Visą nėštumo laiką pravaikščiojau gana lengvai. Buvo supykinę gal tik penktą mėnesį. Atrodė, kad kūnas atleido buvusią išdavystę, kai atsisakiau pirmosios gyvybės. Buvau jauna, sveika, ištverminga ir gyvenimą vis dar mačiau pro rožinius akinius.
Na, gal ir ne pro rožinius. Juk, Laimute, prisipažink pati sau – ateitis tau atrodė ūkanota, o kūdikio besilaukiančios jaunos mamytės mintys – ne visada apie ilgą ir laimingą gyvenimą.
Dieną prieš gimdymą pasijutau blogai. Paskambinau gydytojai į P. Mažylio kliniką. Nuvažiavau, patikrino – iki gimdymo esą dar toli, gimda prasivėrusi tik 2 centimetrus.
Bet namo nebegrįžau. Naktį prasidėjo skausmai. Pravaikščiojau iki ryto. Nuo ryto – sąrėmiai, bet gimdymas neprasideda. Skausmai beprotiški. Apie 10 valandą skambinu Drąsiui: „Atvažiuok, pamasažuosi nugarą, gal palengvės.“
„Aš tvarkau mansardą, bijau važiuoti. Tu pakentėk,“ – atsakė mylintis būsimas tėvelis. Viena, kuo jis padėjo man gimdant mūsų dukrelę, kad parūpino vienutę. Sumokėjo 200 litų.
Skambinu sesei – jos nėra, išvažiavusi. Mama – darbe. Aš – viena. Aplink šaukia moterys, aš kenčiu tylėdama, dantis sukandusi. Viešpatie, už ką man tokios kančios?!
Pagaliau po paros skausmų veža mane į gimdyklą. Dar spėju paskambinti Drąsiui: „Prašau, atvažiuok!“ Gimdymas buvo klaikus. Aš visa susiūta, nukraujavusi. Niekas nepamokė, kaip reikia stangintis, tik giliai kvėpavau ir pūčiau orą. Dukrytė gimė didelė – 4,4 kg.
Po sunkaus gimdymo mano akys pasruvusios krauju, veido kraujagyslės sutrūkinėjusios, lūpos sukandžiotos ir žaizdotos, veidas sutinęs.
„Oi, kaip tu baisiai atrodai!“ – pirmieji Drąsiaus žodžiai. Tokia padėka už dukrelę.
Einame pažiūrėti mūsų pirmagimės. „Oi, kokia negraži. Visa pamėlusi.“ – Tiek pagyrimų dukrelei. Nurijau susitvenkusias ašaras. Man ji atrodė gražiausia pasaulyje.
Buvo atvažiavę ir seneliai Kedžiai. Apžiūrėjo, ar dukrytė panaši į Drąsių.
Po trijų parų mane išrašė iš gimdymo namų. Atvažiavo senieji Kedžiai, Drąsius ir parsivežė namo. Kas mane labiausiai nustebino grįžus, tai Drąsiaus žodžiai: „Tau Neringa padės.“
Pirmą savaitę manęs net neprileido prie vaiko. Atseit tu čia višta, nieko nemoki, tik maitink, o mes susitvarkysim. Senoji Kedienė su Neringa gal tris kartus pačios mažylę išmaudė. Aš – nustumta. Iš pradžių tylėjau, nenorėjau pyktis.
Bet po savaitės pasipriešinau – aš pati su kūdikiu susitvarkysiu. Labai nenorom, bet užleido man vietą. Kai šiandien analizuoju praeitį, suprantu, kad tai šeimai buvo reikalingas tik vaikas, kurį jie patys užsiaugins. Kol aš maitinu pienu – dar reikalinga kaip žindyvė.
Vaiką jie jau laikė savo giminės nariu. Gal tik apgailestavo, kad jį išperėjo tokia netikusi, ne jų lygio motina. Bet ateis laikas ir ja bus atsikratyta.
Dukrytė augo labai sveika. Išmiegodavo visą naktį. Aš po gimdymo atsigavau sunkiai. Ilgai dar vaikščiojau žaizdotomis, nukramtytomis lūpomis, krauju pasruvusiomis akimis. Palaikymo, dėmesio, paskatinimo – jokio.
Nei mamos, nei sesers šalia nėra. Violeta negalėjo pakęsti Drąsiaus, o jis nemėgo mano sesers, nes matė – ji, tai ne aš. Ji protinga, ryžtinga ir rėžianti tiesą į akis.
Pas tėvus pati nuvažiavau su mažyle po mėnesio, kai susitvarkė mano akys. Drąsius nuvežė ir paliko prie durų. Taip tėvų buto durys man atsivėrė po to laiko, kai jas uždariau penkiolikmetė išeidama su Violeta į tuos nelemtus šokius. Tėvų buto slenkstį peržengiau greitai suaugusi ir nešina kūdikiu. Buvo praėję dveji metai. Tik dveji metai.
Dar nežinojau, kad po dvejų metų man vėl teks išeiti – nešina kūdikiu visam laikui paliksiu Kedžių namus.
2004 m. balandis. Pilnametė
Prisimenu tą dieną, kai tapau pilnametė. Palikome 2 mėnesių dukrytę namie ir nuvažiavome prie Birštono į kavinę „Seklytėlė“.
Aštuonioliktojo gimtadienio proga Drąsius padovanojo man puokštę raudonų rožių. Šmėkštelėjo mintis – reikia tik pakentėti, ir gal pavyks mums likti kartu?
Grįždami vos nežuvome. Sumėtė mūsų mašiną, vos nesusidūrėme su priešpriešais važiuojančiais automobiliais. Gal būtų buvę geriau tąkart žūti? Nes po pusmečio prasidėjo septynerius metus trukęs mano kančių pragaras. Ne, tokia mintis niekada man nebuvo atėjusi į galvą.
2004 m. Gyvenimas pas Kedžius
Koks buvo mano gyvenimas Kedžių namuose?
Mes su Drąsiumi ir dukryte gyvenome antrame namo aukšte. Drąsius pasakojo, esą namas statytas už jo pinigus, bet įformintas tėvų vardu – maža kas gali jam atsitikti, kai suka nelegalų verslą.
Namie Drąsius būdavo retas svečias. Kopenhaga, iš kurios gabendavosi aukcione pirktas audines. Paskui ilgam Rusija – Orenburgo, Ufos miestai, – kur veždavo kailius.
Rudenį prasidėdavo pats kailių pardavimo darbymetis ir trukdavo iki Naujųjų metų. Mes su mažyle nuolat vienos. Drąsius kasdien vakare skambindavo į laidinį telefoną – kad visada būčiau namie. Prie kojos! Išvykdamas mums su dukryte palikdavo dienai 10 litų, kurių vos užtekdavo mums ir maistui, dar mikriuku su persėdimais nuvažiuoti į svečius pas mano tėvus. Esą man užteks. Nes visko namie yra. „Norėsi valgyt – nusileisk į virtuvę pas tėvus“, – pasakydavo.
Galima sakyti, kad dukrytei jis pirkdavo tik sauskelnes. „Juk maža, ko dar jai reikia?“ Vėliau tą patį kartodavo, kai norėdavau mažylę nuvesti į vaikišką spektaklį: „Ką ji ten supras?“ Prašydavau, kad vaikui parvežtų gražesnį drabužėlį iš Kopenhagos. „Pažiūrėk, kaip tavo pusseserės vaikus rengia. Dukrytei reikia ir gražesnės suknytės, ir batelių“. Ne! Sunku patikėti, kad toks puošeiva Drąsius savo vaikui iš Kopenhagos niekada nieko nėra parvežęs. Esą nežinąs, ko reikia ir kokio dydžio.
Rengdavau sesers Violetos dukrytės išaugtais rūbais, drabužėlių anūkei nupirkdavo mano tėvai. Jie tikrai mažylei nieko negailėjo.
Užtat pats Drąsius tapo tikras narcizas! Garsių firmų marškiniai, džinsai, batai, ant kaklo grandinės. Vonios lentynoje gal dešimt kvepalų buteliukų. Na ir vienas du buteliukai mano, yra padovanojęs. Ką veikdavau per dienas, viena palikta Kedžių namuose?
Garliavoje su vaiku nėra net kur pasivaikščioti. Nei parko, nei gražaus miško. Šventė – nueiti iki parduotuvės ir atgal. Plynas kaimas, nyku, mūkia karvės ir savo nameliuose krapštosi žmonės. Norėjau išsilaikyti vairavimo teises – Drąsius neleido. Norėjau pradėti mokytis, įgyti profesiją, nes iki gimdymo nespėjau. Ne! Labai brangiai kainuoja. Vienintelė mano pramoga būdavo važiuoti pas tėvus į Petrašiūnus.
Vienoje rankoje dukrelė, kitoje – sulankstomas vežimėlis ir vaiko krepšys. Reikėdavo važiuoti su persėdimais, užtrukdavau pusantros valandos. Atgal – tiek pat. Mama dar krepšius maisto prikrauna. Autobuse vaikas užmiega, pažadini išlipdama – verkia. Gerai, jei vairuotojas paslaugus, palaukia, kol su visais krepšiais ir vežimėliu įlipu ar išlipu. Kai Drąsius išvažiuodavo kelioms savaitėms, kartais likdavau nakvoti pas mamą ar Violetą, kuri jau buvo įsigijusi namą. Jos trejais metukais vyresnė dukrytė žaisdavo su manąja. Didelis kiemas, šuniukai, kuriuos Violeta veisė. Mažylėms tiek džiaugsmo!
Laimutės draugė Ernesta:
„Gaila man Laimutės būdavo. Atvažiuodavau pas ją į Garliavą. Mačiau, kokia ji ten vieniša. Drąsiaus apstumdyta, tos šeimos niekinama. Mūsų pramoga būdavo nuvažiuoti su vaiku pas jos tėvus, pasivažinėti su vežimėliu prie Pilies ar Laisvės alėjoje. Klubai? Šokiai per naktį? Baikit! Ją Drąsius būtų užmušęs.“
Laimutės mama Tatjana:
„Dažnai sakydavau – Laimut, lik pernakvoti, ko skubi, kas ten tavęs laukia. O ji net supykdavo: „Mamyt, ką jūs kalbat? Juk pasipils priekaištai, kad vaiką jums numečiau, o pati kur nors išbėgau!“ Juk taip ir atsitiko, tik priekaištai buvo dar baisesni.
Drąsius ją retai iš mūsų pasiimdavo. Trenkdavosi ji viena su vaiku ir vežimėliu atgal. Gaila būdavo žiūrėti, kaip dukra vargsta. Suspausdavo širdį, kad tokia jauna, o gyvenime neturi jokio džiaugsmo.“
2004 m. Pavasaris
Kada aš pirmą kartą iš Drąsiaus išgirdau, kad esu nereikalinga ir galiu eiti į visas keturias puses? Prisimenu – tuoj po gimdymo.
Balandį man suėjo 18 metų, aš pagaliau tapau pilnametė. Mano amžius mums nebetrukdė susituokti, gyventi šeiminį gyvenimą. Bet mūsų santykiai visiškai pasikeitė.
Tada iš jo ir išgirdau: „ Mes negalim kartu gyventi ir negyvensim.“ Lyg nutrūko tas šiltas ryšys, kuris vis dar mus rišo, ypač kai būdavome dviese Juodkrantėje, toliau nuo jo sesers akių. O kai dukrytei buvo pusė metukų, jis patikslino: „Jei mes negyvensim kartu, dukra liks su manim. Net nesvajok, kad ją turėsi.“
Matyt, šeimoje jau buvo kalbama ir planuojama, kaip manimi atsikratyti. Aš taip troškau gražios šeimos. Mačiau ją savo svajonėse. Čia būtų daug meilės, gerumo, bendrų džiaugsmų, atvirų pokalbių... Kvailė! Kvailė! Kvailė!
Mano gražios viltys ir ateities svajonės greitai ėmė byrėti į šipulius ir virto barniais. Drąsius tiesiog su pasitenkinimu ėmė žeminti mane, ypač prie draugų ir šeimos akivaizdoje. Už tai dažnai būdavo apdovanojamas pilna pasitenkinimo sesutės šypsena.
Taip, prisipažįstu, nors gėda – smurtavo prieš mane daug kartų, tekdavo mane gint net jo tėvui Vytui Kedžiui. Manau, Drąsius buvo ir neištikimas. Tiesiog mėgavosi savo valdžia man, nes be jo numetamų kelių litų nebūčiau išgyvenusi. Tapau jam skudurėliu. Buvau tik jo vaiko žindyvė ir namų tvarkytoja. Kai susieji gyvenimą su beveik dvigubai vyresniu žmogumi, greitai, praėjus susižavėjimo euforijai pajunti, kad interesai skiriasi.
14 metų vyresnis vyras nėra jokia retenybė, kai tau 30 metų. Bet kai šešiolika? Man norėdavosi susitikti ir savo drauges, nueiti su Drąsiumi pasišokti, pakeliauti. Drąsiui – pabūti su savo draugais Juodkrantėje, Garliavoje šašlykų kieme išsikepti. Su mano draugėmis ir tėvais nebendravo. Iš pradžių, gal pusmetį, jis dėl manęs dar pasistengdavo. Į kavinę nusivesdavo, patikusį drabužį nupirkdavo. Kai gimė dukrytė – viskas lyg nukirsta! Vienintelė pramoga – važiuoti į Juodkrantę. Iškart padiktavo mūsų bendro gyvenimo sąlygas – augini vaiką iki 4 metų, į jokius mokslus ar darbus neisi! Sėdėsi namie. Būdavo, noriu pasikalbėti, kaip jam sekasi, kaip verslas einasi? „Ne tavo reikalas, ką tu, kvailė, supranti.“ Viską aptardavo su Neringa ir mama.
„Kas aš esu tavo gyvenime?“ – klausdavau supykusi. Namų tvarkytoja, kartais sugulovė, vaiko auklė? „Kada susituoksime?“ – „Nėra pinigų, atstok!“
Bet ir šiandien manau, kad jis mane kurį laiką mylėjo. Jam patiko ir mano šiltumas, ir artumas, ir linksmumas, ir temperamentas. Aš visada buvau pilna idėjų ir sumanymų. Bet jis tuoj pasistengdavo mane užgniaužti kietu kumščiu – darysi taip, kaip pasakiau! Tu nori? Ne, nieko nebus. Bus taip, kaip aš pasakysiu! Tapdavo svetimas, šiurkštus ir piktas. Lyg kieno nors stipri ranka būtų rašiusi jam būsimo mūsų gyvenimo scenarijų.
Kai man išėjus Drąsius suprato, kad aš pas jį nebegrįšiu, nusprendė kirsti per skaudžiausią vietą – vaiką. O kai dar pamatė Andrių Ūsą, iš pavydo užvirė kraujas. Ta kalė ne tik mane paliko, bet ir kavalierių įsitaisė! Pedofilija – tikrai ne jo planas.
Drąsius buvo paprastas kaip taburetė, ne jo galvai tokį planą sukurti. Snukį išmalti – taip. Bet ir tai tik silpnesniam už save. Pedofilijos planą su galybe teisinių niuansų, žmogžudysčių planais, slapstymusi, puolimu internetinėje erdvėje, žiniasklaidoje galėjo sukurti tik patyręs strategas. Ar strategė. Kažkas tą planą sukūrė, kažkas juo Drąsių įtikino ir išvedė jį į keršto kelią. Drąsius karštas. Davei jam komandą – „pulk!“, ir jis puolė.
Ateina laikas manimi atsikratyti.
Ateina laikas kvailą mergiotę paversti KALE.
* * *
L. Kedienė teisme:
„Kurva su akiniais! Per tave, parazitka, mano sūnus žuvo! Pardavinėjai vaiką pedofilams!“
Teisėja: „Jūs tokiais nusikaltimais kaltinate Laimutę Stankūnaitę?“
„Taip ir yra! Kaip jai anūkę atiduot?! Mes kovosim, ir po 5 metų, ir visą gyvenimą. Kovosiu, kol gyva būsiu, nenusileisiu!“
(Iš L. Stankūnaitės pasakojimo)
* * *
Šiandien man jau nebe pikta, o tik juokinga klausytis Kedžių pramanų – oi, ta Stankūnaitė paleistuvė! Kalė! Tik Drąsius iš namų, ji, vaiką numetusi, į klubą.
Mieli senieji Kedžiai, Drąsiaus tėveliai! Ar gražu senatvėje taip meluoti? Kur vaiką numetusi, gal jums? Į kokius klubus? Juk patys žinote – jei taip būtų buvę, iš jūsų namų būčiau buvusi išspirta iškart! Ar neprisimenat, kaip Drąsius skambindavo vakare į laidinį telefoną – kad aš būčiau namie. Tikrindavo.
Nebandyk nepakelti telefono ragelio! O mano poilsis vasarą Juodkrantėje? Drąsiukas duodavosi su draugeliais po Juodkrantės barus, o man tuos nuomojamus kambarius valyt, mažą dukrelę žiūrėt. Teisybė, kad dukrelę, jai buvo metukai, atidavėme kelioms valandoms į vietinį darželį – kitaip nebūčiau turėjusi laiko tarnaitės darbui atlikti. Juk tėvelis neidavo pažaisti su mažyle, kol kambarius iškuopsiu.
Šiandien norėčiau jūsų paklausti – kas jums, Drąsiaus tėveliai, pasidarė? Kaip užsiauginote tokią neapykantą? Jums, Vytai Kedy, turėtų būti baisi gėda, kad jūs, garbingas žmogus, sulaukęs žilo plauko, matyt, įkalbėtas šeimos, turėjote teisme meluoti. Esą matėte Andrių Ūsą „vien su triusikais“ mano tėvelių bute, kuriame jūs niekada nesate buvęs! Dabar jūs, senas žmogus, už šmeižtą turėjote atsakyti teisme.
O jūs, Laima Kediene, pažiūrėkite į veidrodį – neapykanta jūsų veide įrėžė gilias raukšles. Prisimenu tas dienas, kai mes ir šiltai pabendraudavome, pasikalbėdavome. Kaip padejuodavote, kad Drąsius vis nesusitupi, vis jam vėjai galvoje. Kaip jūs leidote savo namuose išsikeroti melui, šmeižtui, kerštui? Kaip galėjote taip skaudinti savo anūkę, gąsdindama ją pedofilais, sysalais ir beširde motina?
Iš tos jūsų mistinės kovos su pedofilais – vien griuvėsiai aplink ir bylos teismuose už šmeižtus. Nebeturite nei sūnaus, nei dukros, nei abiejų anūkų.
Sūnus – žuvęs ir iki jūsų gyvenimo pabaigos bus vadinamas „įtariamu dviem žmogžudystėmis“, o galbūt pagaliau ir tiesiai įvardytas kaip žmogžudys. Jo kaltės nenuplaus ir garbės nesugrąžins net didžiausias kapinių paminklas. Dukra – nuo teismų ir atpildo pabėgusi iš Lietuvos ir prievarta slapstysis gal visą gyvenimą.
Anūkas – nežinia kur. Anūkės tikriausiai nebepamatysite niekad, nes ji nebenori jūsų matyti. Iš to didelio puikavimosi savo šeima liko du tušti namai Klonio gatvėje, du tušti butai Juodkrantėje, prabangios mašinos garaže. Iš buvusios galybės – tik juodu kaspinu perrišta Drąsiaus nuotrauka.
