M.Ivaškevičius – dramaturgas, prozininkas, teatro ir kino režisierius, vienas Europos postdraminio teatro lyderių, Vokietijoje rengtos dramaturgijos bienalės „Naujos pjesės iš Europos“ bendrakuratoris. Maskvos V.Majakovskio teatre sėkmingai rodomos jo pjesės „Kantas. Apie grynojo proto kritiką“ ir „Rusiškas romanas“ (apie Levo Tolstojaus šeimos dramą).
Naujausias M.Ivaškevičiaus darbas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – spektaklis „Didis blogis“ apie Donbaso tragediją. Straipsniu apie žydų masinę kapavietę savo gimtajame mieste Molėtuose, kuriuose rugpjūčio pabaigoje rengiamos eitynės Holokausto aukoms atminti, Marius sukėlė naują diskusijų apie atsakomybę už Holokaustą bangą Lietuvoje. Neseniai grįžo iš darbinės išvykos į Donbasą.
– Buvote Donbase, be to, Ukrainos zonoje. Kaip ten atsidūrėte?
– Mane pakvietė kaip teatralą į Sjeverodonecką – dabar tai Luhansko srities laikinoji sostinė Ukrainos pusėje. Ten su vietos aktoriais ir režisieriumi, dramaturgu statėme politinį spektaklį „Šiaurės pasakojimai“ (t.y. Sjeverodonecko. – Red.). Jiems norėjosi, kad spektaklis nebūtų lokalinis, tad pasikvietė keletą žmonių iš užsienio. Tai buvo pirmasis kelionės tikslas.
O antrasis – net nežinau, kaip tai pavadinti, bet man buvo smalsu. Tai šiek tiek kvepia ekstremaliuoju turizmu, kai žmonės vyksta dėl adrenalino, bet ne visiškai taip. Dėl visko, kas prasidėjo Ukrainoje po Maidano pergalės, man buvo skaudu ir baisu – man tai rūpėjo, kaip ir daugeliui čionykščių žmonių. Man regis, tai tokie pat procesai, kokie pas mus vyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje, toks netikėtas kruvinas jų tęsinys.
– Papasakokite apie tą teatro projektą. Pjesė pagrįsta pokalbiais su žmonėmis, tam tikra dokumentinio teatro rūšis?
– Taip, iš dalies dokumentinis teatras. Spektaklyje vaidina keturi aktoriai, nors ne visi ten aktoriai, vaidina ir teatro literatūrinės dalies vedėja, pirmą kartą gavo vaidmenį. Ji – muzikos mokytoja. Jie pasakoja kokias nors savo gyvenimo istorijas iš laikotarpio, prasidėjusio 2014 metais, apie tai, kaip tie įvykiai paveikė jų gyvenimą. Yra nuostabių dalykų: kai kas net per referendumą balsavo už Donbaso atsiskyrimą nuo Ukrainos ir pasakoja, kaip dabar tai vertina.
Spektaklis politinis, bet gana taikus, be kokių nors kaltųjų iš šalies paieškų. Įdomu, kad tokioje vietoje, pasaulio gilumoje, teatras gali kalbėti tokiomis aštriomis šiuolaikinėmis temomis. Man pasirodė, kad Ukraina gana sveika šalis. Žinoma, spektaklyje kritikuojami vietos radikalai, „dešinysis sektorius“, tačiau tai nėra vienpusis užsipuolimas. Tai, kad gali dėtis tokie dalykai, rodo tautos sveikatą, šalies sveikatą.
– Vadinasi, spektaklio autorių patriotizmas nėra nacionalizmas, jeigu jie kritikuoja „Dešinįjį sektorių“ ir savo radikalus?
– Manau, kad Ukrainoje yra daugybė žmonių, kurie skiria šiuos du dalykus, supranta, kas yra radikalizmas. Žinoma, dabar, kai viskas dar karšta, visa tai sudėtinga atskirti. Kai ateis taikūs laikai, atsiskirs liberaliosios jėgos, kovojusios už Ukrainos laisvę, ir radikaliosios, tarp jų prasidės vidinė politinė trintis. Ten daugybė žmonių, kurie įžvelgia radikalizmo pavojus.
– Gal galėtumėte detaliau papasakoti apie heroję, kuri balsavo už atsiskyrimą nuo Ukrainos, o dabar tai vertina kitaip?
– Galima kalbėti ne tik apie šią heroję. Sutikau daug žmonių, kurie arba patys taip balsavo, arba jų tėvai, vyresni žmonės. Žinoma, jie neįsivaizdavo, kuo tai gresia.
Buvau Kijeve pačioje Maidano pabaigoje, po žuvusiųjų laidotuvių, mane pakvietė į televiziją. Kalbėjau, kaip svarbu dabar neišgąsdinti Ukrainos rytinių regionų, nes šalis didžiulė, informacija ją pasiekia iš abiejų pusių, nežinia, iš kurios daugiau, jie tuo metu buvo labai stiprios Rusijos propagandos zonoje. Taip, tikriausiai labai bijojo, kad dabar privers juos kalbėti ukrainietiškai. Jeigu jie būtų žinoję, kuo tai pavirs, niekada gyvenime to nebūtų darę.
– Ar buvo jie karinių veiksmų zonoje Sjeverodonecke? Kaip prisimena tą laikotarpį?
– Sjeverodoneckas... Žmonės painiojosi, minėjo skirtingą laikotarpį, kiek buvo separatistų rankose. Man regis, tikriausiai apie keturis mėnesius.
Pavyzdžiui, ten labai įdomi teatro istorija. Sjeverodonecko teatras sveikino separatistus. Kai atėjo Ukrainos pajėgos, beveik visas teatras turėjo bėgti į Rusiją. Iš Luhansko taip pat bėgo žmonės, tarp jų – Luhansko teatro direktorius. Pasiėmė teatro antspaudą ir atbėgo į Sjeverodonecką. Dabar yra du Luhansko srities teatrai, jų pavadinimas mažai skiriasi – Luhansko teatras, kuris liko Luhanske, ir Luhansko srities teatras Sjeverodonecke, jau su nauja trupe.
Tiesa, teatro pastatą reikia remontuoti, todėl vaidina kitose vietose – Chemikų kultūros namuose ir Statybininkų kultūros namuose.
Sudėtingos istorijos – dalis žmonių paliko Sjeverodonecką, dalis pabėgėlių atvyko iš Luhansko. Beje, santykiai tarp jų anaiptol nėra paprasti. Žmonės, kurie atbėgo, žinoma, skundžiasi, kad ten paliko savo butus, visa kita, o čia tenka nuomotis kambarį, gyventi dviese-keturiese. Kompensacijos, kurias gauna, nedidelės, mokestis už šildymą – didelis.
Kita vertus, kaip supratau iš skaičių, niekas tiksliai negali pasakyti, kiek dabar mieste žmonių: gyveno 120 tūkstančių vietinių, apie 30 tūkstančių atvyko – tai nemažai. Sjeverodoneckiečiai kalba, kad daugiausia bėgo turtingi žmonės, kurie galėjo sau tai leisti, dauguma ne iš mažų miestelių, o iš pačio Luhansko, žmonės, kurie įpratę vakarieniauti restoranuose, ir t.t. Tai matyti. Labai pakito restoranų kultūra, nes tie žmonės gali sau leisti tai, ko negali vietiniai.
– Ar kalbate apie žmones, kurie nenorėjo likti separatistų kontroliuojamose teritorijose ir nenorėjo vykti į Rusiją? Jie norėjo likti Ukrainoje ir pasitraukė į artimiausias vietoves?
– Kaip supratau, iš Donbaso, kurį dabar kontroliuoja separatistai, išvyko daugiau kaip pusė gyventojų. Netoliese apsistojo tik maža dalis, daug kas išvyko į Charkovą, Kijevą, dalis – tikriausiai į Rusiją. Pavyzdžiui, viena moteris, kuri ten dirbo policijoje, dabar dirba Sjeverodonecko policijoje. Ji tiesiog pabėgo, o kiti liko. Iš likusiųjų kai kas buvo sušaudyti. Taigi bėgta ne nuo opozicijos, o gelbstint gyvybę.
– Neseniai Lvove buvau susitikusi su pabėgėliais iš Donbaso. Jie pasakojo, kad juos privertė bėgti teisinė savivalė, pavojus gyvybei – ten jau niekas nieko negali apginti. Jeigu koks nors banditas sumanė tau ką nors padaryti, mažai kas jį sustabdys. Panašus pasakojimas?
– Ten nėra gyvenimo pagal taisykles. Tu teisus, jei turi automatą. Žmogus eina iš namų, pasiima automatą, grįžta, kabina jį kaip paltą ant kabyklos. Iš kitų pabėgėlių Charkove girdėjau, kad net jei turi automatą, jei esi iš separatistų, tai nereiškia, kad tavo gyvybei negresia pavojus, nes įvairios struktūros, valdančios skirtingus rajonus, tarpusavyje nesutaria. Kaip suprantu, gyvenimas baisokas.
– Dėl Rusijos dalyvavimo kariniame konflikte. Pasakojote, jog susitikime Sjeverodonecke buvo vienas Maskvos žurnalistas, kuris tvirtino, kad jo draugai nematė jokio Rusijos pėdsako Rytų Ukrainoje. Rusijoje tai gana populiarus požiūris, žmonės nenori to pripažinti. Ar ką nors atsakė tų įvykių liudytojai?
– Po to, kai jis tai pasakė, jie truputį užsidarė, sutriko, nežinodami, ką galima sakyti, ko ne. Tikriausiai jie ten nesijaučia visiškai laisvi. Tačiau vienas jaunas vaikinas labai aiškiai pasakė, kad karo veiksmai – tai mokslas. Tų karinių veiksmų, kuriuos visas pasaulis matė, negali atlikti diletantai, šachtininkai: tai profesionalų vadovaujamų karių veiksmai. Jie pasakojo apie naujausius tankus, kurie negali būti pagaminti kokioje nors Donecko gamykloje. Suprantu, jog rusui, kaip ir bet kurios kitos tautybės žmogui, norisi manyti, kad jo vyriausybė žaidžia pagal taisykles, nemeluoja. Šiuo atveju taip nėra.
– Grįžtant prie pjesės: ar tai visiškai dokumentinis teatras, ar esama kokių nors meninės, simbolinės kalbos elementų?
– Ji keturių dalių. Pirmoji primena vaikų teatrą, aktoriai vaidina žvėris, žvėrelius. Tai metafora, kaip juos, donbasiečius, mato Ukrainos vakaruose, kad tai ne visai žmonės; jie tai padarė ironiškai. Man iš tiesų labai pagailo tų žmonių, nes jie nei šen, nei ten. Didelei Ukrainos daliai Donbasas – tai, kas išdavė Ukrainą, dalis, kuri Ukrainai tarsi ne taip ir reikalinga, bet kadangi formaliai Ukrainos dalis, ją reikia ginti.
Kai buvau Maidane, šalia stadiono, kur vyko mūšiai, ant langų buvo išklijuoti užrašai „Čia gyvena žmonės“, kad ten nešaudytų. Šiame spektaklyje taip pat yra žinutė: mes vis dėlto žmonės, ne blogesni už jus, prašytume laikyti mus žmonėmis.
– Sakėte, kad Ukraina tarsi kartoja kelią, kurį Lietuva ir kitos Baltijos šalys nuėjo dešimtajame dešimtmetyje. Ar galėtumėte išplėtoti šią mintį?
– Pirmiausia aš turėjau galvoje atsiskyrimą nuo SSRS, antra – atsikratymą šimtmečius trukusios Rusijos imperijos priespaudos. Manau, mums labai pavyko, kad tuo metu Sovietų Sąjungos lyderis buvo Michailas Gorbačiovas, nors dėl žuvusiųjų kaltas ir jis.
– Dabar mes kalbame apie 1991 metų sausio įvykius, Vilniaus televizijos bokštą.
– Taip, būtent. Jis vis dėlto buvo žmogus ir tai, kad norėjo patikti pasauliui, jį sulaikė nuo daugelio dalykų. Vienas norvegų žurnalistas daug bendravo su M.Gorbačiovu ir jis per vieną pokalbį jau gerokai vėliau pasakė, jog vienintelis dalykas jo karjeroje, kurio jis atvirai gailisi, – Vilnius, Vilniaus įvykiai. Manau, kad kraujo galėjo būti daug daugiau, jei tankai tuomet būtų važiavę ne prie Televizijos bokšto, o būtų buvę pasiųsti prie parlamento, kurį supo dešimtys tūkstančių žmonių. Tai būtų buvusios kruvinos skerdynės, aukų būtų buvę ne 14, o tūkstančiai.
Mums iš tikrųjų tuomet pasisekė. Pasisekė turbūt todėl, kad net sovietiniais laikais žinojome, jog nenorime čia būti, nebuvo jokių abejonių, kad mes įtempti čia jėga ir, atsiradus menkiausiai galimybei, stengsimės pabėgti. Kai galimybė tapo reali, mes tą ir padarėme. Ukrainoje, matyt, tai nebuvo taip aiškiai išreikšta, teko išgyventi 25 metus, kad susiformuotų.
– Ar žmonės, su kuriais jūs Ukrainoje bendravote, laikosi nuostatos, jog tai tolesnis Sovietų Sąjungos griuvimas ir išsilaisvinimas iš imperijos?
– Nežinau, ar tiksliai taip jie tai formuluoja. Manau, kad tam tikra prasme Maidanas tapo tuo tęsiniu, tačiau labiausiai reakciją į Maidaną lėmė tai, jog Rusija nutarė nepaleisti šios šalies. Tai rodo senosios imperijos griuvimo procesą – ji laikosi iš paskutiniųjų. Europoje buvo daug imperijų, ten viskas baigėsi po Antrojo pasaulinio karo.
Tikiuosi, kad po 50 metų Rusija šia prasme bus tokia pat pažangi šalis kaip Didžioji Britanija, Vokietija ir taip toliau. Deja, dabar gyvename tokiu metu, kai tai dar neįvyko.
– Prieš išvykdamas į Donbasą, viename interneto portalų paskelbėte straipsnį, kuris buvo plačiai aptarinėjamas šalyje. Tai straipsnis apie lietuviškąjį Holokaustą, apie lietuvių požiūrį į savo tautiečių dalyvavimą žydų žudynėse. Kas jus privertė tai padaryti?
– Manau, kad visas tragedijos Antrojo pasaulinio karo pradžioje kompleksas. Kompleksas daugybės tragedijų, kurias mums visiems šiandien sunku apmąstyti, nes jos paprasčiausiai buvo tarsi paslėptos, o teisingiau – labai stipriai prislopintos. Užaugo kartos, kurioms dešimtajame dešimtmetyje staiga atsiskleidė tokia daugybė visokiausių dalykų, kuriuos reikia kaip nors apmąstyti.
Aš Holokausto klausimais susidomėjau atsitiktinai. Tik prieš keletą metų suvokiau žydų žudynių mastą. Žinojau skaičių – 200 tūkstančių žmonių Lietuvoje, bet kai tai skaičius, jis tampa statistika, o ne kuo nors kitu, ką tu asmeniškai supranti.
Ir staiga aš suprantu, kad mano mieste, kuriame gimiau, užaugau, 1941 metais buvo išžudyta trys ketvirtadaliai gyventojų, niekas tiksliai nežino, bet per dieną buvo nužudyta nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių žmonių, ir aš to nežinojau. Beje, po to mano herojus Griša Cvi Kriceris iš Izraelio – jo šeima per stebuklą išsigelbėjo, jie iš mano miesto – stebėjosi: kaip tu galėjai to nežinoti ten gyvendamas?
Pas mus, pavyzdžiui, yra senos žydų kapinės, jos buvo apleistos, tuščios, tiesiog gulėjo akmenys. Ir tu galvojai: taip, čia kadaise gyveno kažkokie žydai; tu gimęs 1973 metais, Antrasis pasaulinis karas atrodė taip toli – kaip kokie nors viduramžiai vaikams. Tu netgi nesivarginai klausimais, kodėl tų žydų čia nėra. Matyt, išvažiavo, nes girdėjau, kad žydai išvažiuoja. O kiek jų buvo? Gal kokios dvi dešimtys šiame mieste?
Vos prieš dvejus metus sužinojau tuos skaičius, vietą, kurioje jie visi guli. Iš pradžių patyriau šoką, po to nusprendžiau – aš optimistas, – kad žmonėms, matyt, neateina į galvą, reikia iniciatyvos. Aš, kaip žmogus, turintis šiokį tokį autoritetą savo mieste, nueisiu pas miesto valdžią ir pasiūlysiu vietos verslininkų pastangomis toje vietoje, kurioje guli žydai, pastatyti paminklą, kad žmonės žinotų, jog jie čia guli.
Įvairūs darbai mane atitraukė, viską atidėjau, o paskui staiga išgirdau, kad yra žmogus iš Izraelio, kuris pradėjo daryti tą patį, ką ketinau aš, ir nusiraminau. Jis man skambino, klausė, ar galiu prie to prisidėti, aš atsakiau: žinoma. O dar po kiek laiko staiga sužinau, su kokiomis kliūtimis jis susiduria, ką reiškia nenoras padėti. Ir štai tada aš pratrūkau, man pasidarė gėda už savo nedidelį miestą. Pagautas tos emocinės bangos, aš ir parašiau straipsnį, nemanydamas, kad jis sulauks tokio atgarsio.
Man atrodo, kad jis pasirodė tinkamu metu, nes sulaukiau tiek padėkos laiškų, lietuvių pritariamųjų laiškų, pageidavimų atvykti į eitynes, kurios rengiamos per žudynių 75-ąsias metines. Gal pagaliau mes priaugome iki tos ribos, kai galime, nenoriu sakyti – atgailauti, bet galime išties pripažinti tai, kas buvo, tą nusikaltimą, kurį padarė mūsų tauta. Mes jau turime tam jėgų ir valios, to jau nereikia atidėlioti, perkelti kitai kartai, mūsų vaikams, mes jau galime tai padaryti dabar. Labai tikiuosi, kad mums tai pavyks.
– Tai primena diskusiją Lenkijoje, kilusią po Jano Grosso knygos „Kaimynai“ pasirodymo. Naujojo tūkstantmečio pradžioje prasidėjo didžiulė diskusija apie „lenkų kaltę“ Holokausto istorijoje ir ji šiuo etapu baigėsi bent jau „Oskaro“ prizu filmui „Ida“. Tačiau dabar Lenkijoje pastebima kita tendencija, neokonservatyvioji, susijusi su dešiniųjų jėgų atėjimu į valdžią ir lenkų dalyvavimo žudynėse neigimu. Ką jūs manote apie tokios diskusijos perspektyvą Lietuvoje? Puiku, kad jums siuntė pritariamuosius laiškus, bet daugelis ir priešinosi šiai idėjai. Tai panašu į rusus, kurie nenori pripažinti, kad Rytų Ukrainoje yra Rusijos karių. Bet kuriam žmogui labai sunku pripažinti, kad jo tėvynė kažkokia nelabai gera, ir mano tėvynainiai nelabai kaip pasirodė, o apskritai reikia pasakyti, kad jie tiesiog žmogžudžiai. Tai labai sunkus momentas.
– Taip, sunku visiems. Mes žinome, kad ir vokiečiai ne per vieną dieną tai pripažino, ir prancūzai, ir visi kiti. Kur kas lengviau būti auka, daug sunkiau būti budeliu. Man atrodo, daugelis žmonių nesupranta, kad, pripažinęs būtent savo kaltę, tu ne tik apsivalai, tu tampi stiprus. Tavo šalis, tavo tauta tampa stipri visų akyse ir savyje. Daugeliui atrodo: jeigu tai pripažinsime, mus tai pažemins, visas pasaulis už tai apspjaudys. Tačiau visas pasaulis seniai žino, kas atsitiko, tai ne informacijos klausimas. Visi žino, kad tam reikia laiko, ir visi laukia, kad tai padarytume patys. To reikia ne žydams, ne dar kam nors, to reikia būtent mums patiems, kad išsigydytume nuo to košmaro, kad tai niekada nepasikartotų.
Aš nesu tikras, ar dalis gyventojų nepasielgtų taip pat, jeigu dabar prasidėtų kas nors panašaus. Tamsa tūno žmonėse, ją reikia visą laiką laikyti koja primynus prie žemės, negailestingai, nes priešingai ji jūsų tikrai nepagailės.
Tiesiog reikia kaip nors to atsikratyti, leisti mūsų vaikams normaliai kvėpuoti šioje šalyje, kad jie galėtų gyventi be tos kaltės. Kam nors reikia tai padaryti. Mūsų amžiui neteko didelių karų, kančių, tai padarykime bent tai. Mes dėl ko nors gimę, mes turime kokią nors misiją.
Žinoma, tai labai nelengva. Visada, kai kas nors rašo Holokausto tema, kiti komentuoja: o kodėl nerašote apie tuos, kurie gelbėjo žydus, o kodėl nerašote, kaip žudė mūsų partizanus, kodėl nerašote, kaip trėmė. Bet imkime ir atskirkime temas: rašoma ir apie viena, ir apie antra, ir apie trečia. Jeigu rašai šia tema, nekreipkime žvilgsnio į kitą pusę, susitelkime čia ir padarykime tai, ką galima padaryti.
– Kas bus Molėtuose rugpjūčio pabaigoje?
– Planuojama, kad rugpjūčio 29-ąją atvyks keturiasdešimt žmonių, išeivių iš Molėtų, žydų iš viso pasaulio: Amerikos, Pietų Afrikos Respublikos, Izraelio, žuvusiųjų arba emigrantų palikuonių. Iš miesto centro jie eis iki sušaudymo vietos – apie pusantro kilometro. Bus įvairių nedidelių renginių prie šių eitynių.
Mane labai gąsdina viena: tie žmonės atvyks ir bus visiškai vieni mieste, eis gatve, o visi miestiečiai, mano draugai, išsigandę stebės pro langus, kaip žydai vėl eina tuo pačiu keliu. Supratau, kad tos eitynės gali tapti arba mūsų pergale, jeigu išties tūkstančiai atvyks ir bus kartu su jais, arba mūsų gėda. Nežinau, kada dar bus proga apsivalyti.
– Kaip suprantu, jūs darote viską, kad tai taptų pergale?
– Taip, dabar nebėra kur trauktis, tai reikia padaryti iki galo. Nežinau, kaip mums tai pavyks. Jau maža pergalė, kad Molėtų valdžia akimirksniu sureagavo į tą straipsnį ir jau kitą rytą prasidėjo posėdžiai. Dabar tvarkoma ta vieta, keičiamas senas betonas, tiesiami nauji takai. Tai bus padaryta, tai jau maža pergalė.
Antra pergalė, daug svarbesnė, bus, jeigu žmonės – ne valdžios žmonės – tiesiog atvyks, susirinks ten, nueis tuos pusantro kilometro. Dalyvauti tokiame renginyje emociškai gali būti labai stipru. Žinoma, sudėtinga: pirmadienis, vasaros pabaiga, kam darbas, atostogų pabaiga, bet viliuosi, kad mums pavyks susirinkti. Tai tapo atgailos ženklu.
– Klausimas, kuri dabar pateikiu gana dažnai: kaip jūs jaučiatės Ukrainos karo, politinių krizių akivaizdoje, to, kad visur kelia galvą naujieji dešinieji, akivaizdoje? Ar jūs apie tai rašote, tai patenka į jūsų tekstus, ar lieka tik nerimo ir pojūčio, kad reikia ką nors daryti, lygio, jūsų sapnų dalimi?
– Aktualus klausimas. 2014 metų pabaigoje rengiausi filmuoti naują vaidybinį filmą, siužetas – jauno lietuvio ir labai gražios beveik penkiasdešimtmetės latvių aktorės meilės romanas Latvijos pajūryje. Atvežiau į pajūrį du aktorius, kurie jau buvo beveik atrinkti šiems vaidmenims, surengiau aktorinius bandymus, po to nuvežiau ją į Liepoją, jį – į Palangą, pats likau vieną dieną pajūryje, tai buvo paskutinė vasaros diena.
Įsijungiau televizorių, įsipyliau viskio, per televizorių rodė kažkokį labai stiprų paaštrėjimą Donbase, mūšius, daugybę aukų. Žiūrėjau ir staiga supratau: ką aš darau? Kuo čia dėtas tas romantiškas filmas, jeigu tai vyksta šalia, gali net mus pasiekti, ką man apskritai daryti?
Supratau, kad kariu netapsiu, nesugebėsiu žudyti žmonių. Aš galiu tik tuo instrumentu, kurį turiu, padaryti viską, kad šis karas nepasiektų mūsų, mano šeimos, mano vaiko. Aš mobilizavausi ketveriems metams – karai paprastai trunka apie ketverius metus, – nutariau tapti literatūros kareiviu. Atsisakiau visų planuotų temų ir nutariau rašyti tik apie šį blogį. Man Sovietų Sąjungos atkūrimo revanšas – baisiausia geokatastrofa, kuri galėtų atsitikti pasaulyje. Man dar liko dveji mobilizacijos metai, po to grįšiu į taikų būvį ir rašysiu apie meilę.
Parengė Milda Augulytė
