodžių ir sutrupino vaikelio galvą į sieną. Sarkisas prisispaudė prie stingstančio motinos kūno. Iš jos suspaustų lūpų prasiveržė keista dejonė.
Tada į moterį ir keturis vaikus pasipylė šūviai; trenksmas, traškėjimas, tarytum perkūno griausmas, tokio puolimo būtų užtekę priversti bėgti visą pulką kareivių. Kambarys buvo pilnas dūmų, piktadariai šaudė blogai. Dėl kažkokios velniškos likimo išdaigos nė viena kulka nepataikė į Sarkisą.
Pirmasis mirė septynmetis Mesropas. Abiejų mažų mergaičių lavonai kabojo ant motinos rankų, ji jų nepaleido. Aukšta armėnė stovėjo išsitiesusi, nejudėdama. Vienas šūvis pataikė jai į dešinę ranką. Sarkisas nugara pajuto ją sukrėtusį trumpą smūgį. Dar du šūviai sutrupino jai petį. Ji stovėjo nejudėdama, iš rankų vis dar nepaleido vaikų.
Tik kai dar dvi kulkos nuplėšė pusę veido, ji susvyravo, palinko ant Sarkiso, norinčio ją sulaikyti, jo plaukus apipylė motinos kraujas, ji uždengė sūnų savo kūnu. Jis tyliai gulėjo po šiltu, sunkiai alsuojančios motinos kūnu. Dar keturi šūviai buvo paleisti į sieną. Tada raudonskruostis jaunuolis nutarė, kad misija baigta.
– Turkija – turkams! – riktelėjo jis, bet niekas nepritarė pergalės ir triumfo šūksniui.
Kol Sarkisas gulėjo motinos dengiamas, jo pojūčiai be galo paaštrėjo. Jis išgirdo pokalbį, iš kurio suprato, kad dalinio vadas kambario kampe lengvinasi, norėdamas išniekinti jų namus.
– Kodėl taip darai? – subarė jį vienas balsas. – Juk šalia mirusieji.
Bet kovotojo patrioto tas nesutrikdė. Jis tik sušnypštė:
– Tegul ir mirusieji žino, kad šeimininkai čia mes, o jie tik dvėseliena!
Jau seniai viešpatavo tyla, kai krauju išmirkęs Sarkisas drįso išlįsti iš po motinos kūno. Atrodė, kad šie judesiai pažadino ponią Kilikian iš alpulio. Ji nebeturėjo veido. Bet jos balsas buvo toks pat, labai ramus.
– Atnešk man vandens, vaike.
Ąsotis buvo sudaužytas. Jis su stikline nuslinko prie kieme esančio šulinio. Kai grįžo, motina dar kvėpavo, bet jau negalėjo nei atsigerti, nei žodžio pratarti.
