Elie Dasberg – viena iš žydų, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir neteko visko, ką turėjo. Nors moteriai pavyko likti gyvai, grįžusi į Amsterdamą ji patyrė dar vieną smūgį.
Amsterdamo valdžia nusprendė, kad moteris, kaip ir kiti holokausto baisumus ištvėrę ir į miestą parvykę žydai, vėluoja sumokėti žemės, ant kurios stovi jų namai, mokestį, rašo “The Daily Beast“.
Amsterdamo valdžia nekreipė dėmesio į tai, kad šie žmonės sugrįžo iš koncentracijos stovyklų, į kurias buvo išvežti jėga.
Ignoravo ir tai, kad daugelyje žydų namų jau seniai gyveno nacių šalininkai.
Šią savo pirmtakų klaidą dabar bando ištaisyti Amsterdamo miesto taryba. Ji pranešė, kad žydų bendruomenei bus sumokėta 10 milijonų eurų kompensacija. Dalis lėšų atiteks Nyderlandų nacionaliniam holokausto muziejui.
Pasibaigus karui holokaustą ištvėrę ir į Amsterdamą sugrįžę žydai tuometei miesto valdžiai rašė laiškus, kuriuose prašė nereikalauti iš jų padengti žemės mokesčių skolų.
Tačiau laiškai kažkur pradingo. Jie atrasti miesto archyvuose tik prieš trejus metus.
„Aš gyvenu ir dirbu, bet jau ne Amsterdame, kur esu skolingas žemės mokestį, nors mano buvusiuose namuose gyvena kiti žmonės. Dvejus metus praleidau koncentracijos stovykloje ir, savaime suprantama, negalėjau mokėti mokesčių.
Turiu vėl atsistoti ant kojų, mokėti mokesčius, todėl negaliu padengti man apskaičiuotos skolos“, – laiške Amsterdamo valdžiai tuomet rašė holokaustą išgyvenęs vyras, pavarde Schrijveris.
1940–1945 metais nacių okupuotuose Nyderlanduose žydai neteko savo namų, buvo ištutintos jų bankų sąskaitos. Namai įprastai buvo parduodami naciams. Tačiau pastarieji, matydami, kad pralaimi karą, pasitraukė neapmokėję sąskaitų.
Maždaug 75 proc. iš 150 tūkst. Nyderlanduose gyvenusių ir į koncentracijos stovyklas išvežtų žydų mirė. Dabar šalies gyventojai sutinka, kad su grįžusiais buvo pasielgta netinkamai ir negarbingai, kai buvo reikalaujama susimokėti esą uždelstas skolas.
Norėdamas atlyginti už praeities skriaudas dabartinis Amsterdamo meras Eberhardas van der Laanas pažadėjo, kad „teisybė bus atkurta“.
Antrąjį pasaulinį karą analizuojanti istorikė Hinke Piersma teigė, kad tai, kas vertinama kaip itin negarbingi veiksmai prieš nuo karo nukentėjusius žydus, iš tiesų buvo klasikinio aklo biurokratizmo pavyzdys.
Iš karto po karo Nyderlandai nusprendė, kad visi nacių priimti prieš žydus nukreipti įstatymai turi būti panaikinti.
„Taip buvo bandoma sugrąžinti teises žmonėms, kurie nukentėjo per karą. Žydai prarado pinigus, laikomus bankų sąskaitose, namus ir viską, kas juose buvo. Tai turėjo būti sugrąžinta“, – sakė H.Piersma.
Bet po karo Amsterdamo miesto valdžia darė viską, kas padėtų jiems atsiriboti nuo Vokietijos.
Miesto valdžia nenorėjo būti atsakinga už nacių veiksmus.
Pokario Amsterdame visi žmonės turėjo būti lygūs ir su jais turėjo būti vienodai elgiamasi. Tačiau vargu ar pagalvota, kokių pasekmių turės toks biurokratinis sulyginimas.
„Deja, priėmus tokią nuostatą žydai tapo atsakingi už turėtus namus ir dėl jų susidariusias skolas.
Skolų padengimas buvo viena to meto biurokratinės sampratos dalių“, – teigė H.Piersma.
