Jau aptarėme keletą technologijų, kurias egiptiečiai buvo gerai įvaldę, pavyzdžiui, metalo apdirbimas, papirusų gamyba, audimas, alaus ir vyno gaminimas, fajansas, stiklas ir keramika. Paskui aptarsime ir mumifikaciją – Egipte ją taip pat dera vertinti kaip technologinį įgūdį. Galbūt geriausias būdas tyrinėti egiptiečių technologijas – imti konkretų pavyzdį ir žiūrėti, kaip tai buvo daroma.
Didžiąją piramidę tokiam pavyzdžiui pasirinkau dėl kelių priežasčių: pirmiausia, statant piramidę reikia išspręsti keletą skirtingų techninių problemų, antra, Cheopso piramidė ištirta, išmatuota, aprašyta ir aptarta labiau nei bet kuris kitas Egipto statinys.
Didžioji piramidė yra stambiausia iš trijų al Gizos piramidžių, joje apie 2600 m. pr. Kr. buvo palaidotas IV dinastijos faraonas Chufu (graikų pavadintas Cheopsu). Man jau teko išklausyti kelių draugiškai nusiteikusių piramidologų priekaištus dėl to, kad atsisakau pripažinti, jog Chufu kapavietė yra Didysis Visatos Planas ir monumentali akmeninė pranašystė; bet, kad ir rizikuodama sulaukti dar daugiau priekaištingų laiškų, lieku ištikima savo ribotai nuomonei. Didžioji piramidė buvo kapavietė, ir nieko daugiau.
Šis statinys įspūdingas. Įspūdingas, kai žiūri į jį, o kai imi nagrinėti skaičius – visai pribloškia. Piramidę sudaro daugiau kaip du milijonai akmens luitų, kiekvienas jų vidutiniškai sveria apie dvi tonas; didžiausi blokai – net penkiolika tonų. Kiekvieno šlaito ilgis – maždaug 755 pėdos. Visų jų ilgiai skiriasi, nors skirtumas tarp ilgiausio ir trumpiausios vos 7,9 colio. Užbaigto statinio aukštis siekė 481,4 pėdos.
Piramidės užimamas plotas – 13,1 akrų.
Dar didesnį įspūdį daro piramidės statytojų tikslumas. Jos šlaitai beveik idealiai nukreipti į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, didžiausia klaida padaryta rytinėje pusėje – šiauriniame krašte vos per 5'30'' nukrypta į vakarus. Kampai beveik tobulai statūs: 90°3'2'', 89°59'58'', 89°56'27'', 90°0'33''.
Iš išorės piramidę dengiantys luitai taip puikiai tinka vienas prie kito, kad tarpai sudaro vos vieną penkioliktąją colio – į tokį tarpelį vargu ar įkištum segtuką. Visas šis didžiulis statinys stovi ant išlygintos uolingos aikštelės, nuo horizontalaus lygmens nukrypstančios vos 0,04 procento.
Nieko nuostabaus, kad ištisos kartos šią piramidę išvydusių keliautojų leisdavosi į keisčiausias spėliones. Visas tas beprotiškas teorijas – nuo džinų iki „nežinomų prarastų mokslų“ – įkvėpė šis statinys. Bet nėra reikalo leistis į tokias fantazijas. Didžiąją piramidę ir jos mažesniąsias giminaites buvo galima pastatyti pasitelkus paprasčiausius įrankius ir technologijas.
Prieš pradedant gabenti akmenis egiptiečių architektas turėjo išspręsti dvi problemas. Pirma, reikėjo išlyginti statybos vietą, antra, apskaičiuoti statinio kampus orientuojantis į pasaulio dalis.
Kai smėlį ir žvyrą pašalindavo ir likdavo pamatinė uoliena, lyginamą plotą apstatydavo žemomis plytinėmis sienomis ir užtvindydavo. Tada, keliose vietose išmatavus vandens gylį, buvo galima išrausti vienodo gylio griovių tinklą. Paskui vandenį išleisdavo, o žemę tarp griovių išlygindavo iki to paties lygio. Egiptiečiai turėjo daug patirties dirbdami užliejamuose laukuose, kasdami drėkinimo kanalus ir panašiai; toks būdas jiems atrodė savaime suprantamas.
Kad jis tikrai buvo taikomas, kaip mano dauguma autorių, patvirtina įdomus faktas: kai Kairo vietovėje pučia nuolatinis šiaurės vėjas, vandens paviršiuje jis sukelia tokį pat nukrypimą nuo horizontalaus lygio, kokį matome plynaukštėje, ant kurios pastatyta Didžioji piramidė. Tai viena iš teorijų.
Kiti mokslininkai, pavyzdžiui, Markas Lehneris pats pastatė mažą piramidę – ne, ne tam, kad joje pasilaidotų, tiesiog norėjo pažiūrėti, kaip tai daroma, – iškėlė praktinio pobūdžio prieštaravimus. Visų pirma, tam būtų reikėję daugybės vandens. Teritorija, kur pastatytos Chufu ir Chefreno piramidės, nebuvo lygi, ir ji niekada nebuvo visiškai išlyginta – per patį vidurį paliktas didžiulis uolynas. M. Lehneris iškėlė prielaidą, kad aplink minėtas piramides į žemę buvo įkalami vienodo ilgio basliai arba nuo baslio prie baslio buvo rišamos piramidės pagrindą žyminčios juostos.
Dėl vienos ar kitos priežasties piramidės turėjo stovėti taip, kad jų šonai būtų atsukti į keturias pasaulio šalis. Iš vėlesnio laikų reljefų žinome, kad šventyklų padėtis buvo nustatoma „žiūrint į dangų, stebint žvaigždes ir nukreipiant žvilgsnį į Grįžulo Ratus“. Tačiau netgi tokios gerai matomos žvaigždės kaip Šiaurinė stebėjimas nepadės taip nuostabiai tiksliai nustatyti piramidžių padėties.
Taigi buvo iškelta prielaida, kad egiptiečiai tikslią šiaurės kryptį nustatydavo žiūrėdami į kokią nors žvaigždę šiaurinėje dangaus pusėje, o paskui padalydami kampą tarp jos patekėjimo bei nusileidimo taškų ir stebėtojo pozicijos. Tam tikslui būtina sukurti dirbtinį horizontą – kitais žodžiais tariant, sieną, kuri būtų tobulai lygi ir užtektinai aukšta, kad iš stebėtojo akių pašalintų viską, išskyrus dangų.
Stebėtojas įsitaiso už tos sienos ir laukia, kol pasirodys jo pasirinkta žvaigždė. Pagal jo nurodymus padėjėjas pažymi ant „horizonto“ sienos tašką, kur žvaigždė buvo pirmą kartą pastebėta. Antra žymė daroma toje sienos vietoje, kur žvaigždė nusileidžia arba dingsta iš stebėtojo akių. Paskui nuo sienos viršaus nuleidžiama virvutė su svarmeniu ir žymės daromos ant žemės, po žymėmis ant sienos.
Tada brėžiamos linijos nuo stebėtojo pozicijos iki dviejų žymių ant žemės, ir tai suformuoja kampą, kurio vidurinė linija atitinka šiaurę. Kitos pasaulio dalys nustatomos nubrėžiant stačius kampus šiaurės linijai.
Dar yra saulės ir šešėlio būdas, kai dalijamas skirtingu dienos metu vertikalaus stulpo metamo šešėlio kampas. Nenoriu smulkiai aprašinėti šios procedūros; galite apie tai perskaityti įvairiose knygose, įskaitant ir daktaro M. Lehnerio. Esmė tokia, kad norėdami pasiekti geidžiamą rezultatą egiptiečiai galėjo taikyti šiuos paprastus metodus.
Kol piramidei numatyta vieta buvo valoma ir lyginama, karjeruose jau darbavosi akmenskaldžiai – kirto pirmuosius iš dviejų milijonų akmens blokų. Didžiosios piramidės korpusui naudotas pačią plynaukštę sudarantis kalkakmenis, tad jis buvo kertamas vietoje. Išoriniai akmenys, suteikę statiniui lygų paviršių, buvo iš kitokio, smulkesnės struktūros kalkakmenio.
Jis turbūt gabentas iš garsiųjų Turos karjerų, buvusių kitoje upės pusėje nuo al Gizos, Arabų kalvose, netoli šiuolaikinio Kairo. Kalkakmenis laikomas minkštu akmeniu – tiek, kiek akmuo gali būti minkštas – ir jį įmanoma apdoroti variniais įrankiais, kokius turėjo egiptiečiai. Su variniais kaltais darbininkai iškirsdavo geidžiamą luitą iš visų pusių, palikdavo tik apačią; nuo pagrindo jį atskirdavo pleištais.
Didžiajai piramidei naudotas ne tik minkštas akmuo. Prie piramidės stovėjusios laidojimo šventyklos grindinys buvo iš bazalto, neabejotinai kieto akmens. Didysis sarkofagas, kuriame buvo palaidotas faraonas, padarytas iš granito; iš jo darytos ir „faraono“, arba „laidojimo“, kambario sienos, ir blokai, turėję užkirsti koridorių, vedantį ten, kur ilsėjosi valdovo mumija.
Granitas buvo naudojamas ir išorinei antrosios bei trečiosios al Gizos piramidžių apdailai; trečioji piramidė turbūt beveik visa buvo dengta šiuo sunkiai apdirbamu akmeniu.
Granito ir bazalto iškalti variniais įrankiais neįmanoma. Viena linksmiausių prielaidų apie senovės egiptiečius teigia, kad norėdami apdoroti tokią sudėtingą medžiagą jie privalėjo turėti plieną – du tūkstančiai metų prieš apskritai atsirandant geležiai. Kita teorija teigia, jog jie buvo išradę kažkokį būdą užgrūdinti varį taip, kad jis taptų itin kietas.
Kad ir kaip būtų, jokių įrodymų, patvirtinančių šias prielaidas, nėra, išskyrus nepaneigiamą faktą, kad tie kieti akmenys buvo iškalti. Bet tai padaryti galima ir paprastesniais, o gal ir lengvesniais būdais.
Vienas iš būdų skaldyti granitą, neabejotinai naudotas Vėlyvojo laikotarpio Egipte – trankyti jį sunkiais dolerito kamuoliais: žinoma, nuobodus ir varginantis darbas, bet tą patį galima pasakyti apie piramidžių statymą apskritai.
Kita galimybė – naudoti varinius pjūklus ir (arba) grąžtus. Pjūklų žymių rasta ant granitinio Didžiosios piramidės sarkofago ir ant jai priklausiusios šventyklos bazaltinio grindinio blokų, o grąžtai tikrai buvo naudojami gaminant statulas ir vazas iš kieto akmens.
Be abejo, išpjauti bazaltą su paprastu variniu pjūklu būtų labai sudėtinga. Mūsų laikais kietas akmuo kartais pjaustomas naudojant dar kietesnio akmens raižiklius, įtaisytus į grąžtą ar pjūklą. Plačiai žinoma, kad šiam tikslui pramonėje naudojami deimantai. Pagal Moso skalę deimanto kietumas vertinamas 10, juo galima pjauti beveik viską, įskaitant kvarcitą, kiečiausią kada nors egiptiečių skaldytą akmenį (pagal Moso skalę jis vertinamas 7). Bet, kad ir liūdna tai sakyti, iki graikų laikotarpio egiptiečiai neturėjo deimantų. Jie neturėjo ir topazų (8), rubinų, safyrų (9), netgi berilio (8). Todėl turime daryti išvadą, jog egiptiečiai nenaudojo kieto akmens raižiklių ar pjūklų, kad išpjautų granitą ar kvarcą.
Yra ir dar vienas būdas skaldyti kietą akmenį – abrazyviniai milteliai. Deimantų dulkės naudojamos deimantams raižyti. Neturėdami deimantų, egiptiečiai neturėjo ir deimanto dulkių; kiek mums žinoma, nenaudojo jie ir pemzos ar švitro miltelių. Tačiau jie turėjo kvarcinio smėlio.
Jei deimanto dulkės gali raižyti deimantą, kvarco dulkės gali raižyti kvarcą. Tokių smėlio likučių, galbūt sumaišytų su vandeniu, rasta ant įvairaus tipo akmenų išgręžtose skylėse ir įpjovose. Turbūt šitaip, naudojant varinius grąžtus ir pjūklus, viskas ir buvo daroma.
Kai akmens blokai iškirsti, juos reikia nugabenti į vietą, kur bus statoma piramidė. Naudojamas kalkakmenis buvo arba iš pačios al Gizos, arba iš karjerų anapus upės.
Doleritas turbūt gabentas iš al Fajumo, netoli esančios vietovės, bet granitas buvo skaldomas Asuane, už šešių šimtų mylių į pietus nuo al Gizos. Kiek tik įmanoma, visi akmenys buvo gabenami vandeniu: kalkakmenis upe iš Turos į al Gizą, granitas – laivais pasroviui iš Asuano. Galimas daiktas, šie darbai buvo atliekami, kai vanduo būdavo pakilęs: tada didžioji slėnio dalis būdavo užlieta ir akmenis galėdavai plukdyti tiesiai prie statyboms parinktos plynaukštės.
Sunkiausia buvo įveikti atstumą nuo plynaukštės papėdės iki piramidei numatytos vietos. Nors neturime aprašymo ar piešinio, paaiškinančio, kaip akmenys buvo tempiami iki piramidės statybvietės, XII dinastijos laikų kapavietėje yra įdomi scena, vaizduojanti, kaip gabenama milžiniška statula. Kolosas guli ant rogių, jas traukia 172 vyrai.
Gana rizikingai ant statulos kelio įsitaisęs prižiūrėtojas muša ritmą plodamas delnais ir skanduodamas „viens, du, viens, du“ – šitaip sunkus darbas Artimuosiuose Rytuose palydimas iki šiol.
Rogių priekyje kitas žmogus pila ant žemės vandenį, kad sudrėkintų kelią. Šis kolosas turėjo sverti penkiasdešimt ar šešiasdešimt tonų. Piramidžių blokų svoris svyravo nuo maždaug 2 tonų iki pribloškiančių 200 (trečiosios piramidės šventykloje). Bet nėra abejonių, kad jie buvo atitempti, kaip ir ta statula, ne ratais ar mašinomis.
Dabar jau paruošti ir akmenys, ir vietovė. Beliko pastatyti piramidę.
Archeologai iki šiol ginčijasi dėl piramidžių statymo detalių, lygiai kaip ginčijasi dėl daugybės kitų su senovės Egiptu susijusių dalykų. Tačiau dėl pagrindinio dalyko iš esmės sutariama: statant tiek šiuos, tiek kitus milžiniškus Egipto paminklus, vienintelė varomoji jėga buvo žmogaus raumenys ir paprasčiausi įrankiai.
Egiptiečiai turėjo tam tikrus svambalus, kampainius ir keletą kitų paprastų prietaisų; galite juos apžiūrėti muziejų lentynose. Buvo tvirtinama, kad jie turėjo ir skridinius, bet muziejuose jų nerasite, o tai gana rimtas ženklas, kad jie niekada neegzistavo. Vyraujantis požiūris teigia, kad piramidžių akmenys turėjo būti užtempti į vietą, kaip kad buvo nutempiami žeme nuo upės iki piramidės statybvietės. Rampos yra vienintelis įmanomas būdas, ir jos turbūt buvo naudojamas. Tiesą sakant, kelių rampų likučiai yra išlikę.
Jeigu suvestumėte į vieną kambarį du egiptologus ir užvestumėte kalbą kokia nors – tiesą sakant, bet kokia – su senovės Egiptu susijusia tema, greičiausiai išgirstumėte dvi skirtingas teorijas. Rampa yra paprastas daiktas, ir dauguma egiptologų sutinka, kad jos buvo naudojamos. Vis dėlto yra dvi skirtingos rampų teorijos.
Pasak vienos, pagrindinė rampa buvo statoma stačiu kampu priešais piramidę, o pagalbinės ar pastoliai – iš kitų trijų pusių. Kita teorija teigia, kad viena ar daugiau rampų supo augančią piramidę iš visų keturių pusių. Žinoma, kiekviena teorija turi dar po keletą variantų. Bet tema per daug sudėtinga, kad čia ją svarstytume. Svarbiausia, kad nebuvo jokių skriemulių ar keltuvų – tik žmogaus rankos ir rampos.
Žinoma, pirmam akmenų sluoksniui rampų nereikėjo, jie buvo atvelkami į išlygintą vietą ir sustumiami į nustatytas vietas. Nustumti į tikslią vietą galbūt buvo naudojami mediniai volai. Paskui būdavo pradedamos statyti rampos. Jos būdavo paaukštinamos kiekvienam naujam akmenų sluoksniui, tada atitempiami ir nustumiami į vietą nauji akmenys.
Žinoma, procesas nebuvo toks jau paprastas. Galite pastatyti piramidę kraudami vienus blokus ant kitų, bet jeigu norite pastatyti išties DIDELĘ piramidę, privalote tuos blokus priderinti visiškai tiksliai.
Nuožulnūs kampai ir keturių pusių įstrižainės turi atitikti ir susijungti. Tikslūs matmenys galėjo būti (ir, be abejo, buvo) gaunami tais paprastais įrankiais, kokius turėjo egiptiečiai.
Daugelis piramidžių dar buvo sutvirtintos iš vidaus vadinamuoju „papildomu fasadu“ – tam tikromis prilaikančiomis sienomis. Šie vidiniai blokai buvo daromi iš geresnės kokybės Turos kalkakmenio ir juos statydavo piramidės branduolyje jai kylant.
Dar piramidėje buvo statoma „substruktūra“, kitaip tariant, tam tikros vidinės patalpos.
Cheopso piramidėje jos buvo ne po piramide, o pačioje jos šerdyje – laidojimo kambariai, nuožulnios pakylos ir koridoriai. Vienas mėgstamiausių piramidžių mistikų argumentų teigia, jog sarkofagai buvo per dideli, kad įneštum juos koridoriumi į laidojimo kambarį. Nežinau, ką tuo galima įrodyti (džinų egzistavimą?), išskyrus paprastą ir akivaizdų dalyką – sarkofagai būdavo nuleidžiami iš viršaus prieš uždedant kambario lubas.
Piramidės viduje randame kelias paslaptis (tiesa, ne iš tų, kokias mėgsta piramidologai). Šiaurinėje pusėje yra įėjimas: maždaug penkiasdešimt pėdų virš žemės, apie dvidešimt penkias pėdas į rytus nuo to šlaito vidurio. Iš čia koridorius maždaug dvidešimt penkių laipsnių kampu leidžiasi į plynaukštės gilumą.
Įėjimą turbūt slėpė niekuo neišsiskyrę išoriniai blokai, o pats koridorius yra mažiau nei penkių pėdų aukščio; jis nepritaikytas smalsių turistų patogumui. Nuožulnus koridorius tęsiasi 345 pėdas, paskui išsilygina ir baigiasi mažame, neužbaigtame kambarėlyje. Tolimajame jo gale koridorius dar šiek tiek tęsiasi, bet paskui staiga visiškai baigiasi.
Tradicinė teorija teigia, kad kambarys ir koridorius buvo numatyti pradiniame piramidės vidaus išplanavime, pagal kurį laidojimo kambarys turėjo būti ne piramidėje, o po ja. Požeminiai laidojimo kambariai rasti kitose piramidėse, įskaitant abi kitas al Gizos kapavietes. Bet, pasak šios teorijos, vėliau Chufu persigalvojo.
Tuo metu piramidė jau buvo beveik pastatyta, taigi darbininkams teko nuožulnaus koridoriaus lubose, per maždaug šešiasdešimt pėdų nuo įėjimo, prakirsti naują, viršun kylantį koridorių. Jis ėjo per piramidės branduolio blokus, tokiu pačiu kampu kaip ir ankstesnis.
Jo ilgis apie 130 pėdų. Paskui jis išsilygina ir baigiasi lygiu ruožu per patį piramidės vidurį, kur buvo įrengtas kambarys. Tai vadinamasis „karalienės kambarys“, nors jis nebuvo skirtas karalienei – tai faraono laidojimo vieta pagal antrąjį planą. Koridorius toks žemas, kad šiuolaikiniai turistai turi rinktis tarp dviejų vienodai negrabių padėčių: eiti ropomis arba pasilenkus 90 laipsnių į priekį.
Prieš baigiant „karalienės kambarį“ Chufu vėl persigalvojo, ar bent jau taip teigiama. Jis nutarė nuo aukščiausios viršun kylančio koridoriaus vietos įrengti „didžiąją galeriją“. Ji kyla tokiu pačiu kampu kaip ir koridorius, bet yra ne kelių, o net 28 pėdų aukščio. Sienų aukštis vos 7 su puse pėdos, ir virš jų yra stulbinamo dydžio skliautas – maždaug 153 pėdų ilgio. Tai vienas įspūdingiausių reginių Egipte, nepaisant niekuo nepridengtų elektros lempučių ir paprastų laiptų, pastatytų tam, kad geibūs turistai pasiektų laidojimo kambarį.
Juk jūs nemanote, kad viskas būtų taip paprasta, ar ne? Naujausi tyrimai teigia, kad Chufu nepersigalvojo; visos trys patalpos buvo statomos vienu metu, ir visos jos turėjo tam tikrą religinę reikšmę. „Karalienės kambarys“ greičiausiai buvo reikalingas tam pačiam tikslui kaip vėlesnių laikų serdabas – tam tikra nedidelė patalpa, kur būdavo laikoma velionio statula. „Požeminis kambarys“ ir iš jo vedantis ankštas nebaigtas tunelis galėjo simbolizuoti požemio karalystę. Priimkite tokius teiginius, kaip norite. Aš šiuo klausimu neturiu nuomonės.
„Karaliaus kambarys“ – paskutinė laidojimo patalpa. Ji pastatyta iš granitinių blokų, stačiakampio formos, kraštinių ilgis maždaug 34 ir 17 pėdų, aukštis – 19 pėdų. Čionai patenkama ne tiesiai iš „didžiosios galerijos“, o per žemą koridorių ir prieškambarį. Kambarys visiškai paprastas: jokių piešinių, užrašų, reljefų.
Sienos lygios, išskyrus dvi keistas pralaužas, savotiškus tunelius, kurie prasideda šiaurinėje ir pietinėje sienose ir driekiasi per visą piramidę, vienas 31, kita 45 laipsnių kampu. Kokiu tikslu buvo įrengti šie tuneliai, nežinome; jie per maži, kad tilptų kas nors didesnio už pelę.
Akivaizdžiausia prielaida, kad jie skirti ventiliacijai; tai ne taip absurdiška, kaip skamba, nes faraonas juk nebuvo iš tikrųjų miręs. Tačiau abejotina, kad egiptiečiai suvokė gydomąją šviežio oro svarbą, be to, tuneliai nepasiekia išorės.
Nieko panašaus į juos vėlesnių laikų kapavietėse nerandame. Galbūt jie turėjo religinę prasmę, pavyzdžiui, padėjo faraono dvasiai rasti kelią į amžinąsias žvaigždes. „Karalienės kambarys“ turi panašių tunelių, bet jie nebaigti. Pastaraisiais metais į vieną tokį tunelį buvo įleistas mažas robotas su kamera, ir jis pasiekė aklavietę – skaldyto akmens luitą su keliais prie jo pritaisytais variniais daiktais.
Ką tai reiškia – nežinia. Bet drįstu oficialiai pranašauti, kad jei kada nors tyrinėtojai prasiskverbs pro kelią užtveriantį akmenį, jie neras ten Visatos Paslapčių Rakto ir netgi slėptuvės su neapdorotais smaragdais.
Nors „karaliaus kambario“ lubos paprastos ir plokščios, iš tiesų jos yra nuostabaus architektūrinio elemento apatinė dalis. Virš lubų yra penki maži kambariai, visi vienas virš kito. Apatiniai keturi dengti plokščiu stogu, o viršutinis – smailiu.
Į visus šiuos kambariukus veržėsi paslėptų lobių ieškoję šiuolaikiniai tyrinėtojai, bet mažai tikėtina, kad juose kas nors kada nors buvo paslėpta. Jų paskirtis buvo sumažinti laidojimo kameros lubų spaudimą, o spaudimas, turime pripažinti, buvo nemažas. Tiesa, šiuolaikiniai skaičiavimai teigia, kad tokioms sudėtinoms apsaugos priemonėms būtinybės nebuvo. Egiptiečių inžinierius turbūt persistengė mažindamas spaudimą, bet negali neigti, kad tokiais atvejais per daug yra geriau nei per mažai.
Tarp kitų daiktų, paliktų pačioje piramidės šerdyje, kai ji buvo statoma, yra keletas milžiniškų granito luitų. Jų paskirtis buvo po laidotuvių užblokuoti viršun kylantį koridorių ir sulaikyti (kaip tikėjosi Chufu) turto ištroškusius kapaviečių plėšikus. Trys tokie akmenys rasti koridoriaus apačioje. Su šiais akmenimis susiję keli nereikšmingi, bet įdomūs klausimai. Pirmiausia, ar jie tikrai buvo skirti keliui užtverti, jei buvo mažiau kaip per pusę colio siauresni už koridorių ir tik apie colį žemesni. Atstumti tuos didžiulius akmenis į viršų nuožulniu koridoriumi būtų sudėtinga net egiptiečiams. Kaip jie, pavyzdžiui, sulaikė pirmąjį luitą, kad jis nečiuožtų atgal ir nesuknežintų žmonių, kol jie stumia antrąjį ir trečiąjį akmenį?
Atsakymas toks: jie viso to nedarė. Įėjimas į kylantį koridorių coliu siauresnis nei šie luitai; įstumti juos iš apačios per žemėjantį koridorių taip pat neįmanoma. Vadinasi, jie nuleisti į piramidę iš viršaus ir laikomi kažkokioje vietoje virš kylančio koridoriaus, kol atėjo metas juos panaudoti.
Matmenys rodo, kad vienintelė vieta, kur jie galėjo tilpti, buvo „didžioji galerija“. Kai Chufu karstas buvo įdėtas į didžiulį granitinį sarkofagą, laidotuvių procesija, moterims raudant ir žyniams iškilmingai meldžiantis, išėjo ir paliko darbininkus „didžiojoje galerijoje“. Tie vyrai iškėlė ten laikomus akmenis ir vieną po kito nustūmė į kylantį koridorių; akmenys buvo leidžiami, kol pasiekdavo žemutinį galą, per siaurą, kad slystų toliau. Šitaip buvo sukurta labai veiksminga užtvara tarp mirusio faraono ir išorinio pasaulio.
Bet kaip baigėsi darbininkams? Jų padėtis atrodo prastoka; jie juk taip pat užsitvėrė nuo išorinio pasaulio. Ar tai dar vienas barbariško aukojimo mirusiesiems pavyzdys?
Pažiūrėkime į piramidės planą. Taške N pamatysite ilgą šachtą, vedančią iš „didžiosios galerijos“ į žemutinę besileidžiančio koridoriaus dalį, šalia pagal pradinį planą įrengto, o paskui apleisto laidojimo kambario.
Kai užtvertieji darbininkai nusileido į šachtą, jiems beliko žingsniuoti žemyn besileidžiančiu koridoriumi, apeinant kylančio koridoriaus užtvaras, ir išeiti lauk. Paskutinė užblokuojama dalis buvo įėjimas (A). Buvo iškelta šiek tiek absurdiška prielaida, kad darbininkai tą išėjimo tunelį išrausė, taip sakant, laisvalaikiu, be viršininkų leidimo.
Nėra priežasčių manyti, kad Chufu ketino dalytis savo kapaviete su būriu įvairiausio plauko darbininkų; IV dinastijos laikais tokie dalykai nebuvo daromi. O ir mažai tikėtina, kad tokios svarbos darbą būtų įmanoma atlikti nežinant oficialiems pareigūnams.
Kai piramidės vidus buvo baigtas, iš lauko ji vis dar priminė aukštą plokščią platformą, kurios šonus dengė rampos ir pylimai. Apsipylę prakaitu ir monotoniškai dainuodami darbininkai pagrindine rampa tempė akmenis kitam mūro sluoksniui.
Apatinė šių akmenų dalis jau buvo nugludinta, ir akmentašiai turėjo išlyginti anksčiau uždėtų akmenų viršų, kad tiktų naujieji. Kai piramidės branduolio akmenys buvo įstatyti į vietą, atėjo eilė tempti puikiojo Turos kalkakmenio luitus išoriniam sluoksniui.
Akmentašiai turėjo juos paruošti, kol jie dar buvo ant žemės: aplyginti sujungimų kraštus ir apačią, pažymėti reikiamą išorinės dalies kampą. Prieš akmenis nustumiant į vietą, paviršius, ant kurio turėjo būti dedamas naujas sluoksnis, buvo ištepamas plonu skiedinio sluoksniu. Jis buvo skirtas ne sulipinimui, nes didžiulių akmenų masė ir taip laidavo jų stabilumą, o palengvinti stūmimą ir paskutines korekcijas.
Tada išoriniam sluoksniui skirti akmenys buvo nuleidžiami arba nustumiami į vietą, naudojant šiam tikslui paruoštas atsparas; kol akmentašiai lygino naujo sluoksnio viršų, kiti darbininkai aukštino rampą, ruošdamiesi kloti naują akmenų sluoksnį. Piramidės viršūnė, iškilusi virš žemės per 481 pėdą, buvo užbaigta smailiu piramidionu, mažyte kieto akmens piramide, kartais padengta auksu.
Galiausiai darbininkai ėmėsi ardyti rampą. Jai vis žemėjant, akmentašiai laipiojo po statinio paviršių ir lygino išorinius akmenis, kad nė vienas luitas nebūtų išsikišęs.
Vėlesniais laikotarpiais egiptiečiai turėjo pastolius, tad, galimas daiktas, naudodavo juos šiam tikslui. Rampai vis žemėjant darbininkai pagaliau pasiekė apatinius akmens sluoksnius, ir štai – piramidė stovi visa savo didybe, lygi ir spindinti, su auksine viršūne.
Kiek laiko reikėtų tokio dydžio statiniui pastatyti? Herodotas, energingasis graikų keliautojas, spoksojo į Didžiąją piramidę kaip tūkstančiai vėlesnių laikų turistų ir lygiai to paties klausė savo palydovų. Pasak jo, baigti darbą prireikė dvidešimties metų, o prie akmenų gabenimo triūsė 100 000 vyrų „periodais po tris mėnesius“. Matyt, tai reiškia, kad buvo keturios brigados po 25 000 darbininkų.
W. M. F. Petrie apskaičiavo, kad per metus čia galėjo dirbti 100 000 vyrų. Šis skaičius beveik neabejotinai per didelis. Bandymai apskaičiuoti, kiek žmonių reikėjo atskiriems darbams, veda prie 20 000, ir į šį skaičių įeina pagalbinės grupės: pavyzdžiui, varinius kaltus galandę darbininkai. (Jiems teko daug galąsti.) Chufu valdė 43 metus, gal net ilgiau, taigi turėjo daugiau nei dvidešimt metų darbui baigti.
Herodotas aprašė ir piramidžių statybą, bet nėra prasmės jo cituoti, nes apie tai jis nežinojo daugiau už mus. Tačiau vieną sakinį pakartoti verta: „Viršutinė piramidės dalis buvo baigta pirmiausia, paskui vidurinė, ir galiausiai ta, kuri yra žemiausiai ir arčiausiai žemės.“
Matyt, Herodotas aprašo – ir, beje, teisingai – baigiamąjį išorinių blokų lyginimą, bet niekada neužmiršiu to pirmojo nuostabaus vaizdinio, kuris kilo man mintyse, kai perskaičiau šį sakinį: viršutinis piramidės trečdalis kabo ore, darbininkai stumia po juo vidurinę dalį, o galiausiai pakiša po ja apačią.
Kai galvoju apie piramides ir darbininkus, iš visų jėgų tempiančius didžiulius luitus, dažnai prisimenu sceną iš vienos tų vienadienių plačiaekranių kino fantazijų apie senovės hebrajus. Hebrajai toje scenoje tempė akmenis šventyklai. Jų darbą stebėjo strėnjuostę ir apykaklę, – labai tinkamas kostiumas žaviai išvaizdai pabrėžti, – vilkintis Mozė. Kai prakaito išmušti vergai dejuodami ir svirduliuodami darbavosi, viena sena dama pateko į bėdą: jos gražiai krintančios mantijos (puikus drabužis akmenims tampyti) kraštas pateko po luitu, kurį ji padėjo traukti. Mozė nežinojo, kad ši dama jo motina. Bet kadangi jis buvo filmo herojus, pabandė priversti prižiūrėtoją sustabdyti darbą ir leisti moteriai išsilaisvinti.
Žiaurusis prižiūrėtojas atsisakė. Kitos dešimt filmo minučių buvo labai jaudinančios. Pirmiausia matome paklaikusį Mozę lakstantį po plynaukštę ir ieškantį žmogaus, turinčio tiek valdžios, kad sustabdytų niekšingąjį prižiūrėtoją. Paskui mūsų žvilgsnis nukrypsta į akmenį, negailestingai slenkantį į priekį, ir senąją moterį, silpnai tampančią savo drabužį – jis turbūt buvo išaustas iš geležies. Vėl Mozė, vėl senutė.
Kino teatre niekas – be manęs – nesijuokė, taigi žiūrovams, matyt, nepasirodė keista, kad egiptiečiai tokiam sunkiam darbui pristatė paliegusią seną moteriškę, arba kad ta moteriškė nutarė geriau pasirinkti šlykščią mirtį, užuot nepasikuklinusi ir nusimetusi drabužį, arba kad niekas visoje apylinkėje nesugalvoja nupjauti jos mantijos krašto peiliu, arba kad prižiūrėtojas nutarė geriau pervažiuoti ją, o ne sėkmingai atlikti darbą.
Šiuolaikiniam automobiliui išties nelabai kas nutinka, kai numuša žmogų, bet vientisas akmens luitas ant medinių volų būtų gerokai užstrigęs. Jokiame reljefe nematome, kad moterys dirbtų tokį darbą; mūrininkai, akmenskaldžiai, darbininkai – visi buvo vyrai. Senutė tiesiog nebūtų buvusi verta darbininkams skiriamų duonos ir svogūnų. Manau, niekas kitas taip nesidžiaugia filmais apie senovės Egiptą kaip egiptologai; tai suteikia jiems malonią, bet dėl jų specializacijos retą progą pasijuokti iš kitų žmonių neišmanymo.
Bijau, kad mums teks pasijuokti ir iš piramidologų, kurie, nepaisant visų įrodymų, vis tiek tiki magiškomis Didžiosios piramidės galiomis. Pasak jų, ją pastatė senovės supermenai (paprastai anglosaksų kilmės), ir jeigu mokate šią „žinutę“ perskaityti, rasite joje užuominų apie visus svarbiausius pasaulio istorijos įvykius – dauguma jų buvo susiję su pačių piramidės statytojų ateitimi, taigi jie buvo ne tik supermenai, bet ir pranašai.
Lengva suprasti, kodėl žmonės veržiasi prie tokių tikėjimų. Piramidė pati prisideda prie keistų teorijų atsiradimo; išties sunku patikėti, kad ją galėjo pastatyti tokią menką įrangą turintys žmonės kaip egiptiečiai. Kita priežastis, galbūt skatinanti piramidžių mistikus, – gana patetiškas troškimas rasti atsakymus į klausimus, kurie niekada nebuvo ir nebus atsakyti apskaičiuojant matmenis.
Galiu suprasti tuos žmones, bet jie vis tiek mane erzina, nes jų pažiūros savotiškai nupigina išties įspūdingus egiptiečių pasiekimus. Nėra prasmės klausti, ar Didžioji piramidė buvo verta tų pastangų, kurios buvo sudėtos ją statant.
Egiptiečiai, ar bent kai kurie iš jų, manė, kad verta, ir jų nuomonė čia svarbesnė nei mūsų. Kad ir kokios būtų jų priežastys ar moralinės paskatos, svarbiausia čia štai kas: toks statinys kaip Didžioji piramidė parodo, kiek daug žmonės gali padaryti, jeigu labai nori.
Be geležies, be mašinų, tik žmogaus raumenų jėga ir valia, jie skaldė didžiulius akmenis ir dėjo juos į reikiamą vietą. Ir tai nuostabiau už bet kokį stebuklą.
