Volgodonsko mieste penki žmonės mirė išgėrę etileno glikolio, kuris naudojamas aušinamajam skysčiui gaminti. Kai kurie ištroškę kariškiai nukreipė akis į sovietų karinį lėktuvą MiG-5, kuris dėl didelio kiekio alkoholio hidraulinėse sistemose ir kuro bakuose buvo meiliai pramintas skraidančiu restoranu. Gali būti, kad kovos su girtavimu priemonės taip pat paskatino žmones vartoti daugiau neteisėtų narkotikų“, – knygoje “Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“ rašo Markas Lawrence'as Shradas. Pateikiame ištrauką iš šios knygos.
* * *
Klausimas. Kas yra sovietinis verslas?
Atsakymas. Sovietinis verslas yra toks, kai žmogus pavagia vagoną degtinės, parduoda ją ir išleidžia pinigus degtinei.
Vien nepasitenkinimo neužtenka autokratijai nuversti. Paprastai kyla kokia nors pagreitinanti krizė: pražūtingas karas ar ekonomikos žlugimas, kuris smarkiai apsunkina žmonių gyvenimą.
Nikolajus II dar labiau užaštrino šią krizę įvesdamas nelemtą prohibiciją, kuri didžiausių sunkumų laikais pramušė biudžete didžiulę skylę. Šios skylės lopymas popieriniais rubliais sukėlė hiperinfliaciją, kuri stūmė imperiją revoliucijos link. Gorbačiovo nelaimei, jo reforma tiksliai atkartojo šį scenarijų ir taip atvedė sovietų supervalstybę prie žlugimo slenksčio.
Pradėkime nuo kito apgailėtino panašumo su liūdno likimo imperijos prohibicija – nerealistinių lūkesčių. Remdamiesi tokiomis pat prielaidomis, kaip ir imperijos finansų ministras Piotras Barkas prieš apytiksliai septyniasdešimt metų, sovietų antialkoholinės kampanijos gynėjai paskelbė, kad bet kokį pajamų praradimą dėl sumažėjusio degtinės pardavimo su kaupu kompensuos stebuklingas ekonomikos augimas, kuris prasidės numetus degtinės jungą, ilgai slopinusį kūrybines žmonių galias. Į iždininkų aimanas vėl nebuvo atsižvelgta.
Gorbačiovas paveldėjo pasibaisėtinai netvarkingus sovietų valstybės finansus. Nors „popieriuje“ valstybės pajamos visiškai dengė išlaidas, daugiausia jų teikė degtinės pardavimas šalies vidaus rinkoje ir naftos bei gamtinių dujų eksportas.
Finansų ministrui Garbuzovui be perstojo didinant degtinės gamybą, 1971–1980 m. Sovietų Sąjunga taip pat aštuonis kartus daugiau pagamindavo naftos produktų. Kol tarptautinės naftos kainos siekė trisdešimt–keturiasdešimt dolerių už barelį, sovietų iždas reguliariai gaudavo pajamų laisvai konvertuojama valiuta.
Bet vos tik Gorbačiovas atėjo į valdžią, pasaulinė naftos kaina smuko iki mažiau kaip dešimt dolerių už barelį. Kremlius netikėtai prarado užsienio valiutos įplaukas, kurios finansavo Brežnevo laikų režimą ir sudarė vystymosi iliuziją. Sumažinę naftos ir dujų tiekimą, tuščiai mėgindami pakelti pasaulines kainas, sovietai patyrė dar didesnių nuostolių.
Nors kritusios naftos kainos sudavė smarkų smūgį šalies finansams, Sovietų Sąjungos žlugimą nulėmė ne vien tai. Deja, kilo daugiau finansinių sunkumų. 1986 m. balandžio 26-ąją įvyko didžiulė avarija Černobylio elektrinėje į šiaurę nuo Kijevo, dabartinės Ukrainos teritorijoje, kuri sukėlė rimčiausią civilinę branduolinę katastrofą istorijoje.
Plačiai pasklido radioaktyvi tarša, nukentėjo daugybė žmonių, o užterštos teritorijos valymas ir žmonių perkėlimas iš jos kainavo vyriausybei milijardus rublių.
Po dvejų metų, 1988 m. gruodį, sovietų Armėnijos respubliką sudrebino 6,9 balo žemės drebėjimas. Žuvo daugiau kaip dvidešimt penki tūkstančiai žmonių, daugiausia gyvenusių prastai pastatytuose Brežnevo laikų pastatuose.
Respublikos atstatymas vyriausybei kainavo taip brangiai, kad „vadovybė įvardijo alkoholio pajamų praradimą, Černobylio katastrofą ir žemės drebėjimą Armėnijoje kaip pagrindinius sunkumus, keliančius grėsmę perestroikos sėkmei.“
Ekonomikos istorikai Sovietų Sąjungos bėdas linkę aiškinti naftos pertekliumi pasaulinėje rinkoje, ir retas kuris iš jų atsižvelgia į finansinį antialkoholinės kampanijos poveikį. Prezidento George’o H. W. Busho ekonomikos patarėjas Sovietų Sąjungos klausimais Edas Hewettas apskaičiavo, kad dėl naftos kainos smukimo sovietai prarado trisdešimt milijardų rublių.
Remdamasis skaičiais, pateiktais tiesmuko Gorbačiovo vyriausybės premjero Nikolajaus Ryžkovo, Hewettas pridėjo dar aštuonis milijardus rublių, išleistų Černobylio avarijos padariniams likviduoti, neapibrėžtas išlaidas žemės drebėjimo sugriautos Armėnijos atstatymui ir dvidešimt vieną milijardą neprognozuotų išlaidų sveikatos priežiūros, švietimo ir kitoms socialinėms iniciatyvoms, tiesiogiai nesusijusioms su antialkoholine kampanija. Palyginimui: Ryžkovo skaičiavimais, dėl sumažėjusių mokestinių pajamų iš prekybos degtine vien 1988 m. valstybė prarado penkiolika milijardų rublių.
Iš viso po trijų antialkoholinės kampanijos metų Sovietų Sąjungos gyventojai valstybiniams alkoholiniams gėrimams išleido trisdešimt septyniais milijardais rublių mažiau, ir dėl to biudžetas neteko bent dvidešimt aštuonių milijardų rublių mokesčių įplaukų, tai yra, maždaug tiek pat, kiek ir dėl pasaulinių naftos kainų smukimo.
1988 m. sakydamas viešą kalbą Gorbačiovas pripažino: „Dabar, pasikeitus pasaulinės prekybos ciklui, smukus energijos kainoms ir kad apsaugotume socialinę mūsų gyventojų sveikatą, tekus sumažinti vyno ir degtinės gamybą ir pardavimą, mūsų šalies ekonomika susidūrė su labai rimtomis finansinėmis problemomis.“
Kadangi komunistinė Sovietų Sąjunga neturėjo veiksmingų kapitalistinio pasaulio finansinių instrumentų, savo biudžeto deficitą ji galėjo padengti tik dviem būdais: prašyti užsienio paskolos arba vykdyti pinigų emisiją – tiesiog spausdinti daugiau rublių, kad būtų padengtas pajamų ir išlaidų skirtumas. Kaip ir jų liūdno likimo pirmtakė caro valdžia, sovietai pasirinko pastarąjį būdą.
„Aš nesutinku su tais, kurie mano, kad mes neplanavome, kaip kompensuoti valstybės biudžeto praradimus dėl alkoholio pardavimų sumažėjimo, – tvirtina Gorbačiovas savo prisiminimuose. – Specialiuose ekonominiuose skaičiavimuose buvo atsižvelgta į girtuokliavimo žalą pramonei. Buvo planuojama sumažinti alkoholio pardavimą laipsniškai (aš pabrėžiu – laipsniškai), pakeičiant jį kitų prekių pardavimu ir kitais biudžeto pajamų šaltiniais.“
Tačiau, kaip žinome, alkoholio pardavimai buvo sumažinti greitai, o ne palaipsniui, ir nebuvo jokių alternatyvių produktų, kuriems žmonės būtų galėję išleisti atliekamus pinigus.
Taigi, kur ėjo visi tie pinigai? Ogi ten, kur ir visada drastiškų alkoholio apribojimų laikais, – į pogrindį. Greitai ėmė plisti naminės degtinės varymo epidemija. Kaip ir numatė Ryžkovas per debatus Politbiure, Kubos cukrus – pagrindinė sudedamoji naminės degtinės dalis – dingo iš parduotuvių lentynų.
Dėl šios 1988 m. kilusios „cukraus panikos“ kitais metais buvo pradėta cukrų griežtai normuoti. Satyrinis žurnalas Krokodil net išspausdino politinę karikatūrą, vaizduojančią mėlynanosį vyrą prašmatniame restorane, užsakantį: „300 arbatos stiklinių. Cukrų – atskirai!“ O vienoje populiarioje sovietų talalinėje net buvo apdainuotas nelegalių degtindarių būdas patikrinti savo gėrimo stiprumą jį uždegant:
O ačiū tau, Kuba, ačiū, sako kiekvienas rusas.
Iš kiekvieno svaro cukraus išeina puslitris, degantis ryškiai mėlyna liepsna.
Pasak Gorbačiovo pagrindinio ekonomikos patarėjo Abelio Aganbegiano, pagrindiniai veiksniai, kurie paskatino neteisėtą degtindarystę, ilgainiui nulėmusią kampanijos nesėkmę, buvo ne pirmieji 1985 m. apribojimai, o antras mažmeninės prekybos apribojimų raundas ir dar vienas kainos pakėlimas dvidešimt penkiais procentais 1986 m. liepą. Valstybei pasitraukus iš alkoholio rinkos, verslininkams atsivėrė didžiulės galimybės patenkinti paklausą žemos kokybės, juodosios rinkos samogonu. Išsipildė populiarios Brežnevo laikų girtuoklių talalinės žodžiai:
Degtinė dabar kainuoja mums penkis rublius, bet mes gersime vis tiek.
Perduokite Brežnevui: mokėsime net dešimt rublių už butelį.
Bet jeigu kaina pakils iki dvidešimties rublių – žygiuosime į Žiemos rūmus ir užimsime juos dar kartą.
Dėl Gorbačiovo įvestos glasnost sovietai nebegalėjo slėpti statistinių duomenų, atskleidžiančių antialkoholinės kampanijos žalą. Demografiniams rodikliams gerėjus dvejus metus, šalį užplūdo neįtikėtino masto naminės degtinės varymo epidemija. Vien 1987 m. daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių rusų apsinuodijo neteisėtu samogonu ir dar vienuolika tūkstančių mirė nuo smarkaus apsinuodijimo alkoholiu.
Labiausiai užkietėję girtuokliai ėmė svaigintis alkoholio pakaitalais: gėrė skalavimo tirpalą, odekoloną, kvepalus, benziną, tarakonų nuodus, stabdžių skystį, medicinos klijus ir net valgė batų tepalą, užsitepę ant duonos gabalėlio.
Volgodonsko mieste penki žmonės mirė išgėrę etileno glikolio, kuris naudojamas aušinamajam skysčiui gaminti. Kai kurie ištroškę kariškiai nukreipė akis į sovietų karinį lėktuvą MiG-5, kuris dėl didelio kiekio alkoholio hidraulinėse sistemose ir kuro bakuose buvo meiliai pramintas skraidančiu restoranu. Gali būti, kad kovos su girtavimu priemonės taip pat paskatino žmones vartoti daugiau neteisėtų narkotikų.
Iki 1987 m. galima buvo teigti, kad mokesčių pajamų sumažėjimą ir žmonių nepasitenkinimą atsveria nemenkas visuomenės sveikatos ir dvasinės būklės pagerėjimas. Bet šalį užplūdus naminės degtinės tvanui, sunaikinusiam visus ankstesnius laimėjimus, toliau taikyti apribojimus nebebuvo prasmės. „Šalyje, kur degtinė tapo už rublį patikimesne valiuta ir kur girtuokliavimas lėmė daugiau kaip 70 procentų žmogžudysčių, degtinė pasirodė galingesnė negu Gorbačiovas, – pažymėjo rašytojas Viktoras Jerofejevas po interviu su buvusiu sovietų vadovu. – Jis pasakė, kad pamatęs apsinuodijimų statistiką tiesiog pasidavė.“
Nebyliai pripažinęs pralaimėjimą, 1989 m. Politbiuras tyliai atšaukė alkoholio pardavimo apribojimus. Niūrūs alkoholio vartojimo ir kiti socialiniai statistiniai rodikliai greitai vėl pasiekė ankstesnes aukštumas: vėl ėmė augti mirtingumas, alkoholio sukeltų mirtinų eismo įvykių, savižudybių, žmogžudysčių ir kitų nusikaltimų skaičius.
Deja, antialkoholinė kampanija buvo nutraukta per vėlai ir sovietų biudžeto, kurį jau buvo įtraukusi mirtina hiperinfliacijos spiralė, išgelbėti nebepavyko. Gorbačiovo patarėjas Aganbegianas apskaičiavo, kad iš esmės praradusi alkoholio monopoliją ir dalį pelno atidavusi nelegalios degtinės gamintojams, valstybė prarado apytiksliai nuo aštuonių iki dešimt milijardų rublių. Garsus ekonomistas Nikolajus Šmeliovas kalbėjo dar tiesiau:
Mano skaičiavimais, 9 dešimtmečio pradžioje vyriausybei tekdavo du trečdaliai pajamų iš alkoholio, o naminukės gamintojams – vienas trečdalis. Šiandien, nors vienas gyventojas suvartoja tiek pat alkoholio, šios proporcijos susikeitė vietomis. Atiduodama savo pajamas naminukės gamintojams vyriausybė po praėjusių dvejų metų smarkiai padidino biudžeto disbalansą ir sukėlė deficitą, kuris šiandien yra dengiamas pavojingiausiu ir nesveikiausiu būdu – spausdinant pinigus.
Čečėnų tautybės ekonomistas ir Rusijos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Ruslanas Chasbulatovas tvirtino, kad kaip tik išaugus nuostoliams dėl antialkoholinės kampanijos „buvo imta spausdinti beverčius pinigus, taip sukeliant dabartinę infliaciją“.
Bandydami užkamšyti didžiulę biudžeto skylę, pramuštą Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos, sovietai, kaip ir Romanovai, užsitraukę sau pražūtį lopydami biudžeto skylę pinigų emisija, savo nelaimei ėmė spausdinti pinigus, sukeldami hiperinfliaciją, deficitą ir visuotinį nepasitenkinimą, kurie nulėmė sovietų autokratijos likimą. Bet buvo ir kitas Sovietų Sąjungos žlugimo veiksnys: nacionalinis klausimas.
Klausimas. Kaip vadinasi tarpinis etapas tarp socializmo ir komunizmo?
Atsakymas. Alkoholizmas.
Nors marksistai leninistai numatė, kad ilgainiui tautinės tapatybės išnyks, sovietai aktyviai institucionalizavo ir skatino nacionalinį tapatumą kaip federacinės sąjungos pamatą, sukurdami įtampą tarp Maskvos ir jos valdomų nerusiškų sąjungos respublikų.
Nerusiškų sovietų respublikų, vėliau tapusių nepriklausomomis valstybėmis, ypač Baltijos pakrantės ir Kaukazo gyventojai, kurie anksčiau turėjo nepriklausomas valstybes, sovietų valdymą laikė priverstine vergove daugiatautėje imperijoje.
Kiekviena problema – nuo pavojingų, Černobylio tipo branduolinių elektrinių statymo iki visuomenės alkoholizavimo – sukeldavo pasipiktinimą kaip svetimtaučių kišimasis ir greitai paskatino antisovietinį, antirusišką nacionalizmą. Todėl ypatinga Gorbačiovo degtinės politika dar labiau komplikavo keblius vėlyvojo sovietų laikotarpio centro ir periferijos santykius.
1988 m. sausį pirmas etninis konfliktas prasiveržė Kaukaze dėl Kalnų Karabacho – kalnuoto, daugiausia armėnų gyvenamo anklavo, visiškai apsupto kaimyninio Azerbaidžano Sovietų Socialistinės Respublikos (SSR) – statuso.
Susirėmimai, kilę Karabacho sostinėje Stepanakerte, etniniams armėnams pareikalavus sugrąžinti juos į „tėvynę“ – Armėnijos Sovietų Socialistinę Respubliką, išprovokavo armėnų pogromus Azerbaidžane ir sustiprino įtampą, kuri lydėjo krikščionių armėnų ir musulmonų azerbaidžaniečių nepriklausomų valstybių kūrimąsi. Netrukus po sovietų imperijos žlugimo šita įtampa prasiveržė ir sukėlė kruviną, žūtbūtinį karą ir „užšaldytą konfliktą“, kuriame de facto, bet ne de jure Karabachas atiteko armėnams.
Dar prieš 1988 m. prasiliejant pirmajam kraujui, degtinė įnešė savo indėlį. 1986 m. armėnas Igoris Muradianas organizavo delegaciją į Maskvą su laišku, siūlančiu perduoti Azerbaidžano SSR priskirtą Karabachą Armėnijos SSR. Tai buvo pavojingas pasiūlymas, nes jis būtų atidaręs Pandoros skrynią ir būtų tekę persvarstyti daugelį ginčytinų, sovietų nubrėžtų sienų.
Tačiau jis įtikino devynis aukštus armėnus pasirašyti. Vertingiausias parašas buvo Abelio Aganbegiano, Gorbačiovo pagrindinio patarėjo ekonomikos klausimais, kurio vadovaujamas Mokslų akademijos Novosibirsko skyrius atliko gausybę tyrimų, palaikančių antialkoholinę kampaniją. Tačiau kai Aganbegianas įėjo į kambarį pasirašyti peticijos dėl Karabacho perdavimo, „jis nežinojo, kur eina ir kam jie jį ten pakvietė, ir prieš pasirašydamas praleido ten keturias valandas. Per tas keturias valandas jis išgėrė maždaug du litrus degtinės“.
Ypač žalingą poveikį antialkoholinė kampanija padarė Kaukaze. Viduržemio jūros klimato Kaukazas apskritai ir ypač Gruzija nuo seno garsėja vyndaryste – net vingiuotos gruzinų abėcėlės raidės, kaip teigiama, atkartoja vynmedžio šakų formas. Atitinkamai alkoholio vartojimo įpročiais Kaukazas artimesnis vyną geriančioms Pietų Europos šalims negu degtinę plempiančiai Rusijai šiaurėje. Vis dėlto vynas buvo neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis sovietų pietuose, kaip degtinė šiaurėje, ir žiaurūs antialkoholinės kampanijos apribojimai buvo sutikti su dar didesniu priešiškumu.
Dėl biurokratinių autokratijos ekscesų Kaukaze, nepaisant įnirtingų vietos gyventojų protestų, buvo prievarta išnaikinti istoriniai, šimtmečių senumo vynuogynai. Kitoje Juodosios jūros pusėje esančioje vyną geriančioje Moldovoje buvo sunaikinta šešiasdešimt tūkstančių hektarų – dvidešimt keturi procentai – respublikos vynuogynų.
Nuo Moldovos ir Krymo iki Gruzijos ir toliau antialkoholinė kampanija buvo laikoma eiliniu kietaširdės imperijos kaprizu, griaunančiu vietos papročius ir ekonomiką, todėl ji skatino nacionalistines nuotaikas. Kaip ir visur sovietų periferijoje, blogas centro valdymas „paskatino nacionalistus reikalauti radikaliai decentralizuoti ekonomiką ir valdymą, leisti tautoms pačioms spręsti savo ekonomikos klausimus ir galų gale suteikti joms nepriklausomybę.“
Apibendrinant galima teigti, kad degtinės politika, prisidėjusi prie visų plačiai pripažintų senųjų laikų carinės imperijos žlugimų, paskubino ir Sovietų Sąjungos žlugimą. Padidinusi nacionalinę įtampą nerusiškose respublikose, sukėlusi nesutarimus pačioje sovietų vadovybėje ir sugriovusi pagrindinę finansinę valstybės atramą, Gorbačiovo antialkoholinė kampanija buvo svarbus sovietų režimo žlugimo veiksnys.
Kaip dejavo pats Gorbačiovas: „Mūsų visuomenėje žmonės yra labiau įpratę prie revoliucinių šuolių negu prie ilgalaikio, stropaus darbo. Deja, antialkoholinė kampanija tapo dar vienu liūdnu pavyzdžiu, kaip tikėjimas komandinių metodų visagalybe, kraštutinumai ir administracinis įkarštis gali sugriauti gerą sumanymą.“
Visiškai nejuokaujant galima teigti, kad sovietų autokratijos degtinės politika pasėjo jos pačios žlugimo sėklas ar bent jau tikrai prisidėjo prie jo daugiau negu Amerikos prezidentas Ronaldas Reaganas. Bet jeigu vis tiek jūsų tuo neįtikinau, ir jūs tvirtai tikite, kad šio didžiojo „komunikatoriaus“ žodžiai kažkaip nužudė sovietų pabaisą kitoje pasaulio pusėje, pagalvokite štai apie ką.
2011 m. vasarą profesorius Paulas Kengoras, pagrįstai laikomas reiganologijos mokyklos dekanu, knygos The Crusader: Ronald Reagan and the Fall of Communism (Kryžiuotis: Ronaldas Reaganas ir komunizmo žlugimas) autorius parašė konservatyviam žurnalui National Review straipsnį, pavadintą „Predicting the Soviet Collapse“ („Sovietų žlugimo numatymas“).
Straipsnyje pasakojama apie ilgai slėptą 1983 m. CŽV memorandumą, kurį parašė Reagano Nacionalinės žvalgybos vicepirmininkas Herbertas E. Meyeris. Už šį aštuonių puslapių Andropovo laikų memorandumą, neseniai paviešintą pagal Informacijos laisvės įstatymą, Meyeris pelnė prestižinį Nacionalinės žvalgybos medalį „Už puikią tarnybą“. Kengoras vadina jį „vienu iš svarbiausių šaltojo karo dokumentų“ ir aš esu linkęs jam pritarti.
Remdamasis „labai patikimais sovietų specialistų ir pačių įvairiausių politinių pažiūrų gerai informuotų mano pažįstamų asmenų tyrimais“, Meyeris savo kažkada slaptame memorandume padarė išvadą, kad „laikas dirba ne Sovietų Sąjungos naudai“.
Keista, bet jis visiškai nemini ginklavimosi varžybų, kuriomis reiganologai paprastai aiškina sovietų galybės žlugimą. Didžiausiu ateities pavojumi Sovietų Sąjungai jis laiko degtinės sukeliamas sveikatos ir demografines problemas, kurios trukdė vystytis sudėtingos, daugiatautės sovietų imperijos ekonomikai.
Reaganą akivaizdžiai sukrėtė Sovietų Sąjungos demografinis košmaras – mažėjantis gimstamumas ir augantis abortų skaičius. O Meyerio prognozė, kad „sovietų ekonomika juda link ekonominės katastrofos“ sustiprino jo tvirtą įsitikinimą, kad sovietų komunizmas netrukus nugrims į praeitį „kaip kažkoks keistas žmonijos istorijos skyrius, kurio paskutiniai puslapiai rašomi kaip tik dabar“.
Šlovindamas Reaganą, Kengoras išdidžiai pareiškia, kad „Herbas Meyeris, remdamasis solidžiu tyrimu, išsiaiškino tai, ką Ronaldas Reaganas suprato intuityviai“.
Aš susisiekiau su Herbu Meyeriu ir paklausiau apie šį solidų, labai patikimą tyrimą, kuris sudarė jo įtakingo memorandumo pagrindą. Kuo rėmėsi jo puiki analizė?
„Mano šaltinis buvo ne kas kitas, o Murray Feshbachas“, – maloniai atsakė Meyeras. Tai buvo tas pats Gyventojų surašymo biuro tyrėjas ir Džordžtauno universiteto profesorius, kurio tyrimus apie sovietų vaikų mirtingumą ir nerimą keliančias prognozes dėl alkoholio žalos demografinei situacijai patvirtino glasnost laikais paviešinta statistinė informacija.
„Gavau informaciją iš paties Murray, – rašė Meyeris. – Aš stengdavausi kartkartėmis su juo pasikalbėti, nes jis žinojo apie šią problemą daugiau negu bet kuris CŽV pareigūnas.“
Pasirodo, Reagano pranašiškos kalbos apie Sovietų Sąjungos silpnybę buvo pagrįstos ne tiek abstrakčiais moraliniais principais, kiek informacija, gauta iš žmonių, kurie puikiai nusimanė apie labai realias sovietų degtinės politikos pasekmes. Ir tai ne pokštas.
* * *
Mark Lawrence Schrad. Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 488 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.
Rusija garsėja vodka ir įpročiais nežabotai girtauti. Degtinė ne tik atlieka svarbų vaidmenį daugelio rusų gyvenime, bet ir yra nepaprastai glaudžiai susipynusi su Rusijos istorija ir politika.
Knygoje teigiama, kad Rusijos visuomenę žlugdantį girtuokliavimą lemia ne įgimtas rusų polinkis, o šalies autokratinė politinė sistema, kuri nuo seno naudojo degtinę kaip valstybės valdymo įrankį. Išsamiai tirdamas Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų, autorius atskleidžia slaptą valstybės istoriją, kiaurai permerktą alkoholio.
Neapsiribodamas vaizdingais pasakojimais, Schradas atlieka kruopščius tyrimus archyvuose ir analizuodamas juose rastus autentiškus dokumentus ieško atsakymų į provokuojančius istorinius klausimus. Kaip Rusijos valdovai naudojo alkoholį siekdami sutvirtinti savo autokratinį valdymą? Kokį vaidmenį alkoholis vaidino carizmo laikų perversmuose? Ar tik ne liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II prohibicija paskatino bolševikinę revoliuciją? O gal alkoholis sužlugdė ir Sovietų Sąjungą?
Plačiai vykdytos vodkos politikos padariniai yra itin skaudūs. Alkoholizmas tapo visų postsovietinių valstybių maru, kuris pasiglemžia milijonus žmonių gyvybių, griauna šeimas. Deja, lietuviai iki šiol negali (nenori) nuo jo pasveikti.
