Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – devintoji pasakojimo dalis.
2006 m. vasara. Tomas
Kai 2006 metų balandį palikau Drąsių, netrukus kavinėje, kurioje dirbau, susipažinau su nauju draugu. Neplanavau ieškoti draugystės, tačiau įvyko taip, kad pradėjau bendrauti su labai mielu žmogumi. Mūsų artima draugystė truko nepilną pusmetį, tačiau ji buvo gražiausia mano gyvenime. Pavadinsiu jį Tomu, nes nenoriu sukelti skausmo jo dabartinei šeimai.
Jis buvo ramaus būdo, intelektualus, nuoširdus, švelnus, užjaučiantis, drauge labai paprastas. Tai mane ir sužavėjo. Po visų barnių su Drąsiumi mūsų draugystė su Tomu buvo man lyg gaivaus oro gurkšnis. Mano gyvenimo nors ir trumputę dalį jis nuspalvino pačiomis šviesiausiomis spalvomis, šilčiausiais jausmais ir nepamirštamomis valandomis.
Man patiko, kad žmogus moka džiaugtis paprastu gyvenimu, nors yra pasiturintis. Tomas nebuvo panašus į daugumą pinigų turinčių vyrų – kavinės, šampanai, lova. Jis buvo man artimas tuo, kad iš gyvenimo norėjo gauti tai, ką ir aš – džiaugsmo paprastuose dalykuose, nuoširdžių jausmų. Net ir praėjus daug laiko po mūsų išsiskyrimo jis amžinai liks mano širdyje, ir to jausmo neužgesins niekas. Dažnai pamąstau, kaip jis dabar gyvena?
Gaila, kad nesusiklostė mūsų draugystė. Tačiau taip ir turėjo įvykti. Vis dėlto mes buvome labai skirtingi. Jis buvo ramus, neskubus, užkrėsdavo mane savo ramybe. Aš – aktyvi, greitakalbė. Man patiko jo vidinė ramybė, tačiau kartais tai trikdydavo. Nežinodavau, kaip elgtis. Jis kompleksuodavo dėl savo amžiaus, nors buvo tik 8–9 metais vyresnis. „Matai, aš jau praplikęs“, – pasišaipydavo.
Atsakydavau: „Tu man labai gražus.“ Toks jis man ir atrodė. Kaip žmogus jis buvo labai įdomus, pirmas mano toks sutiktas vyriškis. Daug kur jis man atvėrė akis, parodė, koks gražus gyvenimas. Nuvažiuodavome į Druskininkus, vaikščiodavome po parką. Jam malonumas buvo atsigulti ant žolės ar važiuojant mašina dainuoti. Žinot, kas mane žavėjo? Kad jis rūpindavosi ne savimi, o kad man būtų malonu.
Tačiau jaučiau, kad ateities mes neturėsime. Jis anksčiau turėjo merginą, augo sūnelis. Žavėdavausi, kaip jis bendrauja su vaiku. Važiuodamas pramogauti su manimi, pasiimdavo ir sūnų. Man tai netrukdė, atvirkščiai, labai patiko.
Su juo bendravome apie 4 mėnesius. Tomas nebuvo iš tų, kurie tik susipažinę su mergina verčia ją į lovą. Buvo daug kelionių, pokalbių, pramogų, bendrų džiaugsmų, juokų iki ašarų. Gal tik draugystės pabaigoje mes suartėjome intymiai. Aš labai mylėjau Tomą ir labai norėjau būti su juo kartu. Violeta šokinėjo iki padangių – taip jai patiko mano draugas. Bet nebuvo lemta. Laime pasidžiaugti man dar buvo per anksti.
Mūsų išsiskyrimą galbūt lėmė ir mano problemos dėl dukrelės. Jis matė, koks neprognozuojamas D.Kedys. Manau, Tomui nesinorėjo įsileisti mano bėdų ir buvusio gyvenimo. Jis pats turėjo sūnų, buvo įmonės direktorius. Gal jį išgąsdino skandalas, kuris prasidėjo. Gal aš jam atrodžiau per jauna.
Išsiskyrėme dėl mano kvailo pamelavimo, nors gal ne tai buvo pagrindinė priežastis. Aš su Violeta išvažiavau į Vilnių, advokatė buvo suorganizavusi kažkokį susitikimą dėl dukrelės. Neatsimenu, kodėl nenorėjau Tomui to sakyti. Gal ir dėl to, kad buvo nepatogu užkrauti jam savo rūpestį. Jis paskambino: „Ką veiki?“ – „Esu parduotuvėje“, – atsakiau. „Tai aš privažiuosiu, išgersim kavos.“ Prisipažinau, kad aš Vilniuje. Kažką puoliau aiškinti. „Laima, kodėl teisiniesi, ar aš tau vyras?“ – pasakė, bet pajutau, kad jo pasitikėjimas manimi sumažėjo. Buvo ir kitokių dalykų. Mačiau, kad nieko nebebus. Vėliau bendravome dar ir telefonu, buvau ir jo darbovietėje.
Išsiskyrėme draugiškai.
Visą tą laiką jis man labai padėjo. Ir materialiai, ir morališkai. Prisimenu, kaip jis apsidžiaugė, kai jam paskambinau įstojusi į Kauno technologijos universitetą. Jis taip džiūgavo, lyg jam būtų gimęs vaikelis. Ne Andrius, o jis davė pinigų įsigyti brangioms žirklėms ir būtinoms priemonėms, kai mokiausi kirpėjos amato.
Jis surado man darbo. Padėjo susimokėti už studijas. Visą gyvenimą liksiu jam dėkinga, nors galbūt jis to ir nežino. O gal ir žino. Kai meldžiuosi už savo brangius žmones, pasimeldžiu ir už jį. Kad jam sektųsi, kad jo šeima būtų laiminga. Vėliau buvau sutikusi draugą, bet tai buvo tik draugas, o ne artima siela, koks buvo Tomas.
Laimutės draugas Tomas:
„L.Stankūnaitę pažįstu 4 metus. Susipažinome 2006 metais klube „Zepelinus“, ji dirbo padavėja. Tuo metu ji gyveno ir pas tėvus, ir pas seserį. Su D. Kedžiu nebendravau. Laimutės dukrą buvo pasiėmęs D. Kedys. Laimutė sakė, kad dėl nesutarimų ji paliko D. Kedį.
Ji buvo tiek materialiai, tiek morališkai nepasiruošusi kovoti dėl dukros gyvenamosios vietos nustatymo pas ją. Matydamas, kaip ji kankinasi, pats pasiūliau pažįstamo advokato pagalbą. Padėjau jai įsidarbinti. Dirbo gerai, buvo labai pareiginga. Iš darbo išėjo pati, nes ėmė mokytis kirpėjos amato. Padėjau sumokėti už kursus, esu parėmęs materialiai.
Laimutės dukrą mačiau vieną kartą 2007 metais, ji buvo atsivedusi į darbą. Pamačiau, kad tarp jų yra labai stiprus ryšys, abi džiaugėsi viena kita.
Laimutę galiu apibūdinti kaip labai ramią, kultūringą moterį, kuri labai myli savo dukrą. Mūsų bendravimas nutrūko 2007 metų vasarą.
Pažinojau ir jos seserį V. Naruševičienę. Manau, kad D. Kedys išgalvojo pedofilijos skandalą kaip kerštą prieš Laimutę.“
Liudytojo apklausos protokolas, 2010 m. sausio 19 d.
2008 m. Kalėdos. Saulius
Atėjo 2008-ųjų Kūčios. Tą savaitgalį pagal teismo nutartį man priklausė pasiimti iš Kedžio dukrytę. Gruodžio 24-ąją paskambinau Drąsiaus tėvui Vytautui Kedžiui, kad 25 dieną atvažiuosiu pasiimti dukrytės. „Gerai, lauksime“, – atsakė V.Kedys.
Prieš atvykdama iš ryto paskambinau Drąsiui, bet jo telefonas buvo išjungtas. Vėl skambinu V.Kedžiui. Jis pranešė: „Drąsius su vaiku išvyko į Juodkrantę.“
Apsipyliau ašaromis. Bet nenuleidau rankų. Nė minutės nelaukusi nuvažiavau į Garliavos policiją. Pareigūno teko laukti valandą. Papasakojau, kad tėvas neteisėtai išsivežė dukrytę. Policininkas paskambino Drąsiui ir paklausė, kodėl šis nesilaiko teismo nustatytos tvarkos? Drąsius išdidžiai atšovė: „Jei pažeidžiau įstatymą, baudą siųskite namų adresu. Man viskas vienodai, viso gero!“
Grįžau namo nevilty. Viešpatie, už ką man šitaip? Nežinau, ar čia tik sutapimas, ar dosni lemties ranka sunkią man minutę atsiuntė draugą.
Beveik dvejus metus, po išsiskyrimo su Tomu, buvau visai viena. Mokslai, darbas, nuolatiniai teismai buvo taip išsekinę, kad vienintelė paguoda būdavo naktį nugrimzti į miegą. Dabar, likusi per Kalėdas viena, įsijungiau kompiuterį. Iš senų laikų mano anketa be fotografijos buvo likusi viename pažinčių tinklalapyje, kurio aš niekada anksčiau netikrinau, buvau net pamiršusi. Dabar, lyg kažkieno pastūmėta, atsidariau tą tinklalapį. Ir netikėtai perskaičiau man ką tik atsiųstą žinutę: „Sveika. Gal pasimatykime per Kalėdas? Man liūdna, išsiskyriau su drauge. Gal mes tapsime draugais?“
Pamaniau – mums abiem liūdna, per Kalėdas mes likome vieni. Susitikime. Prisimenu kaip šiandien. Saulius (pavadinsiu jį šiuo gražiu vardu, nes jo atsiradimas tą niūrų Kalėdų rytą buvo lyg saulės šypsnis) atvažiavo, padovanojo žvakutę stiklinėje, saldainių. Labai nuoširdžiai pasikalbėjome. Jis buvo paprastas, nuoširdus vaikinukas, mano bendraamžis, toks jaukus pleputis.
„Šiandien tokia šventė, važiuokime į Prisikėlimo bažnyčią, o iš ten tave parvešiu namo“, – pasiūlė. Man patiko jo sumanymas. Nuvažiavome į bažnyčią, pasimeldėme. Nebuvau didelė maldininkė, bet netikėtai nusiraminau. Toks gerumas užliejo sielą. „Laimute, viskas bus gerai“, – lyg kalbėjo man Prisikėlimo bažnyčios sienos.
Saulius, tarsi įspėjęs mano mintis, sušnibždėjo į ausį: „Sugalvok, ko nori Dievo paprašyti. Ir aš sugalvosiu.“ Paprašėme kiekvienas Dievo, ko norime, ir išėjome iš bažnyčios. Jis ir sako: „Laimute, o man močiutė sakė, kad jei per Kalėdas nueini su tau patinkančiu žmogumi į bažnyčią, tai paskui ilgai ir laimingai su juo gyveni. Dabar tu man įsipareigojusi visą gyvenimą.“
Gal pirmą kartą per pastaruosius metus nusijuokiau. Mane ir prajuokino, ir paguodė paprasčiausias vaikinukas, toks mielas ir jautrus. Aš jam nejaučiau to, ką jaučiau Tomui, bet Saulius tikrai buvo kažkas stebuklingo, kas man nutiko tą juodą, neviltingą Kalėdų dieną. Neslėpiau nuo jo, kas man atsitiko per Kalėdas, papasakojau savo istoriją. Saulius tą pačią minutę tapo man parama. Jis man padėdavo, paguosdavo bet kuriuo paros metu, kada tik jam paskambindavau.
O jo tėvų šeima buvo nuostabi. Tik tokia ir galėjo išugdyti tokį jautrų sūnų, dvi nuoširdžias jaunesnes dukras.
Po savaitės pažinties Saulius pasikvietė į tėvų namus sutikti Naujųjų metų. Man tai buvo didžiausia laimė, nes vėl buvau viena – Drąsius taip ir nedavė dukrytės.
Sauliaus šeima sutiko mane kaip savą žmogų. Pasijutau patekusi į artimiausių žmonių glėbį. Viešpatie, kaip aš to troškau, kaip man to reikėjo.
Naujųjų 2009-ųjų metų sutiktuvės buvo nuostabios. Sauliaus šeima gyveno Kalno papėdėje, iš kur atsivėrė nuostabaus grožio panorama. Vidurnaktį visas miestas nušvito fejerverkais. Prisimenu, aš net šokau su jo namiškiais visą naktį, nors džiaugsmą greitai užliedavo ašaros. Kodėl aš be dukrytės, kodėl mes ne kartu šiuose šiltuose namuose? Mintimis ją apkabinau, bučiavau, kalbėjau, kaip ją myliu ir jos ilgiuosi. Sauliaus šeima, pastebėjusi mano ašaras, pasistengdavo vėl apgaubti mane dėmesiu.
Labai greitai Sauliaus šeima tapo man artima. Kartu šventėme jo giminių jubiliejus, dažnai važiuodavome visi kartu pas Sauliaus senelius į pirtį sodyboje. Vakarais žaisdavome įvairius žaidimus, šnekėdavomės. Štai kaip mane išgirdo Dievas Kalėdų dieną ir kokią dovaną man atsiuntė...
* * *
Laimutės draugas Saulius:
„Susipažinome 2008 metų gruodžio 24 dieną interneto svetainėje ir bendravome iki 2009 metų balandžio pradžios.
Susitikome gruodžio 25 dieną, pusę vienuoliktos, ir nuvažiavome į bažnyčią. Paskui ji pasakė, kad turi bandyti susitikti su savo dukrele. Mačiau, kad buvo nupirkusi dovanėlių. Kiek dabar suprantu, ji skambino D. Kedžio tėvams, bet šie atsakė, kad vaikas išvažiavęs su tėvu. Laimutė pasakė, kad važiuos į policiją ir pasiskųs, kad pagal nustatytą tvarką jai neduoda vaiko.
Po pietų ji paskambino ir pasakė, kad su dukryte pasimatyti nepavyko. Aš pasakiau, kad atvažiuosiu jos pasiimti. Atvažiavau prie autobusų stotelės, čia mes ir susitikome. L. Stankūnaitė man papasakojo, kad seniai kovoja dėl dukrelės su D. Kedžiu. Pasakodama ji verkė. Jei neklystu, vėliau ji man pasakojo, kad Kauno apylinkės teismas apribojo jos teises, kad jai yra padėjęs A. Ūsas, vaiko krikšto tėvas. Jo nesu matęs.
L.Stankūnaitė labai myli dukrą. Ji dažnai apie ją man pasakodavo. L. Stankūnaitė palaikė labai glaudžius ryšius su savo seserimi Violeta Naruševičiene. Man teko bendrauti su ja ir jos šeima, buvau ir jų namuose Vaišvydavoje. Mačiau, kad jie tarpusavy gerai sutaria, labai myli savo mažą dukrą, o ši – tėvus. Violetos mergaitė laikė mane savo draugu.
D.Kedžio teiginiai, kad L. Stankūnaitė pardavinėjo savo dukrą, yra visiška nesąmonė. Ji labai myli savo dukrelę.
Bendravau ir su Laimutės drauge, su kuria ji nuomojosi kartu butą. Draugė niekada nėra sakiusi, kad pas L.Stankūnaitę ateitų kažkokie vyrai. Priešingai, apie L. Stankūnaitę ji buvo labai geros nuomonės.“
Iš liudytojo apklausos protokolo, 2009 m. lapkričio 20 d.
* * *
Su Sauliumi išsiskyrėme ne dėl mano bėdų. Mūsų draugystę nutraukiau aš pati. Pamačiau, kad mano teismų kelias dar toks ilgas, galo krašto nematyti. Ką aš galiu duoti tam nuoširdžiam vaikinui? Jis tikrai dar sutiks merginą, kuri paskui save nevilks tokios kupros.
Nors buvome bendraamžiai, jaučiausi už savo draugą vyresnė dešimtmečiu.
Skaudama širdimi pasakiau jam sudie. Šiandien ir su liūdesiu, ir su džiaugsmu prisimenu jį, jo nuostabią šeimą... Būčiau turėjusi geriausius uošvius pasaulyje...
Bet priekyje, iki 2012 metų gegužės 17 dienos, kai atgavau dukrą, manęs dar laukė ilgas metų karas...
O ant nuostabiai sutiktų 2009 metų slenksčio jau stovėjo išgalvotas pedofilijos skandalas, po 10 mėnesių nusinešęs mano sesers ir nepažįstamo teisėjo Jono Furmanavičiaus gyvybes.
