Apie sutuoktuves su Drąsiumi ėmėme kalbėtis, kai pastojau antrą kartą – 2003-iųjų pavasarį. Man tebuvo septyniolika metų, bet nepilnametei tuoktis nebuvo kliūčių, nes laukiausi kūdikio. Taip, aš norėjau ištekėti. Labiausiai dėl to, kad jaučiausi nepatogiai – tokia jauna, jau su pilvu, mano padėtis visai neaiški. Nei vaikas, nei suaugusioji.
Griežtas tėvų auklėjimas buvo įkalęs į galvą, kad vaikai gali gimti tik šeimoje. Aš nuolat sakiau Drąsiui – juk mes jau šeima, gyvename kartu, o ne šiaip drabužius į krūvą sumetę. Gims vaikelis, kaip į jį žiūrės kad ir darželyje? Skirtingos tėvų pavardės, mamos dar ir mergautinė. Tai buvo prieš 10 metų, kai Lietuvoje į tokius vaikus ir jų tėvus dar buvo žiūrima kreivai.
Drąsius nepuldavo prieštarauti – ne, nesituoksime! Jis tik numykdavo – gerai, gerai. Kai vėl imdavau zyzti, rasdavo milijoną priežasčių. Vieną kartą kalbą nusukdavo padejavęs – oi, tarp mūsų toks metų skirtumas, ką žmonės pasakys. Vaiką pradėti su nepilnamete – tada jam nerūpėjo skirtumas! Kitą kartą jis sutinka, bet rimtesnį pokalbį atideda – dabar pinigų nėra, lukterėkim, mažute, aš gi nieko prieš. Štai dar į Orenburgą rudenį nuvažiuosiu, pinigų užsikalsiu. Ko čia skubėti? Juk žmonės ir nesusituokę gyvena. Vaikelis gims? Na ir kas, juk duosiu jam savo pavardę. Bus Kedytė.
Štai kaip viskas buvo nuspręsta. Bus ne Stankūnaitė, o Kedytė. Kokia man turėtų būti garbė. Taip ir atsitiko. Drąsius vis delsė, ir Stankūnaitė 2004-ųjų vasarį pagimdė Kedytę. Nebėra reikalo ir tuoktis.
Bet aš nenusileidau. Jau ne iš didelės meilės troškau ištekėti, o gal labiau dėl ambicijų. Po dukros gimimo Drąsius vis labiau demonstravo, kad aš jam kaip ir tuščia vieta. Na, gal vaiko augintoja. Giminei tebuvau Drąsiaus sugyventinė. Laikina? Savo dar nedideliu proteliu mąsčiau – būčiau žmona, gal mano padėtis pasikeistų? Pagaliau Drąsiui nusibodo mano kalbos ir jis nusileido – gerai, gerai. Dukrytei jau buvo metukai. Nuvažiavome į Rotušę gal 2005-ųjų žiemos pradžioje. Buvome apskaičiavę, kad vestuvės vyktų gegužę. Parašėme pareiškimus, gavom vokelį su tuoktuvių data. Lyg ir susižadėjome. Jokio šampano išgerti į kokią nors senamiesčio kavinukę nenuėjome, gėlių tokia proga irgi negavau. Sužadėtuvių žiedelis? Baikit juokus. Nebuvo jokios romantikos, tik nemaloni prievolė. Sėdome į mašiną ir grįžome namo. Bet vestuvių laukimas mūsų santykių nepagerino. Atvirkščiai. Barniai, įžeidinėjimai, smurtas... Drąsiaus dažnai nebūdavo namie. Vėl nuolatinės ilgos kelionės į Rusiją. Kam tuoktis, jei jau gyvename kaip 10 metų susituokusi, įkyrėjusi, ant skyrybų slenksčio balansuojanti šeima? Užuot ieškojusi nuotakos suknelės ir planavusi vestuvių šventę, 2006 m. vasario mėnesį aš pirmą kartą išėjau iš Kedžių namų.
2006 m. vasaris
Nelengva buvo priimti tokį sprendimą – išeiti su dvejų metukų vaiku iš namų. Vadinu tuos namus „namais“, nes jokių kitų neturėjau. Taip, tėvai manęs neatstūmė. Ir pas juos visada galėjau sugrįžti. Dukrelės gimimas mus vėl suartino, mano paauglystės nepaklusnumas buvo primirštas. Nors niekada nebuvo užmirštas. Grįžt pas tėvus – visada lengviausia išeitis. Bet negi aš tik tiek ir tesugebėjau – pamaištauti, išeiti iš tėvų namų, susidėti su vyresniu vyru, pagimdyti ir nosį nuleidusi vėl spūdinti pas tėvus? Tos penkiolikmetės paauglės, kuri užtrukusi šokiuose pabūgo grįžti namo, jau nebebuvo. Tie keleri metai nenuėjo veltui. Iš pažiūros tebebuvau ta pati Laimutė, tik su vaikeliu prie šono. Nespėjau nei mokslų pradėti, nei profesijos įgyti. Bet viduje kažkas brendo, keitėsi, tvinksėjo. Augo kažkoks tvirtybės grūdas. Kažkoks naujas „aš“, kuris greitai tapo nepramušama siena septynerių metų kare prieš įtakingą Kauno giminę. Apraudojau viską – ir savo nenusisekusią gyvenimo pradžią, ir žlugusias gražios šeimos svajones, ir buvusią meilę. Giliai širdyje aš ir tuomet Drąsių labai mylėjau. Labai sunku išmest iš savo esybės žmogų, kuris buvo tau, dar paauglei, ir pirmoji meilė, ir pirmasis vyriškis. Mane plėšė, dusino jausmai – ir švelnių žodžių, glamonių, šiltų naktų Juodkrantėje prisiminimas, ir nuoskaudos, barniai, pykčiai. Bet ašarų laikas buvo praėjęs. Vieną dieną apsisprendžiau. Sėdau į mikriuką ir išvažiavau. Vienoj rankoj vaikas, kitoj – krepšys su drabužėliais. Viskas. Šis žingsnis, prisipažįstu, man plėšė ir draskė širdį. Pirmas išsiskyrimo mėnuo buvo lyg su durklu, įbestu į širdį. Ar gerai elgiuosi, gal per anksti viską nutraukiau, gal reikėjo pakentėti? Gal vėl tai mano antroji didžioji klaida? Ramino sesers palaikymas, jos žodžiai – spjauk į tą pusę, jie buvo ne tavo žmonės, pradėk savo gyvenimą. Pritariau jai, bet... Greitai radau paprasčiausią darbą – padavėja „Girstupio“ antro aukšto kavinėje „Zepelinus“. Iš pradžių reikėjo užsidirbti nors litą. Nežinau, kas sukosi Drąsiaus galvoje, bet po mėnesio jis man paskambino. Supratau, kad apgirtęs. Atsiprašinėjo, maldavo grįžti, pabandyti gyventi toliau. Nutirpusia širdimi klausiausi žodžių, kurių taip laukiau... „Mums reikia pasikalbėti. Atvažiuok pas mane.“ Sakė pats negalįs vairuoti, nes išgėręs. Po geros valandos pokalbio pasakiau: „Gerai, atvažiuosiu.“ Violeta bandė sulaikyti: „Nevažiuok! Jis gražiai pakalbės, tu atsileisi, o kas po to pasikeis? Ką jis tau gali pasakyti? Jie visi ten savanaudžiai. Tu jiems esi niekas. Visada būsi tik tarnaitė. Niekada ten neturėsi savo gyvenimo, savų namų ir niekada nebūsi jiems lygi. Visada būsi tik skuduras po kojomis, kurį šeima pakeis nauju, kai ateis laikas.“ Bet aš, apimta ir skausmo, ir džiaugsmo tuo pačiu metu, nieko, ką man sakė sesuo, negirdėjau. Visi jos perspėjimai atsimušė lyg žirniai į sieną. Aš nebepajėgiau nei ramiai viską apmąstyti, nei teisingai nuspręsti. Buvau apakusi ir apkurtusi iš savo meilės Drąsiui ir iš didelio noro turėti savo šeimą ir kartu auginti mažąją. Širdy grojo jausmai – lėksiu ten! Tik trumpai pasikalbėsiu. Sėdau į mikriuką ir po geros valandos atlėkiau į Kedžių namus. Buvo gal šešta valanda popiet. Niekas kieme manęs išskėstomis rankomis nepasitiko. Nesimatė ir Drąsiaus. Susijaudinusi užlipau į antrą aukštą. Atidariau duris. Vaizdas toks: ant stalo nugertas brendžio butelis. Lėta, slogi rusiška muzika apie nelaimingą gyvenimą. Apsiašarojęs Drąsius. Pirmą kartą pamačiau jį nuoširdžiai verkiantį. „Laima, myliu tave. Bet tu turi prie manęs taikytis. Noriu, kad dukra būtų, kad šeima būtų. Grįžk, bandom gyventi“, – lemeno braukdamas ašaras. Nesvarbu, kad tos ašaros girtos. Man atitirpo visi ledai. Ir pati tuo metu jaučiausi ne geriau negu jis. Kalbėjomės ilgai, apie porą valandų. Drąsius tikino, lai būna tai mums abiem gera pamoka ateičiai, kad išmoktume branginti tai, ką turime. Aš pritariau jo žodžiams. Man tik devyniolika, gyvenimas prasideda. Kaip ir kitoms šeimoms – viskas susigulės, susitvarkys, reikia tik noro ir kantrybės. O to noro buvo per kraštus. Mums besikalbant įbėgo Laima Kedienė: „Ką tu čia klausaisi girto vapaliojimų, kliedi čia nesąmones. Išsiblaivys ir vėl viskas bus tas pats.“ Jokio džiaugsmo, kad grįžau, kad sūnaus gyvenimas gal susitvarkys. Raginu Drąsių – pasakyk mamai, kad tu pats mane pasikvietei, nori, kad grįžčiau. Jis tyli nuleidęs galvą. Prieš tėvus, kaip visada, kitoks. „Na, matai pati“, – skėstelėjo rankomis motina ir išėjo. Aš susinervinau – jei taip, išeinu! Trenkiu duris, išbėgu į kiemą. Drąsius iš antro aukšto šaukia: „Laima, sustok! Grįžk, prašau. Suprask ir mane!“ Aš, kvailė, apsisukau ir grįžau. Kedienė iš savo virtuvės tik persmelkė mane žvilgsniu: „Prisisiurbė kalė!“ Vėl su Drąsiumi šnekamės. Sakau, kad jau darbą susiradau. „Kam tau tas darbas, ko tau neužtenka, vaikui geriau, kai tu būsi namie.“ Paskambinau Violetai, kad nakvoti nebegrįšiu, kad šį vakarą pasirūpintų mano dukrele. Paskambinau į darbą, kad nebeateisiu. Viską mečiau ir likau. Pabundame rytą, geriame kavą. Aš pilna gerumo, vilčių... Drąsius ir sako: „Dabar bus taip. Taisyklės bus tokios, jei nori, kad gyventume kartu. Pirma – vaikas iki 3–4 metukų neis į darželį. Antra – tu nedirbsi, būsi namie.“ Paprieštaravau – noriu eiti mokytis, profesiją įsigyti. „Ne! – nukirto. – Vėliau apie tai kalbėsimės. O dabar parsivežk vaiką!“ Parvažiavau pas Violetą, pasakiau, kad susitaikėme. Sesuo dar bandė atkalbinėti, bet matė, kad aš užsispyriau. Palinkėjo man didelės sėkmės, nors neiškentė nepridūrusi, jog yra įsitikinusi, kad bendro ir laimingo gyvenimo su Kedžiu niekada neturėsiu. Taip aš, nuleidusi galvą, vėl grįžau į Kedžių namus. Parvedė meilė. Tik ar ji buvo?
* * *D. Kedys:
„Nebuvo jokios meilės. Tai – ne meilė, o nelaimė. O duktė? Iš kur vaikai atsiranda? Iš sekso.“
„Lietuvos rytas“, 2007 m. vasario 24 d.
2006 m. kovas
Jūs, Laima, klausiate – ar prisimenu pačią šilčiausią mūsų bendravimo dieną? Taip. Net šiandien, kai galimai tas žmogus nusinešė tiek gyvybių ir tikrai sugriovė tiek gyvenimų, kai pats yra miręs, o man miręs dešimt kartų, aš įstengiu prisiminti tą šiltą 2006 metų kovo pabaigos vakarą. Prieš pat savo 19-ąjį gimtadienį. Buvau tik prieš mėnesį vėl grįžusi po pirmojo išėjimo. Važiavome į Juodkrantę vieni. Dukrytę palikome pas Kedžius. Užsukome į Palangą pavakarieniauti, atrodo, restorane „Pas Juozą“. Į Juodkrantę atvažiavome jau pritemus. Išėjome pasėdėti prie jūros. Žmonių nesimatė, buvo vėsoka. Pūtė vėjas, bet šiltas, žadantis ateinantį pavasarį ir permainas. Sėdėjome susiglaudę, abu sujaudinti tokio reto mūsų artumo. Paprastas, nuoširdus pokalbis, paprastas pasibuvimas kartu. Bandymas lyg sulipdyti mūsų gyvenimą, patikėti, kad dar bus ateitis. Jis nieko man nežadėjo. „Pasistengsiu, kad mūsų šeimoje kažkas gautųsi“, – pasakė nuoširdžiai. Apsikabino. Besikalbant sutemo. Grįžome per pušyną tylūs, lyg palytėti kažkokio naujo jausmo. – Ar galėjote tuomet pagalvoti, kad tas vyras, kuris sėdėjo prie jūros jus apkabinęs, po 3 metų, kaip įsitikinę prokurorai, nušaus jūsų seserį ir ieškos jūsų, kad nužudytų? – Niekada. Kad tas žmogus, su kuriuo šnekėdavom: „Jėzau, jei tu numirtum, ir aš nenorėčiau gyvent.“ Net tada, kai girdėjau jo grasinimus, kai rašiau prašymus skirti apsaugą, kai išgirdau jo beprotiškas kalbas ir pamačiau protu nesuvokiamą vaizdo juostą – netikėjau. Juk Violeta vieną vasarą su savo dukrele atostogavo su mumis čia, Juodkrantėje... Septynios kulkos jai į galvą, į pilvą... Koks kvailys. Tuštuma, kai prisimenu jį. Nėra net neapykantos.
Po 4 metų. 2010 m. balandžio 17 d.
2006 m. balandis
Praėjo mėnuo, atėjo balandis, Velykos. Išsiblizginau namus, papuošiau dukrytę. Tuoj pas Kedžius, kaip įprasta, ims rinktis garbinga giminėlė. „Gal ką mamai padėsiu, einu į apačią“, – pasakiau Drąsiui, kuris jau ilgokai gražinosi vonios kambary. „Žinai, gal tu pasiimk vaiką ir varyk švęsti pas savo tėvus. Neringa sakė, kad nenori per šventę tavęs čia matyti“, – pranešė purkšdamasis kvepalus. Kaip? „Tai kas aš esu jūsų namuose, tarnaitė?“ – rėžiau įpykusi. „Nenoriu su Neringa pyktis. Varyk dabar iš čia!“ – pakėlė Drąsius balsą. Nuskambėjo per visą namą. Man kažkas taip ir nutrūko... Tiesa, po mano sugrįžimo mes ir toliau riejomės. Šiltas vakaras Juodkrantėje greitai nuėjo į praeitį. Bet vis tempi, tempi tą gyvenimą. Gal iš tiesų – gana? Ilgai nebesvarsčiau. Paskambinau Violetai – atvažiuok mūsų pasiimti, mane išvaro iš namų. Ji suprato, nieko neklausinėjo. Puoliau paskubom rinktis daiktus. Savo, mažylės. Vaikas ant sofos sėdi, kojelėmis mataruoja. Toks graudumas užėjo, akis užliejo ašaros... Sukandau dantis – tik neapsižliumbk! Jaučiausi labai pažeminta visos Kedžių šeimos akivaizdoje. Toks mano strikinėjimas iš Drąsiaus namų tai pirmyn, tai atgal prilygo cirkui be pinigų. Niekad nepamiršiu vieno dalyko. Man besikraunant daiktus, įbėgo vienas iš jų šeimos narių. „Ar dar ilgai tu, kale, čia daiktus rinksiesi? Pyz...ink iš mūsų namų greičiau! O jei dar grįši, tave pasodins į kalėjimą“, – išbėrė net springdamas iš džiaugsmo. Taip buvo skaudu. Bet supratau, kad tai tik persakyti Drąsiaus sesutės ir jos vyrelio palinkėjimai, šeimoje gal ne kartą girdėti. Kale, matyt, garsiosios šeimos jau buvau vadinama tada, kai dar dalijausi viena lova su Drąsiumi. Pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kad atvažiavo sesuo. Nuboginau krepšius į apačią. Neprisimenu, net kur sesuo tąkart nusivežė mane švęsti Velykų. Pas save ar pas tėvus? Ne Velykos man buvo galvoje. „Juk tu matai – Drąsiui ne tu, ne jūsų šeima svarbu, o Neringos vadovavimas. Visada viskas bus pagal ją. Atsimerk pagaliau!“ – tikino mane prie stalo sesuo. Norėjau tą pačią dieną lėkti pasiimti dukrytės, bet sesuo nevežė. Įkaušusi Kedžių ir Venckų giminė būtų iš to tik pasišaipiusi. Su Violeta grįžome atgal kitą dieną. Prieš tai paskambinau Drąsiui: „Atvažiuoju pasiimti dukrelės ir daiktų.“ Gal tikėjausi, kad jis vėl prašys sugrįžti? „Labai gerai, aš tau padėsiu susikrauti“, – atsakė su pašaipa. Kadangi nebuvome susituokę, mūsų skyrybų pokalbis tebuvo toks trumpas. Atvažiavau, aprengiau dukrytę, renku jos drabužėlius. Sesuo laukia apačioje. „Kaip gerai, pagaliau iš čia dingsi!“ – piktdžiugiškai pasityčiojo vėl prisistatęs tas pats šeimos narys. Matyt, pasiųstas stebėti, kaip ta kalė Stankūnaitė išsikrausto. Mane išlydėjo pažadėjęs blogą ateitį: „Žiurke tu, dar sėdėsi kalėjime!“ Štai kokią lemtį man ruošė Venckų šeimynėlė: kaip tai našlaitei iš pasakos – žarijų duobę. Planas, matyt, turėjo būti paprastas – greitai mane sutvarkyti. Atimti vaiką, mane apšaukti kale, prostitute. Pedofilijos dar nebuvo sugalvoję. Kaip stipriausia korta jų plane pedofilija atsiras vėliau, kai jų sugalvotomis priemonėmis nepavyks manęs įveikti. Sudėjau dukrytės daiktus, pasiėmiau ją už rankos ir išėjau. Niekas neišėjo mūsų palydėti. Niekam nereikėjo tuomet ir mano dukrytės. Sesuo sukrovė mūsų turtelį į bagažinę ir išvažiavome. Taip visiems laikams palikau Kedžių namus. Negalėjau įsivaizduoti, kad po penkerių metų čia vėl grįšiu pasiimti dukrytės. Apspjaudoma, prakeikiama minios ir lydima šimtų pareigūnų.
Po 6 metų. 2010 m. balandžio 17 d.
Paskambino pareigūnai, kad rastas kūnas. Pirma mintis – ar tikrai Drąsius? Iškart paskambinau į Kauno apygardos prokuratūrą – noriu važiuoti į Vilnių atpažinti. Norėjau būti tikra. Su apsauga atvedė į tyrimų skyrių. Pirma, ką pajutau – lavoninės kvapas. Pasitiko patologas. Atvedė į kambarį. Už stiklo, kitoje patalpoje, guli uždengtas kūnas. Atsistojau prie stiklo, lavonas – gal už metro. Atidengė iki pusės... Kaip dabar atsimenu – tiesiog man pakirto kojas. Ilgi, ataugę, banguoti plaukai – paprastai visada kirpdavosi trumpai. Matosi, kad buvo juodai dažyti, nuaugę. O Dieve... Žiūriu, žiūriu... Tikrai iš pradžių buvo sunku atpažinti kažkada mylėtą žmogų... Paprašiau – parodykite petį. Ant peties Drąsius turėjo rudą dėmę. Parodė – yra. Prisiminiau, kad kairės rankos nykštyje buvo randas, su pjūklu buvo įsipjovęs. Yra. Parodė tatuiruotę. Dar 2006 metais, kai kartu gyvenome, jos nebuvo. Drąsius labai kompleksuodavo, kad pilvo apačioje turi baltų pigmentinių dėmių. Dabar toje vietoje buvo ištatuiruotas drakonas. Atsimenu, ką anksčiau jis kalbėdavo apie tatuiruotes – kad tai šlykštus kūno darkymas. O dabar? Ir tai rodė, kad jo gyvenimo būdas buvo labai pasikeitęs – auksinės grandinės, nuskusta galva, tatuiruotės... Ilgus plaukus jis nusikirpo tada, kai aš pranešiau, kad jis galimai vartoja narkotikus. Pats sakė girdėjęs, kad plaukuose galima rasti narkotinių medžiagų pėdsakų. Pakėlė kūną, pasodino, pražiodė, parodė dantis... O Viešpatie. Aplink kūną keli žmonės su chalatais, gal jiems tai įprastas darbas. Bet man... Pabuvau ten gal 5 minutes. „Tai tikrai Drąsius Kedys“, – patvirtinau. Kokios mintys tuo metu sukosi mano galvoje? Pirmiausia – saugumo jausmas. Tikrai ne džiaugsmas. Gyvenau su tuo žmogumi. Jis – mūsų dukrelės tėvas. Bet iškart mintis – mes saugios! Ačiū Dievui, mūsų daugiau nebepersekios. Iki šiol, kai užsimerkiu, prieš akis iškyla tas Kedžio lavono vaizdas. Jokių prisiminimų apie meilę. Per daug jau buvo netekčių. Seserį palaidojau. Tiek jis pridarė, kad nejaučiau jam jokio gailesčio. Tik viena mintis – aš saugi. Kirviu jis manęs nebeužkapos.
* * *D. Kedžio laidotuvių dieną, į kurias suplaukė gal pusė dar likusios Lietuvos, išaušo saulėtas rytas. Tai prisimenu ne todėl, kad būčiau Kaune ilgoje procesijoje nešusi vainiką. Atvirkščiai.
Gražus rytas išaušo ir mano sodo namelyje. Prabudau anksti nuo paukščių čirenimo ir saulės spindulio tiesiai į akis. Nusprendžiau iškart negerti rytmetinės kavos, o pasivaikščioti miške. Pasigriebiau striukę ir tyliai ištipenau iš namų. Pravėrus duris, nutvilkė gaivus oras, plyštantis nuo miško garsų. Įkvėpiau – ne, ne oro, o tikro palaimos gurkšnio, ir pasileidau prie tekančios saulės nurausvintos upės.
Mane sustabdė kažkas neįprasto. Tik vakar švariai sugriebiau palei tvorą prikritusius pušų spyglius, bet kažkokia krūva kėpsojo patvory, kiemo pusėje. Kas čia dabar?
Per tvorą įmestas laidotuvių vainikas buvo jau apdžiūvęs, jį puošusios gėlės nuvytusios. Matyt, pavogtas ant kažkieno kapo. Ant juodo kaspino dažais užpurkšta: „KALĖ“.
Apsidairiau. Keliuku praėjo moteris su šuniuku, nurisnojo svorį metantis sodininkas. Aplink ošė pušys. Už kurios jų slėpėsi naktį prie namo namų prisėlinęs žmogus?
Nunešiau vainiką prie upės ir pakišau po krūvele dar rudenį sugrėbtų lapų. Popiet, kai aplink nevaikščiojo žmonės, atėjau ir padegiau. Jis sudegė greitai, spragsėdamas. Niekam apie tai neprasitariau.
