Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – septynioliktoji pasakojimo dalis.
2009 m. spalio 5 d. rytas. Po žudynių
L.Stankūnaitė:
Tą žudynių rytą anksti atvažiavau į planuotą susitikimą su dukryte. Ją atvežė senelis V. Kedys. Džiaugsmingai susitikome, išsidėliojome žaidimus. Apie 9.30 val. man paskambino kriminalistai ir pasakė: „Vienas iš įtariamųjų nušautas.“ Man užėmė žadą. Iškart pamaniau tik apie Andrių. Pabiro ašaros, dukrytė paklausė: „Mama, kas atsitiko?“ Verkiu, negaliu susivaldyti, toks šokas. Kad nušautas J. Furmanavičius, pranešė po pusvalandžio. Kur man bėgti? Reikia toliau bendrauti su vaiku. Kriminalistai liepė laukti.
Nuėjau į tualetą, kad vaikas negirdėtų, paskambinau Violetai, šnektelėjome porą minčių. Jai niekas nieko nebuvo pranešęs. Pasakė bėgsianti į mokyklą pasiimti dukrytės. O išbėgo į savo žūtį...
Atvyko kriminalistai, nežymėta policijos mašina mane išsivežė į policiją apklausti dėl teisėjo J. Furmanavičiaus. Po 10 minučių paskambino mama, šaukia: „Nušovė, nušovė!“ Nesuprantu, ką? Violetą! Į galvą.
Iš policijos nuvežė į Kauno prokuratūrą. Ten atvažiavo ir tėtis su Violetos dukrele. Apsikabinau ją, raudu be perstojo, savijauta lyg ant pamišimo ribos.
„Sėdžiu apsikabinusi nužudytos sesers dukrelę ir drebu. Viešpatie, išsipildė kraupiausi mūsų su seserimi Violeta nuogąstavimai – buvęs mano sugyventinis D. Kedys iššaudys visus“, – išgirdau telefono ragelyje L. Stankūnaitės raudą, kai pagaliau tą rytą man pavyko jai prisiskambinti. Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, kuriuos ji ištarė man, žurnalistei, prieš patekdama į apsaugą.
Vėliau Violetos dukrytę pasiėmė jos tėtis, spėjo atlėkti iš Vokietijos. Mano dukrytės nebegrąžino Kedžiams, išvežė į Vilnių, į Vaiko raidos centrą.
Prokuratūroje išbuvau iki 23 valandos. Naktį išvežė į saugomą vietą. Mama spėjo atvežti būtiniausių daiktų. Taip pradėjau naują gyvenimą. Maniau, 2–3 mėnesius. O išbuvau apsaugoje 4 metus.
2012 m. Saugoma
Laba diena, Laima,
prašėte parašyti apie savo išgyvenimus, kuriuos patyriau saugoma 4 metus. Prisimenu tą spalio 5 dienos siaubą ir sumaištį. Po 2–3 valandų važinėjimo mašina užtemdytais langais kažkur atvežė. Kur važiavome – nenumaniau.
Įėjau į patalpą. Tuščia ir čia, ir širdyje. Sesuo nušauta, dukrytė – nežinia kur, gal bus sugrąžinta pas didžiausius priešus. Tėvai skausme, ištikti šoko. Sesers dukrelė – našlaitė.
Įeinu į tuščią kambarį. Atsisėdu. Įsijungiu televizorių. Per visus kanalus – žudynės. Noriu pakalbėti su mama telefonu – šalia atsisėda apsaugininkas. Nei kompiuterio, nei telefono. Nesudėjau akių visus tris mėnesius. Užmigdavau paryčiais.
Verkdavau ir verkdavau. Mane nuolat vežiojo iš vienos vietos į kitą. Buvau gilioj depresijoj. Psichologai nepajėgė padėti. Manau, kad jie patys mokėsi iš manęs klausinėdami, kaip aš išgyvenu šitą situaciją.
Nuolat apklausinėja pareigūnai. „Kokie jūsų santykiai su A. Ūsu?“ Pasakoji. Vėliau tą patį – šimtus kartų.
Bandai paaiškinti, kad tas skandalas – vienas išpūstas burbulas, o į tave žiūri kaip į durnelę – ką tu čia, mergele. Pažiūrėk, kokie faktai surinkti!
Dieve, kaip paaiškinti, kad tu paprasčiausias žmogus, o ne monstras. „Nežinau, prokurore, kaip jums paaiškinti tai, ko nebuvo.“
Ir esu visiškai viena! Nėra kam net ant peties išsiverkti.
Kai įvyksta tokios nelaimės, draugai labai greitai išsilaksto, nors negalėčiau pasakyti, kad visi. Tebeturiu vieną nuostabią buvusią bendraklasę – Indrę, ji jau ilgai gyvena ne Lietuvoje, tačiau visada atsiunčia dovanėlių, palaikančių laiškelių. Labai vertinu jos dėmesį, nuoširdų palaikymą. Tačiau yra tokių draugių, tiksliau, turėjau draugę, kuri pirmais mėnesiais, kai patekau į apsaugą, rašė laiškus, tačiau laikui einant pamiršo mane.
O dauguma net neparašė man, nepaklausė, kaip aš laikausi. Tačiau manęs tai nestebina, tai dažnas lietuvių bruožas, galvoti ir rūpintis savimi ir savo problemomis. Tačiau vėlgi negalima teigti taip visų žmonių adresu.
Mane labai maloniai stebina tai, kad labai šiltai susibendravau su savo dukrelės darželio auklėtoja, kuri labai myli mano dukrelę, savotiškai myli ir mane, labai nuoširdžiai rūpinasi dėl manęs. Atrodytų, mes nebuvome draugės, tačiau man ir mano šeimai įvykusi nelaimė visiškai netikėtai suartina žmones. Iki šios dienos bendrauju su šia šilta moterimi. Kai matau tokius nuostabius žmones, norisi tikėti, kad Lietuvoje yra kur kas daugiau gerų žmonių, nei galvojau esant.
Bandau susitaikyti su neteisingu likimu ir gyvenimu, kuris nuskriaudė mane ir mano šeimą. Bandau, tačiau buvimas vienumoje, izoliuotai, tai labai apsunkina. Stengiuosi kaip įmanydama užsiimti kuo įvairesne veikla, skaityti, tobulinti anglų kalbą, mankštintis, nors, pripažinsiu, kad sunkiai sekasi sportuoti, man labiau patinka aktyvus sportas gamtoje.
O gamta šiuo metu man prabanga. Jei ne išvažiavimai pas dukrytę, nuolatos esu įkalinta tarp keturių sienų. Tai labiausiai ir gniuždo. Man liūdna, kad negaliu savęs realizuoti, kad metai eina, o aš vis tame pačiame užburtame rate, teismų maratonas kaip apvalus gaublys, kuris sukasi, sukasi, o rezultato kaip nėra, taip nėra.
2010 m. kovo 27 d. Apsaugoje. Guoda Ūsienė
„Net baisiausiame sapne nebūčiau susapnavusi, kad tapsiu asmeniu, kurį nuo žudiko saugos valstybė.
Tačiau, pasirodo, tokių išgyvenimų gali patirti bet kuris – aš, jūs, jūsų draugai. Nors Lietuvoje – ne karas, ne genocidas, ne diktatūra.
Gyveni įprastą gyvenimą. Ir vieną dieną viskas perbraukiama. Nuaidi žudiko šūviai, ir tavo gyvenimas virsta absurdu.
Protas dar ginasi – ne, taip negali būti, tuoj viskas bus kaip anksčiau, tuoj viską į vietas sustatys teisėsauga. Bet taip neatsitinka.
Imi gyventi jausmu, kurio niekam nelinkėčiau, – pasijunti žudiko tykoma auka. Mes kalbėjomės tada, kai jos vyras A. Ūsas dar buvo gyvas.
Andrius niekada nekalbėjo, bet jautė artėjančią tragediją. Matydavau, kad jis rytą palenda po mašina patikrinti, ar neprikabintas sprogmuo.
Esame pastebėję, kad po nakties nulenkta tvora, nukritusi pašto dėžutė, kažkas šmirinėjo po kiemą. Važiuodamas automobiliu Andrius nuolat dirsčiodavo į veidrodėlį – ar niekas neseka?
Aš ir pykdavau, ir juokdavausi iš jo. Man tai jau atrodė panašu į persekiojimo maniją. Kas gali kėsintis į mus? Nei mes kokie milijonieriai, nei skolų nemokantys verslininkai.
Man buvo juokinga iki pat tos spalio 5 dienos. Tai, kas mus po to užgriuvo – apklausos, kaltinimai, apsauga, prakeiksmai – gali išlaikyti tikrai ne kiekvienas. Nepalūžti tokioje situacijoje beveik neįmanoma.
Tą spalio 5-osios rytą Kaune lijo. Aš net šuns negalėjau išstumti pro duris palakstyti. O gal šuo jautė grėsmę?
Mes patys tą naktį niekaip negalėjome užmigti. Blaškėmės, gėrėme migdomuosius. Į darbus išvažiavome anksti.
Andrius, kaip įprastai, turėjo grįžti per pietus išvesti šuns. Žudikas, matyt, žinojo mūsų įpročius. Jo mašina ir buvo rasta prie mūsų namų. Andrius negrįžo – sužinojęs apie žudynes jis iškart nuvažiavo į prokuratūrą.
Devintą valandą ryto darbe suskambo mano mobilusis telefonas.
„Guoda, kur mano pistoletas?“ – išgirdau vyro balsą. Savigynai įsigytą ginklą buvau paslėpusi, nes savaitgalį mūsų namuose svečiavosi vyro vaikai iš pirmos santuokos.
Užuot ką paaiškinęs, Andrius prisakė: „Užsidaryk kabinete arba būk tarp žmonių. Tuoj atvyks apsauga tavęs pasiimti.“
Neslėpsiu, mane ištiko isterija. Jau žinojau, kad nušauti du žmonės, kad trečia būsimoji auka – Andrius.
Baigėsi darbo valandos, kolegos išėjo namo.
Su siaubu laukiau, kada tuščiame koridoriuje pasigirs svetimi žingsniai. Tik vėlų vakarą mane iš darbo paėmė apsaugos darbuotojai, nuvežė į prokuratūrą. Čia susitikau vyrą. Palaukėme valandėlę, kol giminaičiai iš mūsų namų atvežė keletą drabužių, higienos priemonių.
„Kelioms dienoms išvešime jus į saugią vietą“, – paaiškino pareigūnai. Niekas nežinojo, kad žudikas dings, o įslaptintame bute mums teks apsigyventi ilgam.
Mus susodino į mašiną. Langai buvo aklinai uždengti. Viduje degė šviesa. Priekyje įsitaisė ginkluotas pareigūnas.
Mašina pajudėjo. Kur? Mes nežinojome. Iš susijaudinimo krėtė šaltis, negalėjau kalbėti. Andrius jautėsi taip pat. Kelionė nebuvo trumpa. O gal automobilis suko ratus, klaidindamas ir galimus persekiotojus, ir keleivius?
Laikėme vienas kito ranką ir tylėjome. Mus gąsdino ne tiek grėsmė gyvybei, kiek nevaldoma situacija ir jos absurdiškumas. Lyg sapnuotume siaubo sapną ir nepajėgtume atsibusti. Vos prieš tris savaites, rugsėjo 11 dieną, įvyko mūsų vestuvės. Abu davėme priesaiką – būti kartu ir džiaugsme, ir nelaimėje. Ir ta nelaimės diena atėjo taip greitai.
Aš nenorėjau tuoktis rugsėjo 11 dieną. Per daug skausmo pasaulis išgyveno tą dieną, kai Niujorke žuvo tūkstančiai žmonių.
Tačiau norėjau vestuvių rudenį, todėl pasiūliau rugsėjo 4-ąją.
Bet tą dieną yra gimęs Andriaus sūnus. Nenorėjome suplakti dviejų švenčių. Su Andriumi kartu gyvenome jau dvejus metus. Būtume susituokę anksčiau, bet kaip tik tada ėmė suktis D. Kedžio grasinimų karuselė, prasidėjo teismai, bylos, apklausos. Šventei nebuvo laiko. Nebuvo ir pinigų – reikėjo mokėti advokatams.
Pagaliau Andrius pasakė: „Negalime pasiduoti, leisti, kad kas nors pastotų mums kelią, už mus tvarkytų mūsų gyvenimą. Aš tikiu teisėsauga, tas absurdas turi baigtis.“
Mūsų vestuvės buvo kuklios, tačiau džiaugsmingos, nors ir už skolintus pinigus. Užklupusios bėdos mūsų santykių nepakeitė. Net atvirkščiai – juos sustiprino.
Prisimenu tą 2007 metų gegužės popietę, kai įmonėje, kurioje dirbau, sutikau atvykusį klientą – A. Ūsą.
Sutvarkęs reikalus, jis pasiūlė man pavakare kavinėje išgerti kavos. Sutikau iškart. Gal buvo kaltas pavasaris, o gal užsitęsusi vienatvė.
Jis papirko savo nuoširdumu. Tuo metu po 5 metų bendravimo buvau išsiskyrusi su savo draugu. Andrius iškart papasakojo, kad oficialiai dar nėra išsiskyręs, bet negyvena šeiminio gyvenimo, kad turi du vaikus.
Mums abiem reikėjo artumo, šilumos, palaikymo. Kitą rytą jis vėl paskambino ir pakvietė pusryčių į kavinę.
Nuo tada iki šiol mes nebuvome išsiskyrę nė vienai dienai. Tik vasarą, kai Andriui buvo atlikta širdies operacija.
Praėjus mėnesiui po pažinties, baigiau statytis namą. Į jį su Andriumi atsikėlėme kartu. Neturėjome nė vieno baldo, tik čiužinį.
Andrius su jam įprastu rūpestingumu ėmėsi įrengti namą, tvarkyti aplinką.
Paneigiu mitą, kad ištekėjau už turtingo verslininko. Tai aš jį priglaudžiau savo name, už kurį tebesu skolinga bankui.
Galiu visus nuraminti – Andrius yra vyras, kuris myli moteris. „Pas mano moterį visada turi žydėti gėlės“, – pareikšdavo nuolat tempdamas namo puokštes gėlių.
Su juo jautiesi saugi, apsupta dėmesio, rūpesčio, gerumo. O jo elgesys su savo vaikais buvo geriausias testas. Andrius pasirengęs visiems sielą atiduoti. Nors dėl jo gerumo ir kilo mūsų šeimai tos didžiulės bėdos.
Apie tai, kad Andrius padėjo jaunai motinai Laimutei Stankūnaitei atsikovoti kūdikį, aš išgirdau iš jo jau per pirmą mūsų susitikimą. Dar ir dėl to juo žavėjausi. Kai mes susitikome, Andrius nuo tų reikalų buvo nutolęs. Nesistebiu, kad Andrius tuo metu galėjo susižavėti jauna moterimi. Bet tie jausmai buvo išblėsę.
Mes abu į bendrą gyvenimą atsinešėme buvusius gyvenimus. Ir kūrėme savąjį.Gyvenimą, kurį aukštyn kojom apvertė vėlyvas telefono skambutis 2008 metų lapkričio 29 dieną. Andriui paskambino D. Kedys.
Andrius įjungė telefono garsiakalbį, aš išgirdau D. Kedžio keiksmus ir grasinimus. Supratau, kad jis arba girtas, arba apsvaigęs.
Neiškenčiau, pati sušukau į telefoną: „Išsiblaivyk!“
Pamaniau, kad tai tik nevykęs girto pokštas. Tačiau tas pokštas baigėsi tuo, kad Kalėdų išvakarėse pas mus atvyko policininkas ir įteikė Andriui kvietimą į nuovadą.
Aš iš naivumo nesupratau, kad tai gali būti rimta. Bet ėmė ristis nebevaldoma banga. Kai po pusmečio buvo viešai apkaltintas ir teisėjas J. Furmanavičius, atsikvėpiau – dabar visi supras situacijos absurdiškumą. Taip neįvyko. Mūsų šeimos tragedija įsibėgėjo...
Po kelių valandų mus vežanti mašina sustojo. Buvome išlaipinti tiesiai prie įėjimo ir įvesti į butą. Kur mes atsidūrėme? Mes nežinojome. Kitą rytą apsaugos pareigūnui davėme pinigų ir paprašėme nupirkti rankšluosčių, maisto.
Prasidėjo naujas mūsų gyvenimas – visiškoje izoliacijoje.
Baisiausia išgyventi yra ne tai, kad esi saugomas, o tai, kad esi visiškai atskirtas nuo gyvenimo. Iš tavęs atimami telefonai, jie išrenkami, kad pagal juos niekas nenustatytų buvimo vietos. Negali paskambinti, tau negali paskambinti. Negali išeiti į lauką. Bet kokį pajudėjimą, norą susitikti su artimaisiais reikia iš anksto derinti su pareigūnais.
Kažkur eina gyvenimas, kažkas tave degina ant laužų, o tu neturi galimybės nei atsakyti, nei viešai pasirodyti. Galima sakyti, kad jei žudikui nepasisekė tavęs nušauti, pasisekė sunaikinti kitaip.
Jau po kelių dienų ėmiau prašyti pareigūnų nuvežti mane nors kartą į darbą. Dirbau įmonėje finansininke ir supratau, kad be manęs stoja darbai.
Ginkluoti pareigūnai atvežė mane į darbą po savaitės. Mano kabinete sėdėjo kitas žmogus.
„Ar jūs įsivaizduojate save čia dirbančią?“ – paklausė manęs viršininkas. Supratau, kad manęs tokios – užkluptos tragedijos, saugomos, kažkur slepiamos – tikrai niekam nebereikia.
Dar išgirdau, kad „prastai atrodau, paakiai pamėlę“. Susirinkau daiktus ir pareigūnų buvau parvežta atgal. Koks jausmas? Kad tu jau esi išmestas į užribį ir niekas nesiteikė net įspėti.
Abu su Andriumi nebeturėjome darbų. Iš ko gyventi? Iš valstybės mes neėmėme nė cento.
Ką veikti per dienas? Tik beviltiškai stebėti, kaip griaunamas tavo gyvenimas. O Andriui gyvenimas tapo kova surištomis rankomis. Ir po šimto metų nesuprasiu, iš kur mano žmogus turi tiek stiprybės.
O iš kur semtis stiprybės, kai esi atkirstas nuo gyvenimo? Neperšaunamoji liemenė, uždangstyti langai, dieną naktį apsauga. Televizorius, sukantis ir sukantis be teismo nuteisiančias laidas. Pasivaikščioti – vidaus kiemelis, kaip kalėjime.
Man ir Andriui prireikė psichologo pagalbos. Tokiomis aplinkybėmis gal tik antžmogiui pakaktų jėgų ištverti.
Mes kartojome vienas kitam – negalime palūžti. Bet mes juk ne antžmogiai. Buvo labai sunku.
Tiesiog kliedėjau, kaip norėjau grįžti namo.
Visišką izoliaciją mes ištvėrėme kelis mėnesius. Vėliau išsireikalavome, kad mus parvežtų namo. Apsauga įsitaisė viename namo kambaryje.
Už savo pinigus Andrius pripirko stebėjimo kamerų, įrengė pultą, nupirko tvirtas apsaugines žaliuzes. Prasidėjo kitas mūsų, valstybės saugomų žmonių, gyvenimo etapas – reikėjo išmokti gyventi su pareigūnais toje pačioje erdvėje, kartu.
Nekalbėsiu apie tai, kad apsaugos pareigūnai galėtų turėti daugiau psichologijos žinių, bendravimo kultūros. Tarp jų buvo visokių. Ta pati virtuvė, tualetas, dušas. Už miegamojo durų – svetimi žmonės. Į namus nepasikviesi nei draugų, nei artimųjų. Savo namuose neturi jokio privatumo. Apima ir pyktis, ir bejėgiškumas. Kas, kodėl sukūrė šią tragediją? Kas apskaičiavo, kiek valstybei kainavo tyrėjų, prokurorų, apsaugininkų darbas? O dvasinės, moralinės daugybės žmonių kančios, artimųjų praradimai?
Naujuosius 2010 metus su Andriumi sutikome dviese. Kalbėjomės apie tai, kodėl žmonėms dažnai melas yra arčiau širdies nei tiesa? Kodėl žmonės, mąstančios būtybės, puola jiems numestą kaulą?
Vienas kitam palinkėjome tik tiesos ir dvasinės ramybės. O už sienos visai kitokią ramybę – galimybę nežūti nuo žudiko kulkos – saugojo ginkluoti pareigūnai.
Po kurio laiko Andrius nebeištvėrė – jis pats atsisakė apsaugos pareigūnų ir pasisamdė privačius sargybinius.
Jūs neįsivaizduojate, kokia buvo laimė, kai vieną sekmadienį su Andriumi sėdome į mašiną ir išvažiavome pasivažinėti. Nieko neprašę, su niekuo nesiderinę. Važiavome ir tiesiog gėrėme vaizdus – tą sniegą, saulę.
Išlipome kitame mieste, praėjome tarp žmonių. Tarsi kaliniai, ištrūkę į išsvajotą laisvę.“
* * *
Po 2,5 mėnesio. 2010 m. birželio 13 d.
17 val. suskambo mano mobilusis telefonas. Skaidri vasaros popietė nežadėjo jokios grėsmės. Po vasarnamio kiemą dūko anūkai, aš mėgavausi gera knyga ir taure raudonojo vyno. Telefono skambutis privertė pasikelti ir susiieškoti kažkur nerimstantį telefoną.
Skambina: „Ūsas Andrius“. Nuspaudžiu mygtuką, ir vietoj Andriaus balso išgirstu kraupų Guodos šauksmą: – Andrius negyvas! Andrius negyvas!
Per nenumaldomą moters raudą bandau iššaukti:
– Guoda, kas atsitiko? Guoda, sakykit, kas atsitiko?
– Andrius rastas negyvas šalia savo keturračio! Viešpatie, Andriaus nebėra, nebėra!!!
Po savaitės Panevėžio miesto apylinkės teisme 36 metų A. Ūsas buvo pasirengęs įrodyti savo nekaltumą. To tikėjosi ir Vilniaus prokurorai, nesurinkę jokių jo kaltės įrodymų. Tikėjosi įrodyti... Bet nebespėjo.
A.Ūso našlė G.Ūsienė ir jo tėvai Aldona ir Aleksandras Ūsai siekė visiškos jo reabilitacijos.
2013 m. balandžio 10 d. visų instancijų Lietuvos teismai paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį – Andrius Ūsas buvo nekaltas.
Išgalvota pedofilijos byla baigta. Liko nubausti žudiką ir šios tragedijos įkvepėjus.
