Bet kada siūlo galas juos atvedė į Maskvos kyšininkų kabinetus, jiems patiems buvo iškelta baudžiamoji byla, o tyrėjų grupė – išvaikyta. Laikraščio „Ekspress gazeta“ apžvalgininkė Nadiežda Pantelejeva pašnekino vieną iš legendinio tandemo herojų – N.Ivanovą. Pirmą kartą po 25 metų jis išsamiai papasakojo, kas stovėjo už įvykių, susijusių su garsiąja „Kremliaus byla“. Jūsų dėmesiui – N.Ivanovo papasakotos istorijos ištrauka.
* * *
Mūsų su Gdlianu darbą dažnai sieja su liūdnai pagarsėjusiomis „medvilnės bylomis“, o mes su jomis neturėjome nieko bendra. Jas tyrė Uzbekistano tyrėjai, kurie patraukė atsakomybėn apie 30 tūkstančių žemesnės ir vidurinės grandies žmonių, o tai davė pagrindą kalbėti apie uzbekų tautos genocidą. O mes per šešerius tyrimo metus patraukėme atsakomybėn ir areštavome iš viso 62 partinius ir kitokius veikėjus.
Mes užsiiminėjome tuo, kuo šiandieną faktiškai niekas neužsiima: korupcija aukščiausios valdžios ešelonuose. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų lygis dabar geriausiu atveju apsiriboja gubernatoriais. O mūsų darbo prasmė buvo tokia: nepasiekiamų neturi būti.
Štai kodėl kaip nors užsiminti apie sėkmingus ankstesnių metų tyrimus dabartinio prokuratūros išsigimimo sąlygomis šiandien nedera. Ir man suprantami motyvai tų, kas iki šiol atsiliepia apie mus su Gdlianu neigiamai. Vadinasi, užkabinome, ne veltui dirbome.
Vienas iš pastarųjų susidomėjimo mūsų byla protrūkių buvo susijęs su Jurijaus Čiurbanovo (Leonido Brežnevo žento – red.) mirtimi 2013 metais. Mes keletą metų visaip stengėmės, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, priėjome iki SSKP CK Politinio biuro, galų gale teisingumas paėmė viršų.
Gana ilgai jis išbuvo laisvės atėmimo vietose. Ir štai žmogus mirė. Iškart iš visų televizijos kanalų pasipylė skambučiai: ateikite į šou. Bet aš laikiau, kad tai daryti amoralu. Aš puikiai suprantu, kad ir dėl mano pastangų jis nukentėjo. Jei ne mūsų iniciatyva ir ypač Gdliano geležinė valia, to nebūtų atsitikę niekada.
Juo labiau, kad savo laiku Andropovas (Jurijus Andropovas, KGB vadovas L.Brežnevo laikais, tapęs SSKP generaliniu sekretoriumi po šio mirties – red.) prisiekė L.Brežnevo šeimos nariams, kad nė vienas plaukas nenukris nuo jų galvų.
Bet tada, mirus J.Čiurbanovui, aš išgirdau tokių dalykėlių! Išlindo iš kažkur samanomis apaugę tarakonai, kažkokie deputatai, „teisių gynėjai“. Tikino, kad J.Čiurbanovas nukentėjo tik dėl to, kad buvo L.Brežnevo žentas, kad mums „žalią gatvę“ darbui davė aukštas pareigas ėję globėjai.
Kalbėjo apie pomirtinę J.Čiurbanovo reabilitaciją. Man tai girdėti buvo labai įdomu ir smagu, kadangi SSRS Aukščiausiojo teismo nuosprendžio niekas negali atšaukti. J.Čiurbanovas išėjo iš kalėjimo anksčiau laiko, jam daugiausia pagelbėjo žmona Galina Brežneva, kurią jis su visa proletariška neapykanta, kai tik išėjo į laisvę, pradėjo kompromituoti. Jis ir anksčiau elgėsi nevyriškai.
Užimdamas aukštas pareigas, turėdamas daug pinigų, kuriuos gaudavo kyšių, dovanų pavidalu, generolas pulkininkas J.Čiurbanovas visiškai nepadėjo sūnui – apskritai su juo nesusitikinėdavo. Tad pasakyti ką nors gera apie L.Brežnevo žentą aš negalėjau. Patraukti baudžiamojon atsakomybėn J.Čiurbanovą ir dar eilę aukštų vadovų pavyko laikantis tos tiriamojo darbo taktikos, kurią mes panaudojome. Kad galėčiau paaiškinti jos esmę, reikia sugrįžti į praeitį.
Puvinys plito iš Rytų
J.Andropovas, atėjęs į valdžią 1982 metais, kaip žmogus, ilgą laiką vadovavęs KGB, žinojo labai daug. Ir buitiniame lygmenyje tai vyko, ir aukštesniame. Baisiausias puvimas – korupcija ėjo iš pietų, iš Vidutinės Azijos ir Kaukazo respublikų. Pažiūrėkime, kokia situacija buvo su medvilne. Pagal ataskaitas jos buvo išauginami didžiuliai kiekiai, o fabrikuose trūko žaliavos.
Piktnaudžiavimo, korupcijos atvejų būta jau N.Chruščiovo laikais. Kai buvo paskelbtas lozungas „Pavysim ir pralenksim Ameriką!“, iškilo klausimas: o kaip pralenkti ir pranokti? O štai taip. Nustatytas vienas mėsos planas – nagi, įvykdykim du. Ir tris vilnos pristatymo planus. Tas pats ir su medvilne. Prasidėjo masiniai prirašinėjimai.
Uzbekistane ką tik į valdžią buvo atėjęs Šarafas Rašidovas, jam reikėjo sustiprinti pozicijas, kad galėtų daugiau lėšų pritraukti iš centro. Tad prirašinėjimų praktika daugumos supratimu netgi buvo „patriotiška“. Juk į respubliką pradėjo plūsti pinigai. Į jų paskirstymą buvo įtraukta daugybė žmonių.
J.Andropovas pamėgino sustabdyti šį puvimą ir davė nurodymą aktyviau kovoti su prirašinėjimais, grobstymais, kyšininkavimu. Prasidėjo tyrimai.
1983 metų balandį Uzbekistano KGB darbuotojai sulaikė Bucharos apskrities vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos kovos su socialistinio turto grobstymu skyriaus viršininką Achatą Muzaffarovą.
Jis buvo sulaikytas su įkalčiais, kai paėmė tūkstančio rublių kyšį (oficialus rublio ir dolerio kursas buvo 90 centų už rublį, juodojoje rinkoje už dolerį duodavo iki 10 rublių. – Red.). Bet kada saugumiečiai atliko kratą jo namuose, jie ten rado ir paėmė milijoną tris šimtus tūkstančių rublių, o taip pat daugybę juvelyrinių dirbinių, aparatūros, mašinų.
Užkabino ir Bucharos pramoninių prekių prekybos įmonių valdybos direktorių Šody Kudratovą. Jo darže atkasė keletą bidonėlių, prikimštų aukso gaminių, monetų, pinigų – bendra jų vertė buvo 4,5 milijono rublių. Niekada iki tol tokių sumų niekas nebuvo konfiskavęs.
Uzbekistano KGB darbuotojai norėjo savarankiškai pradėti plataus masto tyrimą, bet nesusidorojo. Byla jų stalčiuose išgulėjo keturis mėnesius, ir tik vėliau buvo perduota SSRS prokuratūrai. Visus „tetervinus“ spėjo išbaidyti – jiems pavyko išslapstyti brangenybes, sudeginti pinigus. Ateini į namus – o ten tik vinutės nuo kilimų belikusios.
Pasinaudojęs užvilkinimu, Š.Rašidovas irgi sugniaužė į kumštį visas savo galimybes. Jam pavyko susitvarkyti su respublikos KGB vadovais ir kitais asmenimis, prisidėjusiais prie „Bucharos bylos“ atsiradimo. Šarafas Rašidovičius (Rašidovas. – Red.) puikiai suprato, kad įsileisti į savo tėvoniją – kiaurai perpuvusią ir korumpuotą – tyrėjus iš Maskvos, kurių tu negali kontroliuoti, tolygu mirčiai.
Jam spaudžiant SSRS prokuratūros vadovybė davė Gdlianui nurodymą nutraukti tyrimą, o didžiąją bylos dalį perduoti vietinei prokuratūrai, kur ją būtų tyliai palaidoję.
Bet 1983 metų pabaigoje Š.Rašidovas mirė. Į jo vietą paskyrė Uzbekistano Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką Buzrukchužą Usmonchužajevą, kuris dar nebuvo užsitarnavęs stipraus Maskvos palaikymo. Todėl pasaitas iš karto buvo atrištas, ir bylą pavyko išsaugoti. Grobstymų ir korupcijos mastai Uzbekistane mus sukrėtė, į šią nusikalstamą veiklą buvo įtraukti milijonai žmonių.
Baudžiamasis kodeksas tokiose situacijose yra bejėgis, čia būtini politiniai sprendimai. Tokie, kaip amnestijos paskelbimas respublikos teritorijoje. Su šiuo pasiūlymu mes ir kreipėmės į savo vadovybę. Bet mus nuvijo nuo savęs ir rekomendavo veikti kaip „medvilnės bylų“ atveju, kur baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukta tūkstančiai „iešmininkų“.
Tačiau šis kelias mums pasirodė neteisingas ir net amoralus. Mes nusprendėme traukti atsakomybėn tik nusikaltimų organizatorius – partinius ir sovietinius vadovus, ministrus, generolus, o kyšių davėjus, tapusius jų aukomis, tūkstančiais atleidome nuo bausmės. Šios linijos mes laikėmės visus tuos tyrimo metus.
1984 metais nusitaikėme į eilines kandidatūras: partijos Bucharos srities komiteto pirmąjį sekretorių Abduvachidą Karimovą ir Uzbekistano vidaus reikalų ministrą Kudratą Ergaševą.
Nusišauk ir išgelbėk šeimą
Tačiau vos tik vadovybė sužinojo, kokia kryptimi ketiname sukti savo tyrimą, tuojau pat išgirdome SSRS generalinio prokuroro Olego Sorokos riktelėjimą: tokio lygio vadovų dar niekas nelietė. Ir tada teko pažeisti tarnybinę subordinaciją: mes nebeteikėme vadovybei informacijos apie naujus su šiais asmenimis susijusius kriminalinius epizodus, kuriuos išsiaiškindavome. Ir tik kada atlikdavome visą darbą, pateikdavome vadovybei faktus apie didžiulius kyšius ir reikalaudavome sankcijos areštui.
Informacija pasiekė Konstantiną Černenką, kuris pakeitė generalinio sekretoriaus poste J.Andropovą, ir mes gavome sutikimą traukti atsakomybėn Uzbekistano vadovus. Tačiau baiminomės, kad šiuos žmones mes galime prarasti. Daugeliui tokiais atvejais buvo šnibždama į ausį, kad jiems geriau pasitraukti iš gyvenimo. Ir tai paskatino seriją savižudybių. Taip nutiko su VRM ministru Nikolajumi Ščiolokovu. Su A.Karimovu taip nenutiko – mes jį paėmėme gyvą. O K.Ergaševo neišsaugojome – jis nusišovė.
Šios ir kitų savižudybių motyvai buvo labai paprasti: pagal įstatymą, asmeniui mirus jo baudžiamasis persekiojimas nutraukiamas. O tai reiškia, kad visi turtai, kuriuos jis prisigrobė, lieka šeimai. Patogu: lyg ir išsaugojo gerą vardą, bendrininkų neišdavė ir visus milijonus artimiesiems paliko.
Ši ydinga schema buvo ištobulinta kaip reikiant. Bet mes ją sulaužėme, kai tik visiems veikėjams leidome suprasti: pasitraukimas iš gyvenimo neleis išsaugoti nusikalstamu keliu įgytų brangenybių ir apsaugoti giminaičių – nusikaltimo bendrininkų – nuo baudžiamosios atsakomybės. Rezultatas buvo tas, kad daugeliui pavyko išsaugoti gyvybes – savižudybės iškart baigėsi.
Jeigu kalbėsime apie konfiskacijų, kuriomis mes užsiėmėme, mastą, prisimenu pieno bidonus, prigrūstus juvelyrinių papuošalų, auksinių monetų, kuriuos traukėme iš garažų, rūsių, daržų. Daug kas buvo perkama ištisomis partijomis.
Beje, čia mums ir vėl teko panaudoti savo patirtį ir išmonę. Pagal įstatymą kiekvieną konfiskuotą daiktą mes turėjome vietoje aprašyti ir pasverti, o tam būtų prireikę kelių savaičių. Todėl mes užantspauduodavome tuos bidonus, padėdavome į seifą su dviem raktais: vieną turėjau aš, kitą – KGB darbuotojas.
Ir paskui ramioje aplinkoje peržiūrėdavome. Apskritai apskaita ir kontrolė buvo labai griežtos. O kada triuškino „Kremliaus bylą“, mūsų kaltintojai pareiškė apie trūkumą. Bet šis fokusas nepavyko – visos auksinės monetos, žiedai, apyrankės, pinigai buvo „Gochrane“ (Rusijos Federacijos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinio fondo kūrimo, tauriųjų metalų ir brangakmenių saugojimo, išdavimo ir panaudojimo valstybinė įstaiga „Gochran Rossiji“. – Red.) ir valstybiniame banke, kur mes juos priduodavome kartu su aprašu.
Priešinimasis tyrimui didėjo, aiškėjant naujiems faktams apie vis aukštesnio rango vadovų korupciją. 1986 metų sausį mus užsipuolė generalinis prokuroras Aleksandras Rekunkovas. Iš dalies mes patys davėme tam pagrindą. Po A.Karimovo ir kitų vadovų arešto byla sutvirtėjo, vadovybė mažiau mums betrukdė. Ir mes geraširdiškumo jausmo apimti pamynėme savo principą kaupti įrodymus, kol jų bus pakankamai daug, ir pradėjome informuoti vyresnybę apie visus naujus kriminalinius epizodus.
Nedera kėsintis į partiją
Tuo metu naujuoju generaliniu sekretoriumi tapo Michailas Gorbačiovas. O mūsų A.Rekunkovas, patikėjęs pasakomis apie „perestroiką“, parodė mūsų surinktą medžiagą Jegorui Ligačiovui, SSKP CK antrajam sekretoriui. Tarp asmenų, kurie figūravo byloje, buvo it tokių, kuriuos protegavo pats J.Ligačiovas (jo kūmas, Uzbekistano Komunistų partijos CK antrasis sekretorius Timofejus Osetrovas, SSRS CK organizacinio skyriaus darbuotojai, kai kurie ministrai). J.Ligačiovas pasipiktino ir generaliniam prokurorui populiariai paaiškino, kad nedera kėsintis į partiją.
O A.Rekunovas savo ruožtu sukvietė visus tyrimų valdybos darbuotojus, viešai apkaltino Gdlianą visomis mirtinomis nuodėmėmis ir nušalino jį nuo vadovavimo tyrimų grupei. Mums abiems pareiškė griežtus papeikimus, o tyrimas ilgam buvo paralyžiuotas.
Formaliai naujuoju tyrimų grupės vadovu tapo tyrimų dalies viršininkas Germanas Karakozovas, bet jis, kaip padorus žmogus, mūsų darbui netrukdė. O kada laikui bėgant viskas susigulėjo, Gdlianą sugrąžino vadovauti tyrimų grupei ir leido išvažiuoti į Uzbekistaną, kur aš visą tą laiką buvau.
Sudėtingiausias tyrimo laikotarpis buvo 1988 metais, kada mes vėl patekome į aklavietę. Darbą Uzbekistane jau buvome bebaigią: dar turėjome areštuoti keletą vadovų ir atlikti Š.Rašidovo brangenybių poėmį.
O toliau buvo Maskva, kur reikėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn daug sąjunginių ministerijų vadovų ir SSKP CK vadovaujančių darbuotojų. Bet tam sankcijos mums nedavė, pasiūlė skubiai užbaigti bylą. Ir tada iš nevilties mes kreipėmės į žiniasklaidą, pradėjome leisti žurnalistams dalyvauti tyrimo darbe. Suteikėme jiems galimybę pasišnekėti su tardomais asmenimis, o paskui „Matrosskaja tišina“ (Maskvos pirmajame tardymo izoliatoriuje. – Red.) jų duotus interviu publikavo centriniai laikraščiai.
Gurkšnis viešumo
Kadangi tyrimo klausimai nebuvo sprendžiami, mes vėl nusprendėme patriukšmauti – prieš XIX partinės konferencijos atidarymą parengėme straipsnį apie pasipriešinimą tyrimui ir delegatus kyšininkus, kurį atspausdino žurnalas „Ogoniok“.
Pataikėme tiksliai: salėje kilo pasipiktinimo banga, pareikalavo paskelbti tas pavardes. Žurnalo vyriausiajam redaktoriui Vitalijui Korotičiui aš atidaviau visą dokumentų segtuvą. Ir jis iškilmingai juos įteikė M.Gorbačiovui. O naujajam generaliniam prokurorui Alkeksandrui Sucharevui teko patvirtinti, kad į SSKP CK buvo pristatyta oficiali informacija apie nurodytų asmenų kyšininkavimą. To nutylėti jau buvo neįmanoma.
Netrukus sumanusis Anatolijus Lukjanovas, teisėsaugą kuruojantis CK sekretorius, sumąstė, kaip su mumis susitvarkyti. Gdlianui pasiūlė Armėnijos prokuroro postą, pažadėjęs, kad jis liks ir tyrimų grupės vadovu. Bet kada jį jau tvirtino šioms pareigoms, pareiškė, kad grupės vadovu bus paskirtas kitas tyrėjas. „Aš principų į kėdę nemainau“, – pareiškė Gdlianas ir prokuroro pareigų atsisakė.
Lubiankoje buvo įkurta nauja, „nepriklausoma“ tyrimų grupė, sudaryta daugiausia iš paklusnių KGB ir karinės prokuratūros karininkų. Mums liepė perduoti jiems baudžiamąją bylą – neva dėl didesnio objektyvumo. Bet mes neskubėjome to daryti. Jeigu būtų buvęs generalinio prokuroro A.Sucharevo įsakas – būtume turėję paklusti. Bet A.Sucharevas jo neišleido, kadangi pagrindo mus nušalinti nebuvo, o likti kvailio vietoje jis nenorėjo.
Rezultatas buvo tas, kad mes ne tik išsaugojome bylą, bet ir gavome sankciją suimti aukštas pareigas užimančius asmenis, tarp jų ir B.Usmonchužajevą. Jo parodymuose pirmą kartą nuskambėjo Politinio Biuro narių pavardės: Jegoro Ligačiovo, Michailo Solomencevo, Ivano Kapitonovo.
200 tomų medžiagos
Kai apie tai tapo žinoma, SSKP CK pasigirdo staugimas: „Prieš ką ranką pakėlė?!“
1989 metų sausį pavyko suimti pirmąjį SSKP CK narį – Georgijų Smirnovą. Su juo mums jau galutinai atjungė deguonį. Ir tada Gdlianas sudalyvavo rinkimų kampanijoje ir tapo SSRS liaudies deputatu, gavęs daugiau kaip 90 proc. balsų.
Bet mūsų jau nepaliko ramybėje. Mūsų tardomuosius vežė į KGB tardymo izoliatorių, kur jiems siūlė išsižadėti parodymų prisipažįstant kaltais. Mus stengėsi parodyti kaip „socialistinio teisėtumo“ pažeidėjus, sufabrikavusius sąžiningų partinių darbuotojų bylą. Ir štai tada aš irgi balotiravausi. Man reikėjo pasinaudoti rinkimų kampanija, kad pralaužčiau informacinę blokadą. Savo kandidatūrą iškėliau Leningrade, kur gavau 1,5 milijono balsų.
Bet tuo metu nuo tyrimo mus vis dėlto buvo nušalinę. O SSRS liaudies deputatų suvažiavimo atidarymo dieną man su Gdlianu buvo iškelta baudžiamoji byla. Ją nagrinėjo Viktoras Iliuchinas, konjunktūrinis, beprincipis žmogus.
Per du su puse metų prirankiojo daugiau kaip 200 tomų medžiagos mūsų byloje. Patikrino visą mūsų darbą, pradėdamas nuo jaunų dienų, bet nė vieno kriminalinio epizodo taip ir neįrodė. Galų gale, SSRS generalinis prokuroras nutraukė baudžiamąją bylą prieš Gdlianą, mane ir kitus mūsų grupės tyrėjus, neradus nusikaltimo sudėties.
Šitaip įvyko provokacija prieš mus, o “Kremliaus byla“, susijusi su korupcija, buvo sutriuškinta.
Parengė Leonas Grybauskas
