2002 m. ruduo. Pirmą kartą – Drąsiaus namuose
Bet vėl grįšiu pusmetį atgal. Praėjo 2003-iųjų vasara, aš tapau vienuoliktoke. Tebelankiau Pilėnų vidurinę mokyklą, tebegyvenau Drąsiaus išnuomotame bute.
Nežinau, kada Drąsius savo tėvams papasakojo apie mane. 2002-ųjų rugsėjo 1 dieną aš nuėjau į mokyklą. O rugsėjo 3 dieną Drąsius mane pirmą kartą atsivežė pas tėvus. Buvo jo gimtadienis, jubiliejus – 30 metų.
Suvažiavo visa giminė: mamos, Laimos Kedienės, seserys, jų vaikai. Balius vyko Neringos Venckienės name, antrame aukšte, nes savo ir tėvų namą Drąsius tik įrenginėjo, todėl visa šeima gyveno Venckų name. Ir čia pasirodau aš. Visi išpūtę akis sužiuro į mane – ką čia tokią Drąsius atsivežė? Kažkas ėmė juokauti – gal būsimoji martelė? Man kojos linko.
Matėsi, kad Drąsius jautėsi nekaip, nors bandė vaidinti šeimininką. Lyg būtų gėdijęsis manęs. Kompleksavo prieš giminę, kad jis, toks šaunuolis, į balių atsivežė mokinę.
O ką aš? Aš jaunutė, neturiu ką su žmonėmis ir kalbėtis, nieko nepažįstu. Anksčiau buvau mačiusi tik Drąsiaus mamą Laimą Kedienę. Ji Gertrūdos gatvėje, Drąsiui priklausiusiose patalpose, kaip jis pats sakė, turėjo soliariumą. Drąsius buvo mane ten nuvedęs. Jo mama nebuvo man priešiška, nors nežinau, ką ji širdyje galvojo.
Sėdžiu prie stalo, raustu... Aišku, labai norėjosi patikti mylimo žmogaus šeimai ir giminaičiams. Bet buvau per jauna palaikyti pokalbį ar ką įdomaus apie save papasakoti. Juk nepasakosiu, kad man laikas namo, nes turiu ruošti pamokas...
2002 m. gruodžio 31 d. Naujieji metai Juodkrantėje
Atėjo žiema, artinosi Naujieji 2003-ieji metai. Man dar šešiolika metų, aš vis dar gyvenu Drąsiaus išnuomotame vieno kambario bute Šiaurės prospekte. Einu į dieninę mokyklą. Su tėveliais vis dar jokių šiltesnių santykių. Jie buvo labai užpykę. Kalėdos – vėl Kedžių namuose. Vėl susirinkusi plačioji giminė. Vėl jaučiausi be galo viena. Drąsius pasigėrė, į nuomojamą butą grįžau viena su taksi.
Bet Naujuosius metus Drąsius pasiūlė sutikti Juodkrantėje su jo ir mano draugais.
Aš pasikviečiau savo gerą draugę Ernestą, o jis – savo bendrą, vieno verslininko sūnų ir draugą su žmona. Šešiese išvažiavome prie jūros. Man vėl naujas nuotykis! Niekada nebuvau mačiusi jūros žiemą. Kokia turėtų būti graži apsnigusi Juodkrantė, baltos pusnys, ledo sukaustyta marių pakrantė! Važiavau pakylėta, į tolimiausią kamputį nustūmusi širdgėlą, kad Kalėdas sutikau ne su savo tėveliais. Ir nerimą – kur vis dėlto mane nuves santykiai su Drąsiumi?
Džiaugiausi, kad Naujuosius metus sutiksiu su jo draugais – gal tai bus naujas postūmis mūsų santykiams? Taip ir buvo. Bet tas postūmis man buvo visai nelauktas ir netikėtas.
Ernesta:
„Aš buvau su Laimute tą dieną, kai Drąsius mus pirmą kartą užkalbino. Kokį jis man paliko įspūdį? Matėsi, kad daug vyresnis. Tokie man visada kelia įtarimą. Ko jam reikia iš paauglių mergaičių?
Daviau Drąsiui savo mobiliojo telefono numerį, nes Laimutė telefono neturėjo. Jis man ir parašė žinutę kitą dieną. Įspėjau Laimutę, kad ji būtų atsargi, kad per daug nepasitikėtų tuo vyru. Baiminausi, kad nenuskriaustų. Laimutė man atrodė dar visai vaikas.
Dar kartą su Drąsiumi susitikau, kai po pusmečio važiavome į Juodkrantę sutikti Naujųjų metų. Nenorėjau važiuoti, bet Laimutė labai prašė. Matyt, ji jautėsi vieniša. Pasikvietė, kad jai būtų linksmiau, nes kiti svečiai buvo Drąsiaus draugai.
Į Juodkrantę atvažiavome Naujųjų metų išvakarėse. Drąsius su draugais iškart išėjo į miestelį, mes likome namie, išsipakavome daiktus. Vyrai grįžo išgėrę.
Kitą rytą jie vėl išėjo. Mes, merginos, nuėjome papusryčiauti į kavinę vienos. Jie grįžo, vėl išėjo. Pagaliau vakare visi išėjome į kavinę. Drąsius Naujųjų metų nesulaukė, užmigo prie stalo.
Rytą jautėsi jo agresija. Buvo įsiutęs ir gal pavyduliavo, kad Laimutė sutiko Naujuosius be jo. Bet Laimutė tąkart savo jausmais su manimi nesidalino. Mačiau, kad ne apie tokį vaikiną ji svajojo. Bet netrukus paaiškėjo, kad bėgti ji nebeturi kur.“
(Pasakojimas užrašytas 2013 m. gegužės 27 d.)
* * *
Drąsius mūsų pirmųjų Naujųjų metų taip ir nesulaukė. Buvo gerokai išgėręs iš anksto. Vos susėdus prie šventinio stalo, jis užmigo. Nebuvo ką daryti. Tuomet aš su jo draugu prižadinome jį, parvedėme namo ir paguldėme. Aš grįžau į kavinę ir 2003-iuosius metus sutikau viena – su jo draugais ir Ernesta.
Naujųjų metų rytą visi susirinko pusryčiauti pas Drąsių į mansardą. Nežinau, ar man buvo labai linksma, ar apie tokią šventę aš svajojau? Drąsius užsiuto, kad jį palikau namie miegoti vieną, o pati grįžau pas draugus. Juodkrantėje pabuvome dar kelias dienas, pasidžiaugėme žiemos grožiu ir ramybe. Blogos mintys po truputį išsisklaidė.
Gal reikėjo jau tuomet pamąstyti – mergaite, ar su tinkamu vyru susidėjai? Bet vėl neryžtingumas – kur man dėtis? Greitai paaiškėjo, kad man dėtis tikrai nebėra kur.
2003 m. sausis. Pirmas nėštumas
Po kelių savaičių, 2003-iųjų sausį, Drąsius vėl pasikvietė mane važiuoti į Juodkrantę. Nei žiemą, nei vasarą ten nėra pramogų, bet ta ramybė, kurią mes turėjome Juodkrantėje, atstojo man visas pramogas. Storu sniego sluoksniu apsnigtos pušys, nuo jūros pučiantis vėjas, ledo sukaustytos marios ir tyla. Buvau jauna, bet ta ramybė mane žavėjo ir blaškė neramias mintis. Kas mano gyvenime bus toliau?
Po kelių gražiai praleistų dienų, kai netrūko ir meilės valandų, rinkausi daiktus, ruošėmės kelionei namo. Staiga apsisuko galva, aptemo akys. Bet nekreipiau į tai dėmesio, blogumas greitai praėjo. Drąsius parvežė mane pas seserį, pats nuvažiavo namo.
Kitą dieną vėl – pykinimas, galvos svaigimas. Kas čia dabar? Net nedingtelėjo, kad galėčiau būti nėščia. Juk Drąsius sakydavo žinąs ką daro...
Bet vėlavo ir menstruacijos. Nusprendžiau pasidaryti nėštumo testą. Su kokia baime laukiau atsakymo. Teigiamas. Man šešiolika metų ir aš nėščia.
Štai ir prisidirbau, – galvoje stukseno vienintelė mintis. Paskambinau Drąsiui ir paprašiau atvažiuoti. Netrukus jis atvažiavo. Atsisėdau pas jį į mašiną ir pranešiau, kad jo pasimėgavimai atnešė vaisių. Pasakiau, kad pastojau. Kokios jo reakcijos tikėjausi? Kad prisiglaus, apkabins, išbučiuos? Juk jam jau 30 metų ir jis galėtų laukti pirmagimio. Bet Drąsiaus akyse pamačiau tik išgąstį ir šoką. „Ką? Tu nėščia? Ot, velnias!“
Tiesą pasakius, ir aš neišgyvenau jokio džiaugsmo. Juk aš dar mokinė! Iš tėvų išėjusi, nuomojamame bute gyvenanti, mokyklos nebaigusi. Kaip išauginsiu vaikutį?
Drąsius buvo man pirmasis vyras. Jokios patirties – kaip pasisaugoti, kaip bendrauti? Kai prasidėjo mūsų lytiniai santykiai, nuolat prašiau jo – pasistenk, kad nepastočiau. Jis visuomet man atšaudavo – nesijaudink, aš ne asilas, manęs nereikia mokyti! Nenorėjau taip anksti pradėti vartoti kontraceptikus. Seksas man nebuvo svarbus, labiau man patiko jo, subrendusio vyro, dėmesys ir gražios kalbos. Bet Drąsiui seksas buvo reikalingas nuolat. Jis mylėdavosi be didelio švelnumo. Svarbiausia buvo jam pačiam kuo greičiau pasitenkinti.
Išsakėme mašinoje vienas kitam daug karčių žodžių. Reikėjo ką nors skubiai daryti. Nusprendėme, kad vaikelis mums dar per anksti.
Kaip šiandien pamenu tą dieną. Apie nėštumą pasakiau tik Violetai. Tėvų nenorėjau jaudinti, jų reakciją ir taip numaniau. Aš ir Violeta važiavome jos mašina. Drąsius iš paskos – savąja. Jaudinausi taip, kad net kalenau dantimis. Ne dėl to, kad baiminausi skausmo. Supratau, kad mano gyvenimą jau įsuko viesulas ir aš jam nebegaliu pasipriešinti. Ne pirmoji naktis su Drąsiumi, o ta ilga kelionė pas gydytoją mane meste įmetė į suaugusiųjų gyvenimą. Baimė, graudulys, išgąstis, nerimas... Spaudžiau Violetai ranką ir stengiausi sulaikyti ašaras.
Visa procedūra truko neilgai. Viena valanda išvalymui, valanda palatoje. Pajutau, kaip nužudžiau savy užsimezgusią bejėgę gyvybę. Buvo be galo sunku ir skaudu.
Negana dvasinio skausmo. Visas pirmas tris dienas po išvalymo pykino, sukosi galva, kamavo baisūs gimdos skausmai. Lyg kūnas būtų baudęs mane už vaikžudystę.
Drąsiaus šalia nebuvo. Susitikau su juo, kai atsigavau. Jis atsiprašinėjo, gailėjosi, kad taip atsitiko. Žadėjo, kad už poros mėnesių jau baigs įrengti savo namą ir galėsime gyventi kartu. O kol kas prašė porą mėnesių palaukti, kad pasiruoštų ir praneštų savo tėvams.
Mano sesuo jau tuomet man pasakė: „Spjauk tu į jį ir bėk kuo toliau!“ Bet aš įsimylėjusi iki ausų. Dabar save tokią skystą prisiminus – ir juokinga, ir graudu. Kaip aš be jo?! Atėjo 2003-iųjų pavasaris, gegužę vėl pastojau. Drąsius mane parsivežė į savo namus. Mano likimas buvo nulemtas. Pakeisti jį ar jo išvengti jau buvo neįmanoma.
***
Meluočiau, jei sakyčiau, kad senieji Kedžiai, Drąsiaus tėvai, mane sutiko priešiškai. Žinią, kad taps seneliais, priėmė gana šiltai. Tik Drąsius vis svarstė, ar ne per anksti, kam užsikrauti vaiką? Perdavė sesers Neringos žodžius – esą reikia vėl daryti abortą. Dabar pasipriešinau nedvejodama – jokio aborto nedarysiu! Jei Dievas manęs nenubaudė ir leido pastoti antrą kartą, aš priimsiu tai kaip malonę. Atkirtau Drąsiui, kad dėl jo norų aš nerizikuosiu galbūt ateity išvis nebesusilaukti vaikų.
Tai buvo mano pirmas pasipriešinimas Drąsiui. Mačiau, kad jam nepatiko – kažkokia nepilnametė čia dar šakosis! Lyg ir gėda buvo prieš gimines, seserį – užtaisė vaiką „pacankei“! Bet aš nesileidau į jokias kalbas. Nesakau, kad džiaugiausi septyniolikmetė tapusi nėščia antrą kartą. Galvoje painiava.
Kad laukiuosi, savo tėvams pranešiau vėliau, ketvirtą nėštumo mėnesį, prieš pat tėčio gimtadienį. Pamenu, atėjome su Violeta pas mamą į darbą. Bijojau tėvų reakcijos, nes supratau, kad gimdyti man tikrai per anksti. Tokių žodžių laukiau ir iš tėvų. Ir priekaištų – tai prisivirei, panele, košės? Ar dar griežtesnių žodžių. Tad pas mamą į darbą ėjau virpančiom kojom. „Mamyt, turiu tėčiui dovanėlę gimtadienio proga...“ – išlemenau visišką nesąmonę.
Mama iškart suprato, kokia ta „dovanėlė“. Bet nesibarė ir nepatarė daryti aborto. Vėliau prisipažino nenorėjusi jaustis kalta, įkalbėjusi nepilnametę dukrą nutraukti užsimezgusią gyvybę. O jei dar būtų žinojusi, kad pastojau jau antrą kartą...
Esu įsitikinusi, kad man nesutikus daryti aborto Kedžių šeimos pasitarime buvo nuspręsta leisti man gyventi pas juos ir gimdyti. Išmesti nėščią nepilnametę į gatvę nekilo ranka ne tik dėl geros širdies. Manyčiau ir dėl to, kad du teisininkus turinti šeima suprato – lytiniai santykiai su nepilnamete mokine Drąsiui galėjo grėsti nemalonumais, jei mano tėvai būtų to fakto nenutylėję.
Tad Kedžių šeimoje iš pradžių likome mes abi – aš ir mano įsčiose auganti dukrytė. Kurią dieną ir kam kilo sumanymas vėliau manimi atsikratyti?
2003 m. gegužė. Kedžių šeimoje
Ką aš jaučiau, kai jau nėščia peržengiau Drąsiaus tėvų namo Klonio gatvėje slenkstį? Kokios mintys sukosi mano galvoje, kai su keliais ryšulėliais Drąsius mane atsivežė į savo šeimą?
Man vos prieš mėnesį suėjo 17 metų. Aš labai sutrikusi. Laukiuosi kūdikio, o pas savo tėvus kelio atgal nebėra. Prisiviriau košės ir turiu srėbti ją pati.
Nebėra kelio ir atgal į vaikystę. Priekyje – nepažįstamas ir bauginantis suaugusiųjų gyvenimas svetimoje šeimoje. Ką jis man atneš? Bet mano širdis dar pilna meilės.
Atėjau nei išdidi, nei nulenkusi galvą. Labiausiai norėdama įtikti Drąsiaus šeimai. Kaip man elgtis? Vadinti jo tėvus mamyte ir tėveliu? Pabučiuoti? Vienintelė patarėja – Violeta. Bet ji mane protino iš pat pradžių. „Kur kiši galvą? Tai ne tavo žmonės.“ Su mokyklos draugėmis po pamokų nepasitarsi. Jų rūpesčiai visai kitokie. O aš staigiai turėjau tapti suaugusi.
Su Drąsiaus tėvais bendravimas buvo gana šiltas, nesijaučiau jų atstumta. Su Laima Kediene ir pasikalbėdavome. Jai nepatiko, kad Drąsius esą buvo linkęs gastroliuoti per panas, nors tuoj jį gindavo – esą tai tik darbiniai reikalai... Gal manė, kad sūnus susitupės, surimtės, taps šeimos vyru ir tėvu, kad ir kokią netikusią būsimo vaiko motiną išsirinko. Iš pradžių aš net žavėjausi Kediene, kad ji nesikiša į mūsų gyvenimą, yra tokia šiuolaikiška. Ji labai pataikaudavo Drąsiui, jis buvo mamyčiukas. Ne tėvui, bet mamai pasakodavo savo problemas.
Vis dėlto pagyvenusi ilgiau, pamačiau, kad, mano nuomone, senoji Kedienė yra slidus žmogus. Į akis vienaip, už akių – kitaip. Tėvas Vytautas visada būdavo ramus, nesikišdavo. Kas vėliau jį privertė meluoti?
Drąsiaus sesutė Neringa nuo pirmų dienų mane sutiko labai šaltai, net priešiškai. „Šiukšlė“, – nuolat jaučiau jos vertinimą. Ką dabar padarysi, jei broliui protelis susisuko. Reikės pakentėt, bet gal ne amžiams? Nešiodama po širdimi jos brolio kūdikį vieną kartą iš Neringos išgirdau: „Ką, manai, pašokinėjai ant Drąsiaus ir jau čia sočiai gyvensi?“ Jokio ryšio su Drąsiaus seserimi nebuvo. Nei bendrų kavos pagėrimų, nei moteriškų pokalbių, nei patarimų, kai laukiausi kūdikio.
Nuo pirmų dienų dideliame Kedžių name pasijutau be galo svetima ir vieniša. Vieniša tarp suaugusiųjų. Vieniša tarp Drąsiaus giminių. Vieniša, net kai būdavau su Drąsiumi. O dar dažniau – be jo. Nes jo santykiai su manimi pasikeitė beveik nuo pirmos mūsų bendro gyvenimo dienos.
Neringa tuo metu jau augino mažą sūnų. Nei apie savo nėštumą, nei apie gimdymą man niekada nepasakojo. Nėra rodžiusi ir mažo sūnaus nuotraukų.
Būdavo, atbėgdavo per kiemą pas savo mamą, virtuvėje pasėdėdavo, dėl vyro Aido pasiguosdavo. Jos vyras tuo metu jau buvo advokatas. Jis medžiodavo, ji dirbdavo. Kartu eidavo į svečius, bet jokio artumo ženklo vienas kitam nerodydavo. Vieną rytą Neringa, atėjusi pas motiną, pasiskundė – esą Aidas naktį girtas grįžo, sukėlė triukšmą, šaukė, ją purtė – eik tvarkytis! Turėjau naktį grindis plauti, – taip verkė motinai.
Matėsi, kad Venckus turi savo gyvenimą, Venckienė – savo. Manyčiau, meilės tarp jų seniai nebebuvo. Nors Neringa visada save aukštai iškeldavo – mat teisėja, bet būdavo lyg pelytė po šluota prieš vyrą. Pasiskųsdavo motinai, kad Aidas esą po mergas trankosi. Motina tik palinguodavo galva. O žmonėse – oi, kokia šeima, koks gražus paveikslas! Esame kartu važiavę 2005 metų rugsėjį į Ispaniją, Alikantę, automobiliu pas jų pusbrolį Žilviną. Kelionėje Neringa bendravo tik su Drąsiumi. Aš jai buvau tuščia vieta.
Važiavome keletą parų, nakvojome Prahoj, Nicoj, kažkur Italijoj.
Žilvinas vertėsi statybomis. Turėjo namą vynuogynuose, pusvalandis pėsčiomis iki jūros.
Ar vėliau ta vieta po žudynių tapo Drąsiaus slėptuve? Tai vienas iki šiol garsiai neatsakytų klausimų. Arba nenorima į jį atsakyti.
***
Drąsius nenuilsdamas pasakodavo ir girdavosi, koks jis esąs galingas ir įtakingas savo didelės giminės būry. Nuolat pabrėždavo: mano sesuo teisėja, svainis Aidas Venckus – Kauno advokatų seniūnas, anksčiau dirbęs policijos komisariato inspektoriumi, policijos departamento pareigūnu – labai įtakingas ir turintis galybę pažinčių, galįs sutvarkyti visus reikalus.
Jo pusseserė – taip pat esanti advokatė, pusbrolis – geriausias Kaune kompiuterininkas, kitas pusbrolis suka mašinų verslą. Tiesa, esą nelegalų. Teta Audronė turinti grožio saloną, kita teta prekiaujanti kailiais... Žodžiu – žiūrėk, mergele, į kokią giminę tu patekai!
O plačioji giminėlė pas Drąsių ar jo seserį rinkdavosi dažnai. Liedavosi šampanas, stalai lūždavo nuo valgių, skambėdavo pagėrusių tostai ir pagyros. Matėsi, kad visi mėgsta vienas prieš kitą pasipuikuoti. Drąsius net iš kailio nerdamasis stengdavosi pralenkti Venckus. Jei Neringa nusipirko mašiną, jam reikia dar geresnės. Pavydėdavo savo pusseserei, kuri gyveno kitapus gatvės, kelionių, ji sau jas leisdavo dukart per metus, gražių namų, naujų prabangių automobilių, apie kurias jis tik pasvajodavo.
Namie, tarp savųjų, Drąsius virsdavo visai kitu žmogumi. Aš net sunkiai atpažindavau, kad tai tas pats vyras, kuris, mums būnant Juodkrantėje, negailėdavo man švelnių žodžių.
Buvo skaudu, kad prie tėvų ir sesers jis stengdavosi pabrėžti, esą aš jam esu niekas. Na, geriausiu atveju jauna tarnaitė, tvarkanti jo namą, nupjaunanti žolę ir suplaunanti indus po giminių balių. Ypač jis stengdavosi įsiteikti savo seseriai. Prieš ją visada žemindavo mane, lyg tuo norėdamas pakelti savo vertę ir sulaukti jos pritarimo.
„Nepatinki tu Neringai. Ji sako, kad galėjau geresnę išsirinkti – ir turtingesnę, ir su mokslais“, – vienąkart pacitavo tokius sesers žodžius.
Prisimenu net juokingą atsitikimą. Vasario 14 dienos proga Drąsiui padovanojau didelę vazoninę gėlę. Neringa pamatė ir pagyrė: „Kokia graži gėlė.“ Drąsius net paraudo ir atsakė: „Ai, „Senukuose“ nusipirkau.“ Jam buvo gėda prisipažinti, kad tą gėlę padovanojau aš.
Sesuo jam buvo didžiausias autoritetas. Kaip Neringa pasakė, taip ir turėjo būti. Iš Garliavos šaunuolio jis virsdavo nuolankiu ėriuku. Jautėsi, kad Drąsius daug silpnesnis už ją. Ir moraline, ir finansine, ir išsilavinimo prasme. Jų santykiai, giliau paanalizavus, keltų nuostabą ne vienam.
Drąsius sugebėjo baigti profesinę statybininkų mokyklą. Sesuo vidurinę baigė aukso medaliu, tapo teisėja – didžiuliu autoritetu giminėje.
Drąsius galėjo didžiuotis tik įsuktu kailių verslu, kurį perėmė iš tėvų.
Kailius Drąsius pirkdavo Kopenhagoje – aukcione. Parsiskraidindavo ir perparduodavo vietoje savo giminėms, kurie taip pat vertėsi tuo verslu. Likusią dalį išveždavo į Rusiją, Orenburgą. Tuo metu, 1997–2002 metais, kailių verslas buvo ypač pelningas. Drąsius man girdavosi, kad be didelio vargo per vieną reisą į Rusiją gryno pelno uždirbdavo apie 10 000 JAV dolerių – apie 40 000 litų.
2004 metais susipažino su kitu kailininku – Juozu iš Raseinių. Iš tėvų pažįstamo pasiskolino pinigų ir per dvejus metus audinių fermą padidino nuo 2000 iki 15 000 audinių. Ta audinių ferma buvo nelegali, niekur neįforminta, todėl Drąsius netruko skolą atiduoti.
Dažnos jo kelionės į Raseinius buvo ir proga jam pasiausti. Ne kartą jam paskambinusi išgirsdavau, kad į Kauną dar negrįš, apsigyvenęs viešbutyje, o telefono ragelyje girdėdavosi merginų juokas. Audinės atnešė Drąsiui ir visus turtus, ypač kai nereikėjo mokėti mokesčių. Du butai Juodkrantėje, namas Garliavoje, butas Kauno senamiestyje.
Susidariau nuomonę, kad Kedžiai ir Venckai gyvena pagal svarbiausią, jų supratimu, kriterijų – turėti kuo daugiau turto ir puikuotis tuo vienam prieš kitą. Jų būryje buvau balta varna, nelaukta ir nekviesta nutūpusi į jų kiemą. „Ne mūsų lygio“, – esą tokį verdiktą Drąsiui pasakiusi sesuo teisėja. Pakenčiama tik dėl to, kad galėjau išperėti jiems dar vieną giminės narį.
