Nuo šio mėnesio prestižinėje Vroclavo vietoje – XVII a. pastatuose Turgaus aikštėje – veikia interaktyvus Pono Tado muziejus. Jame galima pamatyti ir A.Mickevičiaus poemos rankraščio kopiją, kurios originalas taip pat yra Vroclave, nors poetas čia niekada nebuvo įkėlęs kojos.
Poema tapo impulsu muziejui
Įspūdinga, 4000 kvadratinių metrų plotą užimanti naujo muziejaus ekspozicija, kurią sudaro šimtai istorinių objektų, skaitmeninių dokumentų, nuotraukų – sukasi apie A.Mickevičių, jo epochą, „Poną Tadą“. Tačiau tam, kad apžvelgtų lenkų tautos kelią į laisvę nuo romantiškos A.Mickevičiaus poemos vizijos iki nepriklausomybės įtvirtinimo 1989-aisiais. Būtent „Pono Tado“ laisvės aspiracijos tapo postūmiu šiai ekspozicijai.
Paradoksalu, kad tautiškiausiu lenkų poetu, laisvės šaukliu vadinamas A.Mickevičius niekada negyveno dabartinėje Lenkijos teritorijoje – jis nebuvo nei Varšuvoje, nei Krokuvoje ar Vroclave. Poetui gyvam esant Lenkija buvo ištrinta iš Europos žemėlapio. (A.Mickevičius gimė 1798-aisiais, praėjus trejiems metams po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo).
Tačiau poeto skiepyta laisvės atgavimo viltis ir vizija buvo tokios stiprios, jog, anot lenkų, galiausiai padėjo atgauti šalies nepriklausomybę.
Pirmosios „Pono Tado“ eilutės, kaip žurnalistams aiškino muziejaus direktorius Marcinas Hamkalo, „susijusios su Lenkijos dalimi, iš kurios buvo kilusi poeto šeima“. Mūsų žiniomis, A.Mickevičiaus protėviai gyveno, o jis pats gimė buvusios LDK žemėse.
Tačiau muziejaus ekspozicija pristatoma kaip Lenkijos istorijos ir kultūros pjūvis, rodantis laisvės idėjos virsmą realybe.
Kad A.Mickevičius buvo susijęs su Lietuva, ekspozicijoje liudija jo gyvenimo kelią žymintis žemėlapis. Jame figūruoja Wilno (liet.Vilnius), kuriame poetas studijavo, dalyvavo anticarinės Filomatų draugijos veikloje, buvo įkalintas dėl savo pažiūrų, išleido pirmąjį kūrybos rinkinį. Pažymėtas ir Kowno (Kaunas), kur jis mokytojavo, sukūrė daug baladžių ir romansų.
Tačiau vedžiodamas žurnalistus po Pono Tado muziejų jo direktorius neužsiminė, kad A.Mickevičius yra ir lietuvių poetas, o jo kūryba, taip pat ir „Ponas Tadas“, glaudžiai susiję su Lietuva.
Ranraštis tik per plauką nežuvo
A.Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ nutapė ryškių Lietuvos kraštovaizdžių, nors pradėjo ją kurti, jau atsisveikinęs su Lietuva – 1832-aisiais. Tuo metu poetas dažnai kaitaliojo gyvenamąją vietą. Poemą jis užbaigė Paryžiuje 1834 metais – neišliko nei namo, nei gatvės, kur tuo metu gyveno.
Pono Tado muziejuje eksponuojama poemos rankraščio kopija yra unikali, nes apima visą veikalą. Mat spaudžiamas nepriteklių poetas pardavinėjo pavienius kūrinio lapus, nors jį labai brangino – dažnai išsiimdavo iš knygų spintos ir garsiai skaitydavo.
Kaip „Pono Tado“ rankraštis atsidūrė Vroclave? Tai paini istorija. Pasak muziejaus direktoriaus, poeto sūnus Wladyslawas nutarė, kad jam bus saugiausia Ossolinskio kolekcijoje, kuri po karo buvo perkelta į Vroclavą iš Lvovo.
Dar 1817-aisiais politikas, rašytojas bei mokslininkas Jozefas Maksymilianas Ossolinskis įsteigė Lvove (po ATR paskutinio padalijimo atitekusiame austrams) Nacionalinį institutą, kurio pagrindu tapo turtinga politiko knygų, rankraščių, meno leidinių ir monetų kolekcija. Anuomet savo verte ją pranoko tik Jogailos biblioteka Krokuvoje.
W.Mickiewiczius atidavė „Pono Tado“ rankraštį saugoti į Ossolinskio kolekciją – anuomet jį nupirkti nebuvo lėšų. Tačiau karo ir pokario audros poemą pradangino ir vos ne pražudė – tik per plauką ji nevirto cigarečių suktinėmis. Laimė, žmonės atpažino kūrinį, ir rankraštis grįžo į Ossolinskio kolekciją.
Tiesa, nepriklausomybės metais apsireiškę paveldėtojai priminė, jog rankraštis – jų nuosavybė, tad Vroclavo miestui teko už jį pakloti 200 tūkst. dolerių. Kadangi tai esą sudarė tik trečdalį rankraščio vertės, buvę „Pono Tado“ savininkai laiko padovanoję jį Ossolinskio institutui.
Šiandien šis rankraštis vertinamas maždaug 3,5 mln zlotų (apie 800 tūkst. eurų), bet daugeliui lenkų jis – neįkainojamas. „Mes visi poemą mokame atmintinai“, – tikino muziejaus direktorius M.Hamkalo.
Beje, iki birželio vidurio Pono Tado muziejuje galima pamatyti dar vieną unikalų eksponatą. Tai 1791-aisiais ATR seimo priimta vadinamoji Gegužės 3-osios konstitucija, antroji pasaulyje po Amerikos. Rodomas vienas iš dviejų jos originalų, pasirašytas maršalo Stanislavo Malachowskio. Konstitucija vertinama 15 mln zlotų (apie 3,4 mln eurų).
Leido pasisakyti ir kritikams
Pono Tado muziejuje intriguoja tiek eksponatai, tiek išradingas jų pateikimas. „Norint grąžinti istoriją gyviesiems, reikia pasitelkti modernių gudrybių, žaidimų, multimediją, remtis populiariąja kultūra“, – įsitikinęs muziejaus direktorius M.Hamkalo.
Jo vadovaujamas muziejus kviečia pakeliauti po virtualią erdvę, užsidėjus specialius akinius, pavartyti virtualias knygas. XX a. įvykiams skirtoje salėje stebina garų ekranas, kuriame rodoma lenkų kino klasika. Mat kinematografininkai savaip perkėlė romantinius mitus į kultūrą.
„Istorijos liudytojų“ salėje galima pasiklausyti šaltojo karo metų „Europos radijo“ transliacijų, pamatyti, kas vykdavo tardymo kamerose ir prie cenzūros stalų.
Taigi visa ekspozicija pasakoja, kaip romantinė laisvės idėja keliavo Lenkijoje iš kartos į kartą, kol virto realybe tokių patriotų kaip Janas Nowakas Jezioranskis ir Wladyslawas Bartoszewskis dėka. Įdomiausia, kad muziejus leidžia pažvelgti į „Poną Tadą“ ir kritiškai. Tam skirta diskusijų salė, kurioje iš ekranų dėl poemos ginčijasi du oponentai, pateikiami ir rašytiniai diskusijos šaltiniai.
Pasirodo, nestinga manančių, jog „Ponas Tadas“ – pernelyg primityvi, valstietiška lenkų nacionalinio mito versija, o A.Mickevičiaus kaip nacionalinio poeto išaukštinimas – nedovanotina klaida. Tokiems klaida turėtų atrodyti ir Pono Tado muziejus.
Tačiau jo šalininkų gretos neabejotinai tik augs. Švietėjiška misija – vienas svarbiausių muziejaus tikslų: baigiamos įrenginėti edukacinės erdvės, rašomi scenarijai mokytojams. Muziejuje bus kino salė, knygynėlis, kur bus padavinėjamas „Ponas Tadas“, jau išverstas į keliolika pasaulio kalbų. Pono Tado muziejus ideali vieta ne tik literatūros pamokoms. Čia galima sužinoti apie romantizmo epochos dailę ir muziką, socialinį gyvenimą ir buitį, senuosius lenkų papročius.
Dauguma eksponatų atkeliavo iš Ossolinskio rinkinių, maždaug ketvirtadalis – iš Varšuvos nacionalinio muziejaus.
Visa informacija lankytojams čia pateikiama lenkų, vokiečių ir anglų kalbomis, dalis – ir prancūzų bei rusų. Be to, prie eksponatų yra tekstai brailio raštu bei akliesiems pritaikytos iliustracijos. Pagalvota ir apie kitų neįgaliųjų reikmes.
Lenkai pasistatė jau visą virtinę ultramodernių muziejų. Kada bent vieną turėsime mes?
