Rusijos „komunalkės“ – orumo sunaikinimas ar kultūros fenomenas

Visada kas nors yra šalia

Sankt Peterburge „komunalkės“ įtraukiamos į ekskursijas po miestą, apie jas diskutuojama mokslininkų konferencijose.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Sankt Peterburge „komunalkės“ įtraukiamos į ekskursijas po miestą, apie jas diskutuojama mokslininkų konferencijose.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Sankt Peterburge „komunalkės“ įtraukiamos į ekskursijas po miestą, apie jas diskutuojama mokslininkų konferencijose.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Sankt Peterburge „komunalkės“ įtraukiamos į ekskursijas po miestą, apie jas diskutuojama mokslininkų konferencijose.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Sankt Peterburge „komunalkės“ įtraukiamos į ekskursijas po miestą, apie jas diskutuojama mokslininkų konferencijose.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Sankt Peterburge „komunalkės“ įtraukiamos į ekskursijas po miestą, apie jas diskutuojama mokslininkų konferencijose.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 8, 2016, 4:31 PM, atnaujinta May 26, 2017, 5:59 AM

Praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos žlugimo, šiuo perpildytu būstu dabar žavimasi kaip unikaliu, nors ir nykstančiu, kultūros fenomenu. „Komunalkės“ įtraukiamos į ekskursijas po miestą, apie jas diskutuojama mokslininkų konferencijose.

Vietos menininkų grupė Sankt Peterburge net pradėjo rengti „komunalkės“ festivalį.

„Komunaliniai butai yra mūsų šalies ir mūsų miesto istorijos dalis“, – sako viena iš festivalio organizatorių Svetlana Vorobjova.

„Nors jų Sankt Peterburge vis dar daug, jie pamažu nyksta“, – teigia ji.

Visada kas nors yra šalia

Ji pati gyvena tokiame bute, nors jis yra gana nedidelis ir jame yra tik trys kambariai. Jos butas yra vienas iš keleto, kuriame per šių metų festivalį galės apsilankyti visi norintieji.

Jos „kaimynas“, 75 metų amžiaus Eduardas Jemeljanovas, šiame bute gyvena jau 15 metų. Dėvėdamas apatinius marškinius ir apsmukusius šortus – „kaip kiekvieną dieną“ – jis noriai kalbasi su lankytojais.

„Man iš tiesų labai patinka komunaliniai butai, niekur kitur nenorėčiau gyventi“, – sako jis. „Čia tu niekada nesi vienas. Visada kas nors yra šalia ir tai gerai.“

Komunaliniai butai masiniu reiškiniu Rusijoje tapo po 1917 metų bolševikų revoliucijos, kai gamyklų darbininkai ir valstiečiai suplūdo į miestus ir buvo apgyvendinti erdviuose pasiturinčių šeimų butuose, kuriuose įrengus pertvaras buvusiems savininkams dažnai buvo paliekamas tik vienas kambarys.

Sankt Peterburge, kurį sovietų valdžia buvo pervadinusi į Leningradą, šie butai tebebuvo naudojami iki 9-ojo dešimtmečio. Jie tuomet sudarė beveik 40 proc. butų istoriniame miesto centre.

Maskvoje, kurios centras sovietiniais laikais buvo iš esmės perstatytas, komunalinių butų buvo kur kas mažiau ir jų šiame mieste praktiškai nebeliko.

Sovietinės eros pabaigoje naujoji turtingų rusų karta ėmė supirkinėti komunalinius butus, kurie dažnai buvo itin užleisti, ir mokėjo už gyventojų perkėlimą į mažus atskirus butus priemiesčiuose.

2008 metais Sankt Peterburgo valdžia pradėjo įgyvendinti programą, kuria siekė iškeldinti visus komunalinių butų – o juose gali būti iki 10 kambarių – gyventojus ir padaryti galą šiai sovietinei tradicijai.

Oficialiais duomenimis, per paskesnius septynerius metus tokių butų skaičius 5 mln. gyventojų turinčiame mieste sumažėjo nuo 116 tūkst. iki 83 tūkstančių.

Šiandien daugelis šeimų, kuriems priklauso kambariai komunaliniuose butuose, juose nebegyvena, bet nuomoja juos studentams, atvykėliams iš kitų miestų ir darbuotojams migrantams.

Dvi „komunalkės“ pusės

Kita „komunalkės“ gyventoja, 39 metų amžiaus Ana Fiodorova, festivalio proga taip pat atvėrė lankytojams savo kambario su milžiniškais langais ir panoraminiu vaizdu į centrinę gatvę duris. Kambario kampe įrengtas židinys, kuris nebeveikia, o lubų aukštis siekia net 3,5 metro.

Tačiau jai tenka dalytis virtuve, vonia ir tualetu su dešimčia žmonių, gyvenančių kituose septyniuose buto kambariuose.

Nedidelė vonia ir tualetas su sena nusidėvėjusia įranga yra ilgo, tamsaus koridoriaus gale, kaip ir didelė virtuvė, kurioje bet kada sukiosis bent vienas kaimynas.

Virtuvėje įrengtos keturios dujinės viryklės ir aštuoni nedideli stalai ir šaldytuvai – po vieną kiekvienam kambariui.

„Komunaliniai butai turi dvi puses: yra nuostabių dalykų, bet yra ir bjaurių dalykų“, – sako menininkė A. Fiodorova, iš Volgogrado į Sankt Peterburgą atvykusi prieš ketverius metus.

Nors gyventi pačiame miesto centre net 1905 metais pastatytame name yra privalumas, „žinoma, tam tikri dalykai yra sudėtingi“, sako ji.

„Esu kilusi iš pietų ir esu labai emocinga, tad iš pradžių buvo sunku prisitaikyti prie komunalkės kasdienybės“, – sako ji ir pripažįsta, kad santykiai su kitais buto gyventojais gali būti įtempti.

Kaip tik tuo metu, kad pasiskųsti dėl lankytojų, iš savo kambario išeina jos 40 metų amžiaus kaimynė Nadiežda.

„Ana, aš ką tik išploviau grindis, o tavo svečiai vėl prinešė purvo“, – atsidususi pareiškė ji.

„Įspėjau kaimynus, kad dalyvausiu festivalyje, bet tai patiko ne visiems“, – sako A. Fiodorova.

Dvi prie festivalio ekskursijos prisijungusios seserys Kira ir Svetlana sako, kad į butą užsuko iš nostalgijos.

„Butas, kuriame užaugome, yra panašus į šį. Tai buvo šešių kambarių butas su 18 kaimynų“, – prisimena 48 metų amžiaus Svetlana.

„Iš tiesų mūsų kasdienybėje nebuvo nieko romantiško. Dėl nieko pasaulyje nenorėčiau grįžti atgal“, – sako 45 metų Kira.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.