Prie pasaulinės geopolitikos stalo Vokietija pabandė sėstis gana pavėlavusi. Antrojoje XIX a. pusėje ji buvo tik tik suvienyta, tuo tarpu anglai ir prancūzai karaliavo didžiulėse užjūrio kolonijose. Nepaisant šlovinamo „teutoniško veržlumo“, bismarkiškų „kraujo ir geležies“ šūksnių, vokiečių elitas dažnai neslėpė nuoskaudos pavėlavęs į pasaulio dalybas ir atvirai žavėjosi „rasės broliais“ Ūkanotame Albione. Didinga jų imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė.
To meto vokiška aristokratija buvo kiaurai anglomaniška, nors į stiprėjančią Vokietiją patys britai žvelgė kaip į pavojingus, vandenį Europoje drumsčiančius išsišokėlius. Vokiečių diduomenė be galo vertino angliškas prekes, kėlė į padangės britų tradicijas ir gyvenimo būdą. Pats kaizeris Vilhelmas II-asis nekart tvirtino esąs aistringas anglofilas. Ir netgi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai abiejų tautų kariai susirėmė žiauriuose mūšiuose, į anglus žvelgta kaip į sektiną pavyzdį. Deja, be ypatingo pastarųjų atsako.
Radikaliems vokiečių imperininkams kolonijinė Britanija ir titulinė jos tauta tapo įkvėpimo šaltiniu dar monarchijos laikais. Žavėjo viskas: anglosaksiškas pasitikėjimas savimi ekonomikoje bei politikoje, nuoseklus ir negailestingas „nukariavimų instinktas“, ryžtingas „čiabuvių grėsmės“ neutralizavimas.
Vokiečiai, priešingai anglams, savo pačių nacionalistų darbuose vadinti gana inertiška apsnūdėlių tauta, kuriai, norint atgauti „savęs vertą didybę“, derėjo tapti panašiais į anglus. Kaizerinės ekspansijos Afrikoje teoretikas Karlas Petersas nuoširdžiai apgailestavo, kad „vokiečiai svetimuose kraštuose yra valdomi, o anglai valdo patys“. Raginimo lygiuotis į anglus savo kalbose neišvengė ir nacizmo ideologai, daugybę rasinio išskirtinumo idėjų pasisėmę iš Vokietijoje apsigyvenusio britų aristokrato Houstono Stewarto Chamberlaino darbų.
Hitleris nekart minėjo anglus kaip pavyzdį vokiečiams. Pavyzdžiui, 1939 m. jis atvirai pareiškė, kad žavisi šia tauta, o po to kai Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai karą, apgailestaudamas pridūrė esą Dievas sukūręs pasaulį ne tik (!!!) anglams. Žinoma ir kita fiurerio frazė: „Viską, ko mes siekiame, anglai jau seniai pasiekė“. Trečiojo reicho antropologas Hansas Guentheris anglų kalbą poetiškai apibūdino kaip „negailestingos valios viešpatauti aktą“. Ir netgi drįso atsargiai pastebėti, kad britų diduomenė, ko gero, rasiškai „kokybiškesnė“ už vokiškąją.
Naciams imponavo viskas. Britiška tvarką kolonijose, kuriose, lyginant su prancūzų bei ispanų kolonijomis, tarprasinio „susimaišymo“ atvejų buvo labai nedaug. Patys anglai net XX a. pradžioje nuolat pabrėžė „prigimtinio pranašumo instinkto“ svarbą ir būtinybę vengti bet kokių artimesnių santykių su „nebaltaisiais“, kuriuos paniekinamai vadino „coloured breed“. Pasak britų fašisto Oswaldo Mosley, rasiniai įstatymai anglosaksų kolonijose netgi nebuvo būtini (nors jie buvo!), kadangi kiekvienas „padorus džentelmenas“ ir taip dygėjosi neeuropiečiais.
Prancūzų ar ispanų valdose kažkokiais būdais gerą išsilavinimą įgijęs „spalvotasis“ galėjo būti priimtas baltųjų visuomenėje, o štai Britanijos kolonijose tai buvo praktiškai neįmanoma. Net vergijos ir išnaudojimo priešininkai, tiems laikams gana liberalūs protai, afrikiečių ar azijiečių nelaikė rasiškai lygiais sau. Žymiojo „Mauglio“ autoriaus Rudyardo Kiplingo žodžiais, „spalvotieji“ tebuvo „pusiau vaikai, pusiau velniai“.
Elitinėse nacių jaunimo mokyklose kolonijinei britų politikai nušviesti buvo skirtas atskiras istorijos kursas. Žinoma, neužmirštant akcentuoti, kad senosios Britanijos keltus nukariavusios anglų ir saksų gentys kilo iš Šiaurės Vokietijos.
Dėstytojai pabrėždavo, kad Afrikoje ar Indijoje britų kolonizatoriai pratinti žvelgti į čiabuvius lyg į pavaldinius: nerodant emocijų, išlaikant atstumą ir įsakmų toną. Į bet kokį nepaklusnumą ar nepagarbą siūlyta reaguoti žaibiškai ir kietai. Būtent tai, pasak nacizmo teoretikų, stiprino biologinio ir dvasinio pranašumo jausmą.
„Britai – pati iškiliausia, pasauliniam viešpatavimui sutverta rasė“ – save patį, ir savo tautiečius, kėlė į padanges Afrikos kolonizatorius Cecile Rhodesas. Naciams šie žodžiai taip pat patiko. Tik vietoje anglosaksų jie įrašė arijus.
Britų kolonijose kiekvienas iš metropolijos atvykęs vargeta galėjo pasijausti pasaulio valdovu. „Indijoje retas girtas kareivis nepaspiria čiabuvio“ – rašė XIX a. politikas, seras Charlesas Dilke. Nuolanki poza prieš „poną“, draudimai „žemesnės rasės“ atstovams vaikščioti šaligatviais, segregaciniai įstatymai – visą tai buvo britų kolonijose (o paskiau ir anglosaksų valstybėse) dar prieš Trečiojo reicho gimimą ir kurį laiką išliko netgi išliko jam subyrėjus.
„Antrojo pasaulinio karo metu britai smerkė vokiečius už daugelį dalykų, kuriuos patys vykdė ištisus šimtmečius“ – savo knygoje teigia profesorius E. Sarkisyanzas. Beje, kolonijose, pastebi istorikas, antinacininės propagandos beveik nebuvo. Vien jau todėl, kad tenykštės pavergtos kiltys galėjo pastebėti aiškias paraleles tarp Berlyno ir Londono vykdomos politikos. O tai buvo nepageidaujama.
Žinoma, E.Sarkisyanzas nestatė lygybės ženklo tarp nacių režimo ir rasistinio britų kolonializmo. Britanijoje nebuvo totalitarinės vienpartinės sistemos, o šalis negyveno aklo paklusnumo ir fiurerystės principais. Taip, antisemitizmas sutinkamas ir to meto Anglijoje, tačiau jis netapo valstybinės ideologijos šerdimi ir niekad neprasiveržė vyriausybės sankcionuotu holokaustu.
Britų organizuotas čiabuvių genocidas kolonijose vyko daugiau ne Londono, o vietinių Imperijos paskirtų karaliukų iniciatyva. Pasitelkiant ginkluotų ūkininkų būrius, kuriems noriai talkino kolonijinė kariuomenė bei policija. Metropolijos valdžia viską puikiai žinojo, tačiau retai tam prieštaravo. SS reichfiurerio Heinricho Himmlerio svajonėse jo vyrai (anglų pavyzdžiu) turėjo tapti tokiais pat negailestingais „ūkininkais – kolonizatoriais“ okupuotose Rytuose.
Kolonijinė britų pavergimo bei išnaudojimo sistema buvo kur kas rafinuotesnė, paremta ilgaamže praktika, ne tokia tiesmuka, staigi ir brutali, kaip vokiškas nacizmas, todėl sociokultūrinį pasaulio žemėlapį ji pakeitė neatpažįstamai.
Tai, kad anglų kalba tapo pirmąja tarp pasaulinių kalbų – ne pirklių ir diplomatų, o „rasinių kolonizuotojų“ ir „gyvybinės erdvės“ ieškotojų nuopelnas. „Hitlerio laikais vokiečiai skatinti tapti rasistais, o anglai tokie jau buvo daugybę amžių“ – samprotauja E.Sarkisyanzas. Juk ne veltui vokiškų Afrikos kolonijų įstatymai buvo faktiškai nurašyti nuo angliškų pavyzdžių.
Niekinamas nacių požiūris į kaimyninės Europos tautas (pavyzdžiui, prancūzus, lenkus) taip pat nebuvo jokia išimtis. Kone iki pat XX a. vidurio britų spaudo mirgėjo „puslaukinių“ airių karikatūromis.
„Airiai – tai keltiška ir visiškai nekūrybinga, jokių moralinių nuostatų neturinčių valkatų, vagių ir girtuoklių padermė“ – skelbė didžiaimperinės „anglosaksų misijos“ šaukliai. Ir tik kur kas vėliau Hitleris panašiai prabilo apie žydus.
Begalinės nacių simpatijos britams pasibaigė galutinai paaiškėjus, kad prie derybų stalo su stalo su Hitleriu šie sėsti neketina. „Kraujo brolių“ idealizavimą pakeitė prakeiksmai „klastingojo Albiono išsigimėliams“. Goebbelso propaganda staiga pradėjo kritikuoti grobikišką Britanijos politika ir „rūpintis“ kruviną priespaudą kenčiančiais indais. Dabar jau už gerą žodį apie anglus galėjai atsidurti koncentracijos stovykloje.
Emanuelio Sarkisyanzo knyga „Angliškieji Adolfo Hitlerio įkvėpėjai“ sulaukė kur kas daugiau aistrų Vokietijoje, nei Didžiojoje Britanijoje. Į save koncentruoti anglai, kaip jiems yra įprasta, reagavo šaltokai ir nepuolė visko neigti.
Viename savo interviu Sarkisyanzas teigė, kad jo knygos tikslas nebuvo numesti nuo nacių dalį kaltės už įvykdytus nusikaltimus, bet parodyti, kad vokiškojo nacizmo genezėje ne viskas taip paprasta. Įkvėpimo, priešingai paplitusiai nuomonei, Adolfas Hitleris sėmėsi ne tik fašistų Italijoje.
