Piliai statyti aukštoji kalva pasirinkta neatsitiktinai – ji buvo itin tinkama gynybos požiūriu.
Dabartinės Katedros aikštės ir Bernardinų sodo vietoje kadaise plytėjo pelkės.
Be to, kalno prieigas saugojo kitos natūralios kliūtys – Neris, Vilnia ir XIX amžiaus pabaigoje po žeme palaidotas Vingrio (Kačergos) upelis.
Nuošliauža nusinešė gyvybių
Nekyla abejonių, kad pirmoji ant kalno stūksojusi pilis, ar bent gynybiniai įtvirtinimai, buvo mediniai. Tai yra, galbūt suręsti kur kas anksčiau, nei Gediminas galėjęs sapnuoti Geležinį Vilką.
Tačiau būtent kunigaikščio Gedimino laikais tvirtovių statyboje vis labiau pradeda vyrauti akmenys ir plytos. 1414 metais Vilniuje besilankęs prancūzas Ghillebertas de Lannoy rašė, kad pilis „ant aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenų ir žemės (molio?) mūrų“. Vidiniai statiniai buvę mediniai. To paties amžiaus šaltiniuose teigiama, kad už tvirtovę buvo atsakingas kunigaikščio paskirtas Aukštutinės pilies kapitonas (capitaneus superius castri Vilnensis).
Aukštutinė pilis, kurios liekanas mūsų laikais įprasta vadinti Gedimino pilimi, sėkmingai atlaikydavo kryžiuočių puolimus ir apšaudymą akmeniniais sviediniais. Vienas tokių, kaip manoma, – viduramžių katapultos sviedinių kaip tik atrastas tiriant šiųmetinę šiaurinio šlaito nuošliaužą. Kitas panašus sviedinys prieš pusantrų metų aptiktas valant Neries dugną.
Tačiau status kalnas ne tik gynė, bet ir kėlė problemų. 1396 m., nuslinkus vakariniam šlaitui, žuvo penkiolika žmonių.
Bandymų tvirtinti milžiną ir apsaugoti greta jo esančius statinius būta prieš gerus penkis šimtus metų. Tuomet kalno papėdėje pradėtos mūryti atraminės sienos, viena kurių rėmėsi į Šv.Onos ir Barboros bažnyčia.
Dabar XVII a. nugriautos šventovės pamatų vietą žymį plokštės šiaurinėje Pilies kalno papėdėje. Beje, kadaise Aukštutinės pilies teritorijoje irgi buvo sava šv. Martyno bažnyčia (arba koplyčia), kurios freskų liekanos, pasak šaltinių, dar buvo matomos XVI amžiuje.
Veikė kalėjimas
Pilis kelis kartus degė, bet buvo atstatyta. XVII a. pradžioje rytiniame pastate veikė prasižengusių bajorų kalėjimas. Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ rašoma, kad kilmingų kalinių lankytojai pridarydavę žalos apačioje esantiems Žemutinės pilies statiniams: nuo aukšto kalno svaidydavo akmenis į valdovų rezidencijos langus ir stogo čerpes. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko kalėjimas iškeldintas.
Kadaise sunkiai prieinama Vilniaus tvirtovė buvo apleista XVII a. viduryje, iškart po karo su Maskva. Vilnių užėmę, tačiau netrukus praradę, rusai įsitvirtino Aukštutinėje pilyje, bet buvo priversti pasiduoti juos apgulusiai Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei.
Maskvos paskirtas pilies komendantas Danila Mišeckis – suimtas ir nukirsdintas Rotušės aikštėje. Po miesto išvadavimo valdžia pilimi nesirūpino, tad ji pamažu nyko. Jei 1785 – 1786 m. Pranciškaus Smuglevičiaus paveiksluose užfiksuoti keli Aukštutinės pilies bokštai, tai 1800 m. Jono Rustemo piešinyje matomos tik nežymios pietinio bokšto liekanos. Beje, P.Smuglevičiaus kūriniuose kalnas beveik visiškai plikas, o vėlesnių autorių darbuose medžių ir krūmų vis daugėja.
1831 m., Lietuvai jau tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, kalva bei teritorija aplink ji buvo paversta karine tvirtove. Nulyginta viršūnė, iškasti rūsiai amunicijai laikyti, nugriautas viršutinis išlikusio bokšto aukštas, o jo vietoje suręstas medinis optinio telegrafo Sankt Peterburgas – Varšuva namelis. Patekti į šią uždarą zoną paprasti miestiečiai negalėjo.
XIA a. antrojoje pusėje karinė citadelė panaikinta, o pats kalnas apsodintas medžiais. Pirmajame bokšto aukšte įrengta cukrainė, taip pat pastatyti keli nedideli prekybos paviljonai. Būta net planų visiškai nukasti kalno viršūnę ir ten įsteigti vandens rezervuarą, tačiau vietos lietuvių šviesuomenės pastangomis 1912 m. nuo šių planų atsisakyta. Apie tai savo autobiografijoje rašė Jonas Basanavičius.
Vokiečiai iškasė tunelį
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m. sausio 1 d., ant Gedimino bokšto pirmą kartą suplevėsavo Lietuvos Trispalvė. Deja, plazdėjo virš miesto ji neilgai, kadangi Vilnių užėmė bolševikai, o netrukus senoji Lietuvos sostinė dviem dešimtmečiams tapo Lenkijos provincija.
Pilies kalnas bei tvirtovės liekanos pradėtos tirti lenkų mokslininkų ir šie tyrimai truko iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tuo laikotarpiu nuo bokšto nuardytas caro laikų telegrafo namelis, o jo vietoje sumūrytas trečiasis pilies aukštas.
Pradėta restauruoti tai, ką dar galima buvo restauruoti, nors bet kokius esminius Aukštutinės pilies atstatymo darbus lenkų mokslininkai ir inžinieriai iškart atmetė. Žinoma, ne politiniais sumetimais, o kaip galinčius pakenkti pačiam kalnui ir tam, kas dar ant jo išliko. Ironiška, bet telegrafo namelio nuardymas tuomet labai papiktino dalį prie „tradicinio“ bokšto vaizdo įpratusios miesto visuomenės. Argi ne panašios reakcijos susilaukė Pilies kalno medžių kirtimas 2012 – 2013 metais?
Atgavusiai Vilnių Lietuvai tiesiog neužteko laiko tinkamai pasirūpinti kalnu bei Gedimino pilies liekanomis. Netrukus sekė sovietų okupacija, o paskiau kraštą užgriuvo karas.
Per karą istoriniame kalne vokiečiai iškasė tunelį – slėptuvę nuo priešo aviacijos antskrydžių. Įėjimas buvo įrengtas pietrytiniame kalno šlaite. Tunelio sienas ir lubas prilaikė medinės konstrukcijos, o nuo pagrindinio koridoriaus atsišakojo keletas atskirų patalpų. Tačiau kalno bunkeris vokiečių neišgelbėjo ir jiems teko trauktis. Į sostinę grįžo raudonieji.
Po karo sovietai tunelyje įrengė laikiną amunicijos sandėlį, po to jis buvo apleistas, o 1960 m. požeminė slėptuvė užversta žvyru. Tiesa, iki šiol neaišku: ar kalno viduje neliko didesnių tuščių ertmių, kurios galėtų sukelti rimtų problemų? Įdomus faktas, kad 1955 m. ir taip apaugę kalno šlaitai dar buvo užsodinti klevais.
Karo metu nukentėjo ir pati pilis, ypač – viršutinė jos dalis. Teigiama, kad į ją pataikė bent keli sovietų sviediniai „išvaduojamosios“ Vilniaus operacijos metu.
Pokariu pilis restauruota ir netrukus atverta lankytojams, tačiau ilgus dešimtmečius jos bokšte plevėsavo LTSR vėliava, kurią Trispalvė pakeitė tik 1988-ųjų rudenį. Nepriklausomybės atkūrimas buvo čia pat.
1995 m. Gedimino pilis vėl restauruota, patvarkyta teritorija aplink ją, sustiprintas ir pats kalnas. Prieš kelis metus, norint apsaugoti milžiną nuo irimo bei atkurti „pirminę“ jo išvaizdą, visiškai iškirsti ant jo augę medžiai. Dalis visuomenės tam pritarė, kita dalis – baisėjosi. Po šių metų nuošliaužų vėl pasigirdo kalbos: ar nepaskubėta su medžių kirtimu? Galbūt jie ne tiek ardė, o atvirkščiai, – stiprino šlaitą?
Pilies kalnas ir Gedimino bokštas ant jo – ne tik istoriniai ir kultūriniai objektai, bet reikšmingi lietuviško valstybingumo simboliai. Ar pavyks juos išsaugoti ateities kartoms? Visuomenė nėra abejinga, o tai jau gerai.
