Daugeliui istorinio išsilavinimo neturinčių lietuvių jis tėra vienos iš 12 šventinių nedarbo dienų žymė. Primirštas ne tik valdovas, bet ir jo puikią skulptūrą Vilniuje kadaise sukūręs menininkas iš Tauragės Regimantas Midvikis.
Prezidentė jau daug metų nerengia šventinio minėjimo, kokie buvo anksčiau. Tuo tarpu Valdo Adamkaus laikais Prezidentūroje švęsti susirinkdavo Lietuvos elitas.
Dažnai minime Vytautą, išplėtusį Lietuvos kunigaikštystę iki Juodosios jūros, Gediminui dėkingi už Vilnių, Algirdą gerbiame už narsą, nes tris kartus vos nesudegino Maskvos. O Mindaugas – iš puslaukinių genčių sulipdęs feodalinės civilizacijos valstybę, ko gero, liko mažiausiai žinomas plačiajam visuomenės ratui.
Kaune yra net penkios žymios vietos, susijusios su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Vytauto vardu: Vytauto Didžiojo universitetas, Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Vytauto prospektas. Dar yra Parodos kalnas, bet laiptai į jį – Vytauto.
Ir, žinoma, Vytauto paminklas šalia Kauno savivaldybės.
Lyg dar būtų maža garbės žirgų Juodojoje jūroje girdytojui, šių metų Valstybės dieną prie Kauno pilies bus rodoma operetė, sukurta pagal Maironio poemą apie Vytautą Didįjį.
Kaune yra Karaliaus Mindaugo prospektas – su istoriškumu nieko bendra neturinti moderni gatvė šalia vartojimo šventovės, „Akropolio“ prekybos centro.
Vilniuje valstybės įkūrėjas pagerbtas labiau: per Nerį driekiasi Karaliaus Mindaugo tiltas, 2003 metais pastatytas paminklas. Iš granito iškaltas 3,5 metro aukščio karalius pavaizduotas sėdintis soste ir laikantis karaliaus regalijas – skeptrą ir rutulį su kryžiumi. Paminklo postamentą juosia Saulės kalendorius, kuriame sužymėtos svarbiausios pagoniškos ir krikščioniškos šventės.
Šio paminklo autorius Regimantas Midvikis mirė 2015 metais, sulaukęs 68 metų amžiaus. Tačiau portalo lrytas.lt žurnalistui 2012 metais vieno pokalbio metu skulptorius yra pripažinęs, jog Mindaugas tautos atmintyje neužima deramos vietos. Paskutiniais keliais gyvenimo metais primirštas buvo ir šios skulptūros autorius – anksčiau jis liepos 6-ąją būdavo kviečiamas į oficialų valstybės dienos minėjimą Prezidentūroje, bet greitai tokie kvietimai liovėsi.
R.Midvikis manė, jog valstybės įkūrėjas Mindaugas lietuviams už kitus LDK valdovus patinka mažiau todėl, kad didelė dalis piliečių nusivylė dabartine valstybe. Senovės laikų karaliui tenka kentėti už tolimų ainių nuodėmes.
Užduotis sukurti karaliaus Mindaugo skulptūrą per palyginti trumpą laiką jam buvo rimtas iššūkis.
„Kurdamas skulptūrą norėjau atspindėti ir šių laikų, ir istorinę dvasią. Skulptūroje vyrauja apvalainos formos, tai lyg taikingumo, ne konfliktiškumo ženklas, nors žinome, kad Mindaugas lietuvių žemes vienijo ir kardu, smurtu. Naudojau simboliką, pabrėžiančią krikščionybės ir pagonybės, Europos ir tautinės lietuvių kultūros jungtį“, – pasakojo R.Midvikis.
Visiškai kitokio stiliaus paminklas Mindaugui pastatytas Baltarusijoje, Naugarduke. Visu ūgiu išsitiesęs šarvuotas karys, iškėlęs kardą. Toks lyg ir viduramžių džedajus. Naugardukas buvo vienas pirmųjų, dar Didžiojo kunigaikščio Mindaugo užkariautų slavų žemėse. Miestą valdyti jis paskyrė savo sūnų.
Tačiau baltarusių istorikai, labai savotiškai interpretuojantys LDK, įsitikinę, jog būtent Naugardukas buvo pirmoji LDK sostinė, esą čia ir buvęs karūnuotas Mindaugas. Baltarusių teigimu, Lietuva („Litva“buvusi ne baltų, o slavų žemė. O Mindaugas bei kiti ankstyvieji LDK valdovai visai ne lietuviai šiuolaikine prasme, bet neapsikrikštiję slavai, tokie tarsi senovės baltarusiai.
Ir jiems nė motais, kad tautovardis baltarusiai atsirado tik XIX a. antroje pusėje. Neseniai ekskursijoje po LDK pilis dalyvavusiam portalo lrytas.lt žurnalistui baltarusių istorikas Michailas Gaiba žėrė argumentus, įrodančius, esą iki šiol paslaptimi likusia metraščių užuomina apie Vorutą, kaip Mindaugo sostapilį, aiškai rodo į Naugarduką ir jo apylinkes.
„Senąja slavų kalba metraštyje parašyta, kad Mindaugas vyko į savo pilį – „vo Rutu“ (į Rutą – sen. rus.), o Naugarduko apylinkėse yra net kelios vietovės tokiu vardu“, – aiškino baltarusis.
Lietuvos istorikas Alvydas Nikžentaitis teigė, jog Naugardukas, nors ir buvęs svarbus LDK miestas, tačiau patikimų šaltinių, tvirtinančių, jog jis būtų pirmoji sostinė ir Mindaugo karūnavimo vieta, nėra. „Tiksliai žinoma tik tai, kad Naugarduką valdė Mindaugo sūnus. Taigi ne tas pats, kas būtų jis pats, didysis kunigaikštis. O sostinė tais laikais buvo sostapilis – ten, kur gyveno pats valdovas. Nelogiška būtų manyti, jog Mindaugas katalikišką krikštą būtų priėmęs mieste, kuriame tuo metu jau vyravo slavai. Lygiai tik legenda yra versija, jog tariamoji pirmoji Lietuvos kunigaikštystės sostinė Voruta buvusi Ukmergės ar Anykščių apylinkėse. Sužinoti, iš kur valdė Mindaugas, vargu ar kada nors pavyks“, – svarstė istorikas.
Šiuolaikiniams pagonybės ilgesio ir vartotojiško kulto apniktiems lietuviams Mindaugo krikštas, matyt, nelabai patinka, nors pirmasis Lietuvos valdovas 1261 m. nuo krikščionybės atsimetė.
Pasak istorijos šaltinių, Mindaugas geruoju ir bloguoju suvienijo savo giminaičių valdomas žemes į vieną kunigaikštystę. Sutartyje su Galicijos ir Voluinės (Haličo-Volynės) kunigaikščiu Danila 1236 m. Mindaugas minimas kaip vyriausias iš lietuvių kunigaikščių, susijusių su juo giminystės ryšiais. Taigi Lietuva „švogerių kraštas“ buvo nuo valstybės užgimimo.
1253 m. apsikrikštijęs Mindaugas karūnuojamas, po dešimties metų jį nužudo, kaip manoma, žemaičių kunigaikščio Treniotos vadovaujami sąmokslininkai.
Mindaugui nesisekė ir XXI amžiuje – jo paminklą 2003 m. liepos 6 dieną atidengė prezidentas Rolandas Paksas, kuris po neilgo laiko buvo atstatydintas kaip sulaužęs priesaiką.
Istoriko A.Nikžentaičio teigimu, tautos istorinėje atmintyje Vytauto figūra neatsitiktinai užgožė valstybės įkūrėją Mindaugą.
„Vytauto kultas susiformavo tarpukariu, kai buvo opi Vilniaus atgavimo problema. Vytautas buvo suvokiamas kaip Lietuvos savarankiškumo nuo Lenkijos gynėjas. Mindaugas šiame kontekste mažai ką reiškė“, – pastebėjo istorikas.
Beje, į istorijos mokslo akiratį Mindaugas kaip reali istorinė figūra patenka vėlai. XVI a. Bychovco kronikoje apie jį žinių labai mažai, jos netikslios. Tik 1892 m. pasirodo pirmoji mokslinė monografija apie Mindaugą, kurią parašė lenkų istorikas Juliušas Letkovskis.
