Lietuvis Černobylio pragare: „Pirmoji alga tiesiog apstulbino“

Vienas Statybos projektavimo susivienijimo „Kaunas“ padalinys, arba, kaip tuomet buvo vadinta, aikštelė, periodiškai vykdydavo statybas kitose SSSR respublikose. Kauniečių susivienijimo specialistų suprojektuotas dvylikos aukštų daugiabutis, vaikų darželis ir prekybos centras iš surenkamų gelžbetonio konstrukcijų sąjunginiame konkurse buvo pripažinti geriausiais.

Prano pasakojimu, būtent šio kaunietiško daugiabučio projektas parinktas įgyvendinti Slavutičiaus lietuviškajame kvartale. Tačiau namo aukštų skaičius sumažintas iki penkių.

Tarptautinėje statybos aikštelėje lietuviai gavo užduotį pastatyti penkis gyvenamuosius namus, prekybos centrą ir didžiulį vaikų darželį.

Tačiau lietuviai statybininkai miško viduryje pradėtose statybose atsirado ne iškart. 1986-ųjų rudenį tuometė SSSR vyriausybė išleido įsakymą statyti naują Černobylio AE darbuotojų miestą. Senasis, Pripetė, buvo per arti atominės elektrinės, todėl, įvykus avarijai, dėl didelio radiacijos lygio čia nebegalima buvo gyventi. 

„Tikėjomės, kad mūsų aikštelę, jau ne kartą dirbusią statybose už Lietuvos ribų, gali pasiųsti į Ukrainą. Bet sprendimo vis nebuvo. Galbūt Lietuvos vadovybė tikėjosi, kad, kaip rusai sako, „praneš pro šalį“?“, – svarstė Pranas.

Bet po 1986 m. lapkričio 26 d. Lietuvos statybos ministro įsakymo su griežtu prierašu, nesuteikiančiu teisės atsisakyti vykdyti, tapo aišku, kad ir lietuviams teks paklusti Maskvoje priimtam politiniam sprendimui: Slavutičiaus statyboje turi dalyvauti kuo daugiau „broliškų“ tautų.

Kaune prasidėjo neviešinama atranka, kam iš Statybos projektavimo susivienijimo vykti į Ukrainą. Pranas prisiminė, kad vyravo nuostata – nesiųsti moterų ir dar nesukūrusių šeimas vyrų, o atrinkti vedusius ir jau turinčius bent vieną įpėdinį stipriosios lyties atstovus.

„Aš labai ir nesispardžiau. Žinojau, kad yra du pasirinkimo variantai: arba tapti visų – ir vadovybės, ir bendradarbių – pastumdėliu, arba – turėti visas perspektyvas (didvyrius tais laikais „gamino“, o paskui ir rėmė)“, – prisipažino tuomet keturmetį sūnų auginęs Pranas.

Sveikatos patikrinimą Petrašiūnų poliklinikoje prieš kelionę į Ukrainą Pranui priminė konvejerį, neturėjusį teisės nė vieno statybininko „išbrokuoti“. Išvadą – sveikas – gydytojos rašė ir tiems, kurie pareikšdavo nusiskundimų savo sveikata. „Tu čia neapsimetinėk“, – sakydavo medikės. Kai kada jos buvo teisios – Prano liudijimu, siekiančiųjų išsisukti nuo „atominės“ komandiruotės, buvo nemažai.

Dvidešimčiai tūkstančių gyventojų skirtam miestui išrinkta vieta už 38 kilometrų nuo sprogusios elektrinės. Pranas parodė tik neseniai išslaptintus dokumentus, paneigiančius tuomet oficialiai deklaruotą mitą: Slavutičius statomas „švarioje“ zonoje. SSSR Sveikatos apsaugos ministerijos Biofizikos instituto specialistai, 1986-ųjų rudenį tyrinėję galimas vietas naujajam atomininkų miestui, konstatavo, kad iš keturių pasiūlytų variantų būsimojo Slavutičiaus apylinkėse radiacija – viena didžiausių ir gerokai viršijanti leistinas normas. Tačiau nulėmė patogi vieta: netoli geležinkelis, Dniepro upė, artezinis geriamasis vanduo.

„Buvo tikimasi, kad po dvejų metų (tiek turėjo trukti naujo miesto statyba) užterštumo norma atitiks reikalavimus. Ir dėl įvykdytos dezaktyvacijos, ir savaime. Deja, lūkesčiai nepasitvirtino“, – aiškino Pranas. Kodėl naujo atomininkų miesto negalima buvo statyti kitoje, mažiau radioaktyvioje vietoje?

„Jei būtų statę tolesniu atstumu nuo elektrinės, žmonės būtų masiškai perbėgę į kitus darbus. Atominei elektrinės vadovybei, pastačius Slavutičių, buvo oficialiai leista imtis represinių priemonių prieš vengiančius iš Kijevo grįžti evakuotus savo darbuotojus“, – sakė Pranas.

Iš pradžių į Slavutičių iš Kauno 1987-ųjų kovo pradžioje išvyko montotojai, keletas tiekimo darbininkų ir trys statybos vadovai. Pastarųjų darbo pamaina trukdavo pusantro mėnesio, tada laukdavo tiek pat atostogų Lietuvoje. „Buvome susitvarkę darbą taip, kad statybose nuolat būtų du lietuviai, galintys vadovauti eiliniams darbininkams, arba – nekvalifikuotai „patrankų mėsai“, kaip juos vadinome“, – aiškino Pranas.

Slavutičiaus statytojai gyveno pramoginiuose laivuose, kurių gal 16 iš įvairių vietų buvo atplukdyta Dniepru. „Vėliau išaiškėjo, kad jie čia atkeliavo per intensyvios radiacijos zonas. Tačiau niekas dėl to nesuko sau galvos, nes laivuose negalėjo būti didesnis radiacijos lygis nei 10 kilometrų spinduliu aplink elektrinę, – aiškino Pranas. – Žinote, nuolatinis pavojus atbukina.

Beveik metus vyko sarkofago statybos darbai, todėl atvykę mes radome susiformavusią viešąją opiniją, esą Slavutičiaus apylinkėse radiacijos lygis tiesiog juokingai mažas“.

Šią nuomonę turėjo palaikyti ir dažnokai rengti statybininkų susitikimai su gaisrą elektrinėje pirmosiomis dienomis gesinusiais gaisrininkais. „Kai išgirsti, kaip ten buvo baisu, atrodo, kad tavo problemos yra menkos“, – Pranas neslėpė, kad ir pats buvo tapęs manipuliacijos viešąja nuomone auka.

Tačiau kauniečiai nesiveržė gyventi laive, apsigyveno ką tik surinktuose geologų nameliuose miške – jų savisaugos instinkto dar nebuvo užliūliavęs pripratimas prie nuolatinio pavojaus.

Šio pripratimo galią iliustruoja Prano papasakota istorija apie Slavutičiuje dirbusį lietuvį kranininką. „Jis dirbo pavyzdingai laikydamasis saugumo priemonių – užsidaręs visus krano kabinos langus. Mes, statybose pasisukioję keletą dienų apsirengę, netrukus vaikščiojome pusnuogiai – gi karšta. Jis, pravėręs kabinos langelį, komentuodavo: vaikščiokite, vaikščiokite, radiacija greit pabaigs jūsų cirkus, ir vėl skubiai užsidarydavo langelį.

Nepraėjus nė dviem savaitėms, kranininkas manęs paprašė paskolinti guminius batus. Esą sutaręs su vietiniu važiuot pažvejot į Pripetę, į tą pačią upę, kurioje, kaip mes juokavome, žuvys nuo radiacijos naktį švyti! – dabar jau mirusį bendradarbį prisiminė Pranas. – Dar po keleto dienų kranininkas savo modernaus vokiško krano kabinoje, kurioje buvo net elektrinė viryklėlė, ėmė gaminti valgius iš vietinių grybų, kurių aplink buvo pilna“.

Tačiau grybiena buvo pasmerkta. Slavutičiaus statytojams buvo įsakyta nuo žemės paviršiaus nukasti metrą grunto. Prano pasakojimu, po metų, kai buvo nutarta Slavutičių praplėsti, buvo iš naujo matuojamas radiacijos lygis.

Kai kuriose jau pastatytų mikrorajonų vietose teko vėl plėšti asfaltą, betono plokštes ir nukasti pusmetrį grunto. Liepta sunaikinti ir žaliąsias miesto oazes – gražius pušynus, kuriuos statybų pradžioje buvo reikalauta išsaugoti, ir kurie kėlė keblumų statybininkams. O pirmiesiems Slavutičiaus gyventojams rekomenduota ne mažiau trijų mėnesių per metus išvykti atostogauti kitur.

Apie Prano komandiruotės metu Slavutičiuje buvusį radiacijos lygį žinių nėra. „Kartais statybose pasisukiodavę dozimetrininkai, vilkį baltais chalatais, pakiliai pranešdavo: viskas gerai, galėtume čia patys gyventi. Bet, aišku, negyveno“, – prisiminė Pranas.

Statybininkams jokių apsaugos priemonių nuo radiacijos niekas nedavė. Prano nuomone, kad nekiltų panika. Vyras užsiminė tik apie vienintelę apsaugos priemonę – vakarais darbininkų neretai gurkšnojamą alkoholį. Tai buvo daroma ne tik iš neturėjimo ką veikti, bet ir paklūstant mokslo nepatvirtintam mitui – tam tikri alkoholio kiekiai esą greičiau iš organizmo pašalina radiaciją.

Neseniai įvykusios viešnagės Ukrainoje metu Pranas sužinojo, jog lietuvių pastatytame Slavutičiaus kvartale gyvenamieji būstai dabar kainuoja daugiausiai. Kaunietis dėl to nesistebėjo. Esą ne tik būstų išplanavimas, bet ir lietuvių statybininkų darbo kokybė buvusi puiki.

„Mes taip gerai nestatėme net Lietuvoje. Tapetų raštai kambariuose galėjo nesutapti tik vienoje vietoje – už durų. Tuo tarpu Lietuvoje juos klijuodavome bet kaip, išnaudodavome kiekvieną gabalėlį. Parketas buvo net pirmųjų aukštų butuose, vietoj Lietuvoje tiesiamo linoleumo“, – apie griežtus prioritetinės SSSR statybos reikalavimus, nuo kurių priklausė premijos ir kai kurios privilegijos statybos vadovams, pasakojo Pranas.

Kaip kontrastą lietuvių darbų kokybei Pranas pateikė istoriją apie gruzinų statybininkus, pirmąjį Slavutičiaus statybininkų desantą. Gruzijos valdžia kiekvienam savo statybininkui, sudariusiam darbo Slavutičiuje sutartį dvejiems metams, buvo pažadėjusi paskyrą gruzinų itin vertintam automobiliui – „24-ajai Volgai“ ir butą jų gimtajame mieste.

„Iki rudens gruzinų statybininkai nieko apčiuopiamo nenuveikė. Aišku, pradiniai darbai buvo vykdomi po žeme, jų nesimatė. Mes juokėmės: užkasė bet kaip sumestų blokų ir nežinia, ko tikėjosi. Įsikišo prokuratūra, gruzinai buvo apkaltinti sabotažu ir traukiniu išgabenti į tėvynę, o vietoj jų atvežti sąžiningesni“, – istoriją, kaip gruzinai neteko savo išsvajotųjų „Volgų“, baigė pasakoti Pranas.

Pirmasis Slavutičiuje gautas atlyginimas Praną apstulbino. 1050 rublių „į rankas“. „Gavęs pluoštą kupiūrų, neturėjau, kur jų dėti. Buvo jau šilta, vilkėjau marškinėliais. Nei švarko, nei piniginės. Galvoju, man reikia apsaugos, kaip aš dabar gatve eisiu, kur tuos pinigus dėsiu – banko tai nėra“, – prisiminė Pranas.

Kiti lietuviai buvo parašę prašymus atlyginimus pervesti į žmonų sąskaitas, o Pranas kažkaip apie tai nebuvo pagalvojęs. „Maždaug šešis kartus didesni nei įprastai gaunami statybininkų atlyginimai kai kam irgi buvo stimulas vykti į Slavutičių“, – atvirai kalbėjo vyras.

Žiemai grįžęs į Lietuvą kaunietis statybininkas į Slavutičių vėl išvyko 1988- ųjų pavasarį ir dirbo ten iki rudens. Vėlesniais metais ukrainiečiai Slavutičių plėtė savo jėgomis. 2000-aisiais, visiškai uždarius Černobylio AE, Slavutičius tapo merdėjančiu miestu.

Pranas Ukrainoje padarė karjerą: tapo vienu profsąjungų lyderių, nuo statybos grandinio pakilo iki darbų vykdytojo. Tačiau apie šios karjeros kainą – sveikatą – atsisakė kalbėti. Jis, atrodo, yra iš tų černobyliečių, kuriems kalbėti apie ligas yra nevyriška. Arba iš tų, kurie prisipažinimą apie ligą tapatina su darbo netekimu.

„Man gaila, kad šiandieniniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose yra vietos tremtiniams ir net „afganams“, bet nėra – černobyliečiams – taikios misijos vykdytojams, be kurių pastangų ji pati niekada nebūtų pasibaigusi, – sakė Pranas Paškevičius, Vidaus reikalų ministro patarėjas. – Esu įsitikinęs, kad černobyliečiams reikia ne privilegijų, o dėmesio, kurio, atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, jiems tikrai trūksta“.

* * *

1986 metų balandžio 26-osios naktį, pirmą valandą dvidešimt trys minutės Ukrainoje, Černobylio atominėje elektrinėje, įvyko sprogimas. Sprogo branduolinis reaktorius, išsilydė jo aktyvioji zona, elektrinėje kilo gaisras, iš reaktoriaus išsiveržė radioaktyvūs teršalai – radionuklidai. Ekspertai iki šiol nesutaria, kiek jų buvo, tačiau turint galvoje, kad reaktoriuje buvo apie 200 tonų urano ir didžiuliai cezio, kobalto, cirkonio, jodo ir dideli kiekiai kitų radionuklidų, atsiradusių reaktoriui dirbant, radioaktyviųjų medžiagų į aplinką pateko daug.

Daugelyje Europos šalių jau pirmosiomis dienomis po avarijos užregistruoti Černobylio radionuklidai. Grunte ir kitur jų yra iki šiol. Ko gero, dar ilgai iš visų vietovardžių, minimų radioekologijos tyrimus aprašančiuose straipsniuose ir knygose, Černobylio vardas bus populiariausias. Radionuklidų kiekiai po Černobylio avarijos tirti milijonuose įvairių bandinių. Daug maisto produktų teko pripažinti netinkamais – juose radionuklidų buvo per daug.

Černobylio avarija įsiveržė į daugelio žmonių gyvenimus. Pas daugybės šalių ūkininkus, medžiotojus, veterinarijos gydytojus, meteorologus, gydytojus, psichologus Černobylis atėjo kartu su užteršta mėsa ir pienu, radionuklidus nešusiomis oro masėmis, išgąsdintais žmonėmis. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip pajuto Černobylio alsavimą. Pavyzdžiui, Švedijoje apie avariją sužinoję žmonės ėmė bėgti į šalies šiaurę, ten, jų manymu, pavojus jų sveikatai buvo mažesnis.

Tačiau po avarijos tūkstančiai žmonių pajudėjo ir Černobylio link. Tai buvo avarijos pasekmių likviduotojai. Jie važiavo kryptimi, kuria, atrodė, neturėjo judėti joks sveiką protą turintis žmogus. Tiksliau, juos ten vežė. Ne paslaptis, kad dauguma jų ten atsidūrė ne savo noru. Likviduojant Černobylio avarijos pasekmes dirbo apie 800 tūkstančių žmonių. Vien iš Lietuvos jų buvo apie 7 tūkstančiai.

Manoma, kad apie 300 tūkstančių Černobylio avarijos likviduotojų gavo 500 milisivertų (seniau radiacijos dozės buvo matuojamos rentgenais: 1 milisivertas – apytiksliai 0,1 rentgeno) viršijančias dozes. Palyginimui, pats sudėtingiausias kompiuterinės tomografijos tyrimas duoda 10-15 milisivertų. Per metus mūsų šalyje iš gamtos, medicinos, atominių bombų bandymų metu susidariusių radionuklidų žmogus vidutiniškai gauna apie 2 milisivertus.

Tai – tik skaičiai, šį tą sakantys radiacinės saugos specialistams, tačiau visiškai nebylūs visiems kitiems. Ne specialistams labiausiai rūpi – ar tai pavojinga sveikatai ir gyvybei?

Nobelio premijos laureatas Hermanas Miuleris, eksperimentuodamas su muselėmis drozofilomis, nustatė, kad ląstelių pokyčius gali sukelti bet kokia apšvitos dozė. Vėlesni tyrimai patvirtino labai svarbų faktą – neigiamus reiškinius žmogaus organizme gali sukelti netgi pačios mažiausios dozės. Ir nesvarbu, kas žmones švitina – iš kosmoso ateinanti tolimųjų galaktikų ar piene esančio jodo spinduliuotė. Žinoma, šių reiškinių tikimybė priklauso nuo gautos dozės – kuo dozė didesnė, tuo ir tikimybė didesnė.

Sudėtinga, tiesa? O ar galima į šį klausimą atsakyti paprastai? Aišku viena – papildoma apšvita, kurią gavo Černobylio avarijos pasekmių likviduotojai, sukėlė, sukelia ir sukels įvairius susirgimus – vėžį, genetinius palikuonių pokyčius.

Deja, pasakyti, kokio dydžio toji papildoma apšvita buvo, šiandien beveik neįmanoma. Likviduotojų gaunamoms dozėms registruoti buvo skiriama labai mažai dėmesio, o kartais jos visai nebuvo registruojamos. Niekas negavo pagrįstos ir patikimos informacijos apie galimą apšvitos poveikį žmonių sveikatai. Černobylyje dirbę žmonės buvo palikti nežinomybėje.

Tokia praeitis. O kaip yra šiandien?

Černobylio avarija daugelį valstybių privertė sukurti sudėtingas sistemas, perspėjančias apie branduolines katastrofas. Mokslininkai teigia, kad jonizuojančių spindulių negalima nei užuosti, nei pamatyti – jos lygio padidėjimą gali pajusti tik specialūs prietaisai. Šios perspėjančiosios sistemos budi dieną ir naktį, registruodamos spinduliavimo lygį įvairiose vietose. Sukurti dideli ir sudėtingi branduolinių avarijų valdymo centrai, kuriuose kiekvieną akimirką viskas parengta darbui.

Likviduojant branduolinių ir radiologinių avarijų pasekmes, žmonija lig šiol nesugalvojo nieko naujo. Nors daug darbų avarijų židiniuose gali atlikti robotai, įvykus nelaimei, ir vėl reikėtų žmonių proto, valios bei darbo. Tačiau šie žmonės būtų vertinami visai kitaip, negu likviduojant avariją Černobylio AE. Būtų matuojama kiekvieno žmogaus gauta dozė, žmonės informuojami apie tai, kokias pasekmes jų sveikatai gali turėti apšvita. Svarbiausia – avarijų vietose dirbtų savanoriai.

Norisi tikėti, kad tokių avarijų, kokia įvyko Černobylyje, nebebus. Bet – kas žino? Štai vis dažniau kalbama apie tai, jog radioaktyviąsias medžiagas gali panaudoti teroristai. Sprogus tokių medžiagų prikrautai bombai, būtų užteršta vietovė, pastatai, žmonės. Reikėtų valyti žemę ir namus, evakuoti žmones. Vėl kažkam tektų dirbti sprogimo židinyje. Ir vėl kažkas gautų papildomas apšvitos dozes.

Todėl ši knyga – ne tik prisiminimai apie tai, kas vyko prieš dvi dešimtis metų. Tai – priminimas, kad radioaktyviosios medžiagos ir jų skleidžiamas spinduliavimas visą laiką yra šalia mūsų. Tai perspėjimas, kad reikia rengtis netikėčiausioms avarijoms. Ir ne tik moraliai.

Gendrutis Morkūnas

Buvęs Radiacinės saugos centro direktoriaus pavaduotojas