Praėjusią savaitę pagaliau prasidėjo šimtmečius istorijos užgaidas kentusios Vilniaus Lukiškių aikštės prikėlimas naujam, šį kartą – lietuviškam gyvenimui.
Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkursas klimpo nuo pat sumanymo ją paversti reprezentacinės valstybės aikštės vardo verta vieta, kilusio dar 1999 metais.
Ilgai ginčijosi ir lenkai
„Lukiškių aikštę rekonstruoti tarpukariu labai stengėsi Vilnių okupavusios Lenkijos vadovas J.Pilsudskis.
Tada irgi buvo daug diskutuojama apie tai, kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštė, ją planuota paversti būtent reprezentacine vieta, pateikti visuomenei kaip lenkų tautos kovų su Rusijos carizmu simbolį“, – pasakojo istorikas Vytautas Jogėla.
Jis pasakojo, kad norėta aikštėje pastatyti paminklą skirtą laisvei.
Tarpukariu lenkai, kaip ir mūsų epochos Vilniaus politikai bei architektai, ilgai rengė konkursus, diskutavo, tačiau mažai ką darė.
Kol 1939 metais atėjo rusų bolševikai, atėmė Vilnių su visa Lukiškių aikšte ir trumpam atidavė Lietuvai.
Greitai dosnieji okupantai Lukiškių aikštėje įkurdino bolševizmo ir sovietijos išradėją Vladimirą Leniną.
Prasidėjo nuo dykvietės
Lukiškių aikštės istorija prasideda gerokai anksčiau, nei čia 1952 metais buvo pastatytas paminklas Leninui.
Kadaise Lukiškės buvo vakarinis Vilniaus priemiestis, prasidėdavęs, pasak XIX amžiaus literato Adomo Honorio Kirkoro, iš karto už Vilniaus, arba Vilijos, vartų, kurie stūksojo maždaug dabartinių Benediktinių ir Šv.Ignoto gatvių sankirtoje.
Lukiškių priemiestis tuomet užėmė nemažą plotą nuo vakarinių miesto sienų ir iki pat Neries vingio ties Žvėrynu.
Vytauto Didžiojo laikais Lukiškėse pradėjo kurtis totoriai, tad ši vietovė dar vadinta Totorių Lukiškėmis arba tiesiog Tartarija (Totorija).
Tačiau XX a. pradžioje kadaise gausi totorių bendruomenė buvo gerokai sumažėjusi, o netrukus po Antrojo pasaulinio karo komunistų valdžia likvidavo ir čia stūksojusią mečetę, ir šalia įsikūrusias musulmonų kapines.
Tiksli vardo kilmė nežinoma
Lukiškių pavadinimo kilmė aiškinama skirtingai. Vieni praėjusių amžių tyrinėtojai teigė, kad pavadinimas kilo nuo totorių bajoro Lukos vardo, kurio gentainiams Vytautas leido kurtis sostinės priemiestyje.
Kiti tvirtino, esą jis niekaip nesusijęs su vardu ir galėjęs išsirutulioti iš iškraipytų lietuviškų žodžių „laukas kitas“.
Pastarąją versiją savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ mini tas pats A.H.Kirkoras, nors ir abejoja jos tikrumu.
Pavadinimo kilmė kol kas nenustatyta, nors pirmą kartą Lukiškės paminėtos XV a. viduryje, didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laiške.
Nosį rietė nemalonūs kvapai
XVI–XVII a., sprendžiant iš ankstyvųjų Vilniaus miesto planų, Lukiškės nebuvo tankiai apgyvendintos.
Gyventojų namai stūksojo arčiau vakarinės miesto sienos ir palei Neries pakrantę.
Iš šiaurės ir vakarų pusių vietovę supo upė, o iš pietų – vadinamieji Velnio ir Molio kalnai.
Tai – dabartinis Taurakalnis, kurio rytinėje pusėje nuo seno kastas molis.
Medinės žvejų ir neturtingų amatininkų lūšnos netvarkingai glaudėsi prie upės, tai savo aprašymuose pastebi XIX a. kraštotyrininkas, poetas Vladislovas Sirokomlė.
Vladas Drėma rašė, kad čia dėl įsikūrusių kailiadirbių veiklos nosį rietė itin nemalonus kvapas.
Šv.apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vietoje kadaise buvo dar vienos – pačių vargingiausių miestiečių – kapinės, čia palaikai laidoti nemokamai.
Pati bažnyčia, nepaisant to, kad nuo XVI a. vidurio buvo nuolat perstatoma ir maskvėnų niokojama, ilgus amžius laikyta pagrindiniu Lukiškių statiniu.
Ekonominę vietovės svarbą miestui lėmė Lukiškėse įsikūrę sandėliai ir didelė prieplauka, tuometinių gyventojų išdidžiai vadinta uostu.
Aikštę padalijo prospektas
Pirmojoje XVIII a. pusėje šiaurinėje Lukiškių dalyje jau veikė tvirtovės tipo kalėjimas. Visiškai kitoks nei statytas caro Nikolajaus II laikais, kurį matome šiandien.
XIX a. viduryje pagal Vilniaus miesto plėtros planą buvo suformuotas Šv.Jurgio (dab. Gedimino) prospektas, perkirtęs beveik visiškai plyną nuo Šv.Jokūbo bažnyčios iki pat Taurakalnio besidriekiantį Lukiškių lauką perpus.
Čia nuolat rengtos rusų kariuomenės rikiuotės bei pratybos, pakarti aktyviausi 1863 m. sukilimo dalyviai, kiek vėliau perkelos visos tradicinės miesto mugės, pastatyti pavieniai prekybos paviljonai.
Įdomu tai, kad lenkmečiu tarp dabartinio Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės, nugriovus senas kailiadirbių lūšnas, įrengta dar viena grįsta aikštė, joje įsikūrė kassavaitinis miesto turgus.
Lenkų vado pagerbti nespėjo
XX a. pradžioje, iškilus Teismo rūmų (dabar – Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai) ir Moterų gimnazijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pastatams, o vakarinėje dalyje – Pirklių klubui ir vadinamajai Juozapo Montvilos kolonijai – išskirtiniam nedidelių namų kvartalui, Lukiškių aikštė įgijo dabartinį savo pavidalą.
Visas aikštės plotas buvo išvagotas takų, pakraščiai užsodinti medeliais.
Taip Lukiškių aikštė atrodė iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, o po to Vilnius atiteko Lenkijai.
Iki 1936 metų aikštė vadinta Lukiškių aikšte, tačiau po J.Pilsudskio mirties jai suteiktas Maršalo Pilsudskio vardas.
Lukiškėse lenkai taip pat nevengė rengti kariuomenės pasirodymų ir netgi buvo pastatę laikiną medinį obeliską 1918 m. kovose dėl Vilniaus žuvusiems kariams atminti.
Netrukus pradėta rimtai ruoštis J.Pilsudskio paminklo statybai, tačiau tam sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.
Nepriklausomoje Lietuvoje spėta aikštei sugrąžinti tiktai senąjį jos pavadinimą.
Leniną mėgdavo balandžiai
1952 m. sovietinės valdžios iniciatyva Lukiškių centre iškilo monumentas V.Leninui.
Pati aikštė buvo pavadinta jo vardu, lyg saulės spinduliai į centrą vedantys takai nubarstyti rausvu smėliu, o masyvūs apšvietimo stulpai papuošti komunistine simbolika.
Kaskart pro didįjį revoliucijos vadą žengė darbo liaudies demonstracijos, kurias iš šalia įrengtų tribūnų sveikino partijos vadai.
Aikštė pamažu tapo reprezentacine vieta – tai iš dalies lėmė aplinkybė, kad priešais Lukiškių aikštę dunksojo KGB rūmai.
Nežinia, kiek čia tiesos, bet vyresnio amžiaus vilniečiai pasakojo, jog jauni KGB kursantai buvo verčiami vaikščioti palei Lenino paminklą ir vaikyti balandžius. Paukščiai kažkodėl ypač mėgo dergti ant Iljičiaus galvos.
Tačiau tikras faktas, kurį gerai pamena brandaus amžiaus vilniečiai, – milicija ir neuniformuoti vyrai juodais drabužiais iš Lukiškių (tada – Lenino) aikštės vaikydavo „nesovietiškai“ atrodančius jaunimo subkultūrų atstovus.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje ypač kliūdavo ant suoliuko išdrįsdavusiems prisėsti skiauterėtiems pankams.
Greitai prisistatydavo milicija ir komunizmą statyti vengusiems nihilistams šniodavo per nugaras.
Galbūt todėl pankų susibūrimo vieta tapo tolerantiškosios rašytojos Žemaitės vardu pavadintas skveras Gedimino prospekte.
Lukiškių aikštėje Leninas stūksojo daugiau kaip keturiasdešimt metų. Atgavus Nepriklausomybę monumentas išvilktas ir netrukus atsidūrė Grūto parke.
Vienintelio gyventojo dar neiškraustė
Nors darbininkai šią savaitę aptvėrė dalį Lukiškių aikštės, jie nelietė suolo, ant kurio jau keletą metų nakvoja vienas garsiausių benamių Vitas Marcinkevičius.
Kaip ir anksčiau, ant suolo džiūsta antklodės, skudurai ir juodas polietilenas, į kurį prieš eidamas poilsio susivynioja Dredu vadinamas 51 metų benamis.
Suolo netoli Užsienio reikalų ministerijos pastato lentos jau pažaliavusios nuo drėgmės.
Neseniai V.Marcinkevičius sulaukė sekėjų – Lukiškių aikštėje po medžiais įsikūrė ir daugiau benamių. Tačiau tai netrukus sukėlė vilniečių pasipiktinimą, jie puolė rašyti skundų savivaldybei.
O Dredas žiemomis demonstruodavo ištvermę spaudžiant net 20 laipsnių šalčiui nakvodamas ant suolo.
V.Marcinkevičius mėgsta pamiegoti, tad iš guolio ryte išlenda gerokai po devintos valandos, kai vilniečiai jau būna darbo vietose.
Socialiniai darbuotojai benamį ne kartą kalbino bent žiemą užsukti į nakvynės namus, tačiau vyriškis mieliau rinkosi suolą pačiame miesto centre.
Darbus baigs iki kitų metų rugsėjo
Jei šią savaitę pradėti darbai vyks sklandžiai ir nestigs pinigų, iki kitų metų rugsėjo Lukiškių aikštė bus sutvarkyta.
Pirmieji aikštės tvarkymo darbai patikėti trims rangovų įmonėms – „Infes“, „Ekstra statybai“ ir „Pamario restauratoriui“. Jos pasiūlė mažiausią – 2,1 mln. eurų – kainą ir laimėjo savivaldybės organizuotą rangos konkursą. Įmonės darbuotis pradės po archeologinių kasinėjimų.
2,1 mln. eurų bus skirta tik pirmojo etapo darbams – dangai atkurti ir pakloti. Antrajam etapui – šviestuvams, suoliukams bei kitiems mažosios architektūros elementams – įrengti reikiama suma dar nėra numatyta.
Anot vyriausiojo miesto architekto M.Pakalnio, nutarta, kad aikštėje bus pastatytas lietuvybės simbolis – Vytis, bet lėšų memorialui dar nėra skirta. Savivaldybė planuoja rengti atskirą idėjų konkursą.
„Vieta paminklui jau numatyta. Mūsų tikslas, kad aikštė būtų atidaryta jei be paminklo, tai bent žinant aiškią datą, kada jis turėtų atsirasti. Manau, kad 2018-ieji būtų tinkamas metas paminklui iškilti“, – sakė Vilniaus meras R.Šimašius.
Šių metų pavasarį sostinės tarybos narys, buvęs Vilniaus meras A.Zuokas Lukiškių aikštėje siūlė pastatyti paminklą modernios Lietuvos valstybės tėvui J.Basanavičiui, tačiau palaikymo nesulaukė.
Archeologas O.Fedejevas sakė, kad Lukiškių aikštės teritoriją istoriškai galima suskirstyti į tris įdomesnius laikotarpius: pirmasis – Turgaus aikštė, kuri egzistavo nuo XIX amžiaus vidurio, antrasis laikotarpis, prasidedantis nuo XVII amžiaus pradžios, susijęs su buvusia laidojimo vieta.
Trečiasis, seniausiasis, mena dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus, kai netoli Lukiškių aikštės buvo apgyvendinti totoriai.
Pasak vieno naujojo Lukiškių aikštės projekto autorių L.Naujokaičio, sutvarkyta vieta išlaikys savo žaliąjį įvaizdį. Čia suplanuota ir laisva žalioji erdvė, kurioje miestiečiai galės leisti laisvalaikį (nuotr.).
Liepų alėjoje planuojamos rekreacinės erdvės. Dabartiniai aikštės šviestuvai ir suoliukai liktų aikštėje – jie būtų restauruoti, tik perstatyti į kitą vietą. Bus skirta vieta požeminiams šiukšlių konteineriams ir dviračių takui.
