Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – septintoji pasakojimo dalis.
* * *
Mano išėjimas su dukrele Drąsiui buvo kaip smūgis šlapiu skuduru per veidą. Nors prieš giminę vaidino šaunuolį, jo vyriškos ambicijos buvo skaudžiai pamintos – aš, piemenė, išdrįsau pasielgti savaip! Kas ji tokia ta Stankūnaitė?! Tuomet pamačiau, koks jis gali būti. Liguistai kerštingas, pavydus žmogus. Jis tikrai nesitikėjo, kad pajėgsiu viską nutraukti.
Ir tada ėmėsi mane maniakiškai persekioti ir keršyti. Su rafinuotu žiaurumu. Siekdamas tik vieno – sukelti man kuo didesnių kančių. O keršto priemonė buvo dukrytė. Žūtbūt reikėjo ją atimti – ir kad patenkintų giminės ambiciją, ir kad man parodytų mano vietą. Man, tai prakeiktai kalei.
Su dukrele atvažiavome į Violetos namus. Jai nebuvo lengva, ji buvo apsikrovusi darbais. O čia ant galvos dar niekur nedirbanti, nė lito duonai neturinti sesuo su vaiku. Bet Violeta buvo toks žmogus – galvą pametusi puls į pagalbą.
Ką man daryti toliau? Visų pirma turiu pradėti dirbti. Darbą tuoj pat radau internetu. Savanorių prospekte esanti kavinė „Pizza Jazz“ pakvietė pasikalbėti. Tikau, ir priėmė 3 mėnesių bandomajam laikotarpiui padavėja. Ko galėjau tikėtis, jei buvau baigusi tik dvylika klasių?
Bet darbo grafikas buvo slenkantis. Nuo 8 ryto iki 18 valandos, kitą kartą – iki 24 valandos. Sutikau, bus gerai iš pradžių. Davė išmokti valgiaraštį, parodė, iš kurios pusės prieiti prie svečio, kaip paduoti maistą. Ir pradėjau dirbti. Atlyginimas minimalus, plius arbatpinigiai, jie ir gelbėjo. Jau vis šis tas. O nuo rudens pradėsiu mokytis profesijos.
Tik ką daryti su dukrele? Jau dvejų metukų, gali lankyti darželį. Pasitarėme su Violeta ir nusprendėme, kad dukrytę leisiu į tą patį netoli namų Eiguliuose esantį darželį „Kregždutė“, kurį lankė ir jos penkiametė dukra. Darželis buvo savaitinis, ir dėl mano darbo labai tiko. Kai teks dirbti iki 24 valandos, dukrytė galės likti darželyje, o kai darbą baigsiu anksčiau – pasiimsiu namo.
Per tą mėnesį, kurį dukrytė išbuvo darželyje, miegoti buvo likusi gal tris kartus. Kai aš dirbdavau, dažnai abi mergytes pasiimdavo Violeta. Gyvenimas pamažu ėmė tvarkytis. Bet vieną dieną prasidėjo karas.
2006 m. gegužės 15 d.
Dirbau jau mėnesį, kartą per pietus mane pakvietė prie telefono administracijos kambaryje. Savų telefonų į salę mums nebuvo leidžiama neštis. „Jums skambina iš darželio „Kregždutė“. 12 valandą jūsų dukrytę pasiėmė tėtis. Parodė gimimo liudijimą, mes atidavėme vaiką.“
Man – šokas. Kodėl Drąsius taip padarė? Kai išėjau su dukrele iš Kedžių namų, su Drąsiumi buvome sutarę, kad vaiką dalinsimės, jis galės pasiimti, kai turės laiko, duos dukros išlaikymui 500–600 litų. Nepavyko kartu gyvent, ką padarysi. Bet Drąsius nė karto per tą mėnesį nepanoro pamatyti dukrelės, o netikėtai ją išsivežė iš darželio.
Nusimetu prijuostę, pasakau padavėjoms – lekiu į darželį. Nulekiu – taip, vaiko nebėra. Širdis nukrito į kulnus. Ką daryti? Parlekiu vėl į darbą. Jau atleista. Vaiko nebėra. Darbo nebėra. 2006 metų gegužės 15 dieną prasidėjo mano kova dėl vaiko, ji baigėsi 2012 metų gegužės 17 dieną. Karas truko šešerius metus.
Dukrytei tebuvo 2 metai ir 3 mėnesiai. Ji dar net nekalbėjo. Važiavau pas Kedžius, maldavau, verkiau – leiskite man pamatyti dukrelę. Niekas man net durų neatidarydavo.
Supratau, kad atvažiuodama viena pati Kedžiui ir jo šeimai nedarau jokio poveikio. Ką ta Stankūnaitė – parėkaus prie vartelių ir nuvažiuos. Tada puoliau į policiją – pagrobtas mano vaikas, tėvas neleidžia pasimatyti. Iš pradžių gavau atsakymą: „Policija į šeiminius reikalus nesikiša.“
Nulėkiau į Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kelis kartus su darbuotojomis vykome į Kedžių namus. Tada jau sureagavo ir policija. Tačiau Drąsius Kedys neįsileisdavo nei policininkų, nei darbuotojų. Su antstoliais fiksavau, kad Kedys neleidžia man pasimatyti su vaiku. Niekas nepasikeitė.
Vėliau esu važiavusi pas Kedžius ir su tėčiu. Drąsius tėvą apstumdė, mane patampė už plaukų ir išmetė iš kiemo.
* * *
2006 m. ruduo
Ką daryti, jei jokiomis priemonėmis negaliu prisiprašyti, kad man, mamai, leistų matyti 2 metukų dukrytę?
Pagaliau, patarta Vaiko teisių apsaugos darbuotojų, kreipiausi į teismus, kad jie nustatytų dukrytės gyvenamąją vietą su manimi, mama.
Pirmasis teismas – Kauno rajono apylinkės teismas. 2006 m. rugpjūčio 21 d. Teisėjas Virginijus Kalkauskas nutarė – L. Stankūnaitės prašymą atmesti, 2 metukų ir 6 mėnesių kūdikį palikti D. Kedžiui.
Antrasis teismas – Kauno apygardos teismas. 2006 m. rugsėjo 27 d.
Palikti kūdikį D. Kedžiui. Teisėjų kolegija: Ramūnas Mitkus, Gražina Davidonienė, Virginija Gudynienė.
Kokiais įrodymais D. Kedys sugebėjo palenkti teisėjų širdis, kad mažytė mergaitė būtų atimta iš mamos?
„Įrodymai“ verti pažodinio citavimo, kad ne vienas tūkstantis dirbančių ir vaikus gerai prižiūrinčių motinų Lietuvoje būtų pasirengusios, jog vieną dieną gali prarasti kūdikius, ir tam net nebūtina jų vežtis į Norvegiją, kur juos gali atimti norvegų vaikų teisių apsaugos tarnybos.
D. Kedžio argumentai
I. Savaitinis darželis
„Mano dukra nuo pat gimimo gyveno su manimi Klonio g. 5, Teleičių kaime, Garliavos apylinkės seniūnijoje, Kauno rajone. Aš visada ja rūpinausi, prižiūrėjau ir išlaikiau.
Atsakovė dukrą išsivežė nepaaiškinusi, kur su dukra gyvens. Savo dukrą suradau lopšelyje-darželyje „Kregždutė“. Darželyje sužinojau, kad dukra vedama į savaitinę grupę ir paliekama nuo pirmadienio iki penktadienio. Darželio pažymos patvirtino, kad ieškovė L. Stankūnaitė nei vieno karto nebuvo paėmusi dukros iš darželio nakčiai. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad jai dukra nerūpi. Pateikiu darželio „Kregždutė“ pažymą Nr. 102.“
Kauno lopšelis-darželis „Kregždutė“, Drąsiui Kedžiui
2006 09 28 Nr. 102
„Drąsiaus Kedžio dukra lankė Kauno lopšelio-darželio „Kregždutė“ savaitinę grupę nuo 2006 m. kovo 7 d. iki 2006 kovo 22 d. ir nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki 2006 m. gegužės 15 d. Savaitinės grupės darbo režimas yra 24 valandos. Mergaitė į darželį buvo vedama Laimos Stankūnaitės, kuri naudojosi teikiama paslauga vaikui būti darželyje ištisą parą.“
Direktorė Genovaitė Gradauskienė
Prieš pat teismą, 2006 m. lapkričio 2 d., ta pati direktorė išduoda tokią pat pažymą Nr. 121 ir L. Stankūnaitei, tik išsamesnę:
„Šią grupę taip pat lanko Laimos Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės 5 m. amžiaus dukra.
L. Stankūnaitė naudojosi paslauga būti vaikui ištisą parą, tačiau ne pastoviai. Dukrą iš darželio pasiimdavo tiek pati L. Stankūnaitė, tiek jos sesuo V. Naruševičienė.
Į darželį mergaitė buvo vedama švari ir tvarkinga.“
Direktorė Genovaitė Gradauskienė
Komentarai
1. Visų Lietuvos motinų, kurios dirba pagal slenkantį grafiką ir priverstos retsykiais palikti vaikus valstybiniuose savaitiniuose darželiuose, dėmesiui – jūs nevertos motinos vardo.
2. Savaitinius darželius uždaryti, nes jie yra paleistuvių ir vaikais nesirūpinančių motinų irštvos.
3. Šiandien tik pati direktorė galėtų atsakyti, kodėl D. Kedžiui išduotoje pažymoje neparašė, kad L. Stankūnaitė arba jos sesuo dukrelių nepalikdavo nakčiai, bet dažniausiai pasiimdavo, ir kad vaikas buvo gražiai prižiūrėtas. Iš baimės prieš D. Kedį? Šioje byloje daug kas elgėsi nesuprantamai iš baimės.
Baimė klojo kelią Melui, o melas – tragedijai.
D. Kedžio argumentai
II. Butas
Paskaitykime D. Kedžio „argumentus“, paskatinusius teismus atimti iš motinos kūdikį, toliau.
Siekdamas atimti vaiką iš motinos, D. Kedys išryškina ir turtinę nelygybę: “Mano materialinė padėtis yra gera. Gyvenu su savo tėvais jiems nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo II-ame aukšte. Man priklauso 3 kambariai, dukra turi atskirą kambarį. Mūsų gyvenamas namas yra naujas ir tvarkingas. Mano tėvai pensininkai, todėl man, esant darbe, visada turi galimybę prižiūrėti mano mažametę dukrą.“
O „ieškovė neturi pastovios gyvenamosios vietos, gyvena kartu su tėvais. Nei ji, nei jos tėvai neturi jokio nuosavybės teise valdomo turto. Nesuprantama, kaip aplinkoje, kurioje negalėjo gyventi pati L. Stankūnaitė, dabar gyvens mano mažametė dukra.“
Ar D. Kedys teismui sakė tiesą? Paskaitykime oficialų dokumentą.
Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugo tarnyba
Išvada dėl L. Stankūnaitės šeimos aplinkos sąlygų
Kauno rajono apylinkės teismo teisėjui V. Kalkauskui
2006 09 01
„Vykdant ieškovės L. Stankūnaitės ieškinį atsakovui Drąsiui Kedžiui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, buvo tiriamos ieškovės gyvenimo sąlygos.
L. Stankūnaitė gyvena dviejų kambarių, 58 kv. m. ploto su visais patogumais ir virtuve bute, kuris nuosavybės teise priklauso jos tėvams. Gyvenamoji aplinka tvarkinga, jauki, yra visi reikalingi baldai ir namų apyvokos daiktai.
L. Stankūnaitė naudojasi 18 kv. m. kambariu, kuriame gyvena su dukra. Gyvenamoji aplinka atitinka dukros interesus.“
Vedėjo pavaduotoja Nijolė Vizbarienė
Komentarai. 1. MELAS vėl įsirangė į D. Kedžio advokato – jo sesers vyro ir Kauno advokatų seniūno Aido Venckaus rašytą skundą Kauno apygardos teismui.
1. Pasirodo, kad L. Stankūnaitės tėvai turi nuosavybės teise valdomą, o ne iš savivaldybės nuomojamą butą. Pasirodo, mažametė gyvena jaukioje aplinkoje, turi savo kambarį.
2. Ar taip jau gražu 34 metų Drąsiui Kedžiui girtis, kad iki šiol gyvena ne nuosavame būste, bet tėvams priklausančiame name?
3. Ir ar iš visų Lietuvos išsiskyrusių mamų, kurios gyvena butuose, o ne privačiuose namuose, turi būti atimti vaikai?
D. Kedžio argumentai
III. Paleistuvė
„Ieškovei dukra niekada nerūpėjo. Ji visada rūpinosi tik savimi. Jai rūpėjo tik kavinės, barai, naktiniai klubai. Net Valstybinio socialinio draudimo pažyma Nr. 2037 patvirtina, kad visos trys ieškovės darbovietės. UAB „Einarte“ – restoranas-klubas „Zepelinus“, UAB „Evalda“ – baras ir UAB „Verus Gustus“ – restoranas yra jos gyvenimo tikslą, pomėgius patvirtinančios detalės.“
Komentarai
1. Bet pažymos, kad L. Stankūnaitei rūpėjo tik barai ir naktiniai klubai – kažkodėl nėra? Tai – gal nerūpėjo?
2. Štai kaip – visos Lietuvos jaunos merginos, kurios sušilusios bėgioja nešiodamos picas, vyną ir salotas picerijose, restoranuose ir baruose – paleistuvės?! Pasirodo, kad padavėjos darbas esąs „tik detalės, patvirtinančios jų pomėgius“ (aišku, ištvirkėliškus?).
D. Kedžio argumentai
IV. Darbas
Atimant iš motinos vaiką, pasirodo, teismui labai svarbi aplinkybė yra ta, kad motina yra ne tinginė ir dirba daugiau už vaiko tėvą.
Ja D. Kedys ir pasinaudojo.
„Pažymoje nurodyta, kad L. Stankūnaitės darbo dienos trukmė 8 valandos, darbo savaitės trukmė – 5 darbo dienos.
Aš dirbu vadybininku uždaroje akcinėje bendrovėje „STD 1“, puse etato. Mano darbo laikas yra 4 valandos per dieną. Už darbą gaunu 2100 lt. Dėl darbo pobūdžio turiu visas galimybes auginti dukrelę pats.
Teismas visai neįvertino aplinkybių, kad L. Stankūnaitė dirbo 8 valandas per dieną, o aš – 4 valandas.“
Komentarai
1. Pasirodo, tas D. Kedys dar ir tinginys? Per dieną savo giminių firmoje pluša tik 4 valandas, jo vargšė buvusi sugyventinė ir dukrelės mama net aštuonias! Ne, ne, ne, ji tikrai neturi teisės auginti kūdikį, jei dirba net 8 valandas per dieną, ir dar 5 dienas per savaitę. Siaubas!
2. Vargu ar tinka net teisme girtis, kad uždirbi tik 2100 litų. Šauniam vyrui toks elgetiškas atlyginimas daro tik gėdą.
Kita vertus – kaip dirbi, tiek ir gauni.
Reziumė
Remdamiesi šiais D. Kedžio ir jo advokato A. Venckaus iškeltais argumentais, abu Kauno teismai kūdikio gyvenamąją vietą nustatė su tėvu.
Komentaras
Kitaip tariant, dėl šių L. Stankūnaitės nusižengimų motinystei (vedė vaiką į savaitinį darželį, gyveno tėvų bute, dirbo kavinėse padavėja, plušo 8 valandas per dieną) reikia 2 metukų vaiką iš jos atimti.
Tai ir buvo padaryta. Taip baigėsi L. Stankūnaitės mėginimai vaiką Vaiko teisių apsaugos darbuotojų patarimu per teismą susigrąžinti mažą vaiką.
Žingsnis po žingsnio D. Kedys ir jo advokatas A. Venckus teismams įtikinamai įrodė, kad L. Stankūnaitė iš Petrašiūnų nuo jaunystės jau esanti KALĖ, neverta vadintis D. Kedžio dukrelės motina. Vos dvejų metukų mergytė buvo atimta iš mamos ir atiduota tėvui. Tiksliau – jo giminei, nes auginti tokio mažo vaiko D. Kedys neturėjo nei įgūdžių, nei laiko. Bet tai teisingumo vykdytojams nerūpėjo, nors vaikai Lietuvoje sunkiai atimami iš ilgus metus girtuokliaujančių, valkataujančių ir prieš vaikus smurtaujančių motinų.
Pasirodo, L.Stankūnaitė esanti blogesnė net už jas.
