„Banchetto musicale“ programa „Dvi Habsburgų moterys“ primins Barboros Radvilaitės legendos šešėlyje tebeslypinčias Žygimanto Augusto žmonas. Deja, nei likimas, nei šviesiausiasis sutuoktinis nebuvo joms palankūs – paskutinis Jogailaitis mylėjo tik Barborą, o politinių interesų padiktuotos vedybos su Habsburgų atžalomis tebuvo būtinybė, jaunoms princesėms lėmusi kančias ir net pražūtį.
Tačiau kultūriniu požiūriu suartėjimas su karališkąja Austrijos gimine paskatino meninės kūrybos apykaitą, susiejusią to meto Insbruko (kuriame augo Habsburgaitės), Krokuvos ir Vilniaus muzikinę aplinką.
Vos devyniolika metų tegyvenusi Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545) garsėjo kaip kukli, nuolanki ir labai jautri asmenybė. 1543 m. Krokuvoje įvyko jos, šešiolikametės princesės, ir dvidešimt dvejų Žygimanto Augusto vestuvės. Jiedu buvo pirmos eilės giminės – dėdė ir dukterėčia, tad reikėjo gauti popiežiaus leidimą tuoktis. Žygimanto motina, Bona Sforza, priešinosi šiai sąjungai, nepageidaudama Habsburgų įtakos karališkajame Lenkijos dvare. Tarp kitų kandidačių į Žygimanto Augusto žmonas buvo svarstoma ir Anglijos karaliaus dukra Marija Tudor (vėliau liūdnai pagarsėjusi kaip „kruvinoji Merė“).
Kaip buvo įprasta anais politinių santuokų laikais, Elžbieta ir Žygimantas pirmą kartą susitiko jungtuvių dieną. Jų prašmatnios vestuvės Krokuvoje truko penkiolika dienų, tačiau jaunasis karalius nesižavėjo jam išrinkta žmona, o po dviejų mėnesių sostinėje prasidėjus maro epidemijai išvyko į Lietuvą; Elžbieta su Žygimantu Senuoju ir karaliene Bona keliavo po įvairius Lenkijos miestus. Sutuoktiniai nesimatė apie metus. 1544 m. jiedu pagaliau apsigyveno kartu valdovų rezidencijoje Vilniuje, kur Žygimantas toli nuo valdingosios motinos jautėsi geriausiai. Iš pradžių jis mėgino būti geras vyras – bent jau palaikyti šeiminės santarvės regimybę, tačiau ji greitai išblėso. Jaunoji karalienė sunkiai išgyveno santuokos negandas, sunkiai susirgo. 1545 m. birželio 15 d. Elžbieta mirė Vilniaus pilyje, palaidota katedroje.
1553 m. jau dukart našlys Žygimantas Augustas Vavelyje susituokė su Elžbietos seserimi Kotryna Habsburgaite (1533–1572) – dar viena iš penkiolikos Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando I vaikų. Kaip ir Elžbieta, ji augo Hofburgo pilyje Insbruke. Tekėdama už Žygimanto ji jau buvo Mantujos kunigaikščio Frančesko III Gonzagos našlė: tačiau jos pirmosios jungtuvės įvyko, kai jaunieji dar buvo vaikai – 9 ir 10 metų. Netrukus Frančeskas žuvo, todėl Kotrynos santuoka su juo buvo pripažinta nekonsumuota.
Nei Žygimantas, nei Kotryna nenorėjo tuoktis: jis baiminosi, kad Kotryna bus tokia pat ligota ir nepatraukli jam, kaip ir Elžbieta, Kotrynai gi Žygimantas buvo jos sesers mirties kaltininkas. Tačiau viską lėmė politika. Išsigandę, kad Habsburgai ketina sudaryti sąjungą su Ivano Rūsčiojo valdoma Rusija prieš Lenkiją ir Lietuvą, didikai įkalbėjo Žygimantą vėl vesti Habsburgaitę. Nuvykęs derėtis Mikalojus Radvila Juodasis 1553 m. birželio 23 d. Vienoje sudarė vedybų sutartį, atstovaudamas karaliui. Liepos 29 d. įvyko tuoktuvių ceremonija Krokuvoje, o kitą dieną Kotryna buvo karūnuota.
Karalienė Kotryna turėjo gerą reputaciją, buvo išsilavinusi, domėjosi teologija, todėl Krokuvoje buvo priimta palankiai. Ji dažnai lankėsi ir gyveno rūmuose Vilniuje – paliko palankių atsiliepimų. Visgi santuoka nesiklostė: 1554 m. karalienė pranešė besilaukianti, tačiau vaiko nepagimdė. Manoma, kad ji persileido, bet karalius pradėjo įtarti, kad nėštumas buvo apsimestinis. O kai po keleto metų Kotrynai pasireiškė tokie pat, kaip ir Elžbietos, epilepsijos priepuoliai, Žygimantas galutinai atstūmė žmoną. 1566 m. Kotryna sugrįžo į Austriją. Mirė 1572 m., palaidota Lince.
Vis dėlto laimėje ar nelaimėje karalienes lydėjo muzika – ji skambėjo dvaruose, kelionėse. Programos „Dvi Habsburgų moterys“ sumanytojai surado nemažai medžiagos, leidžiančios atkurti Elžbietos ir Kotrynos muzikinę aplinką. Iki šių dienų yra išlikę jų laiškai vokiečių ir lotynų kalbomis. Žinios apie valdovių buvimo vietą ir laiką leidžia daryti prielaidas, kokia muzika jas lydėjo.
Choro ir konsorto „Brevis“ koncerte Valdvų rūmuose skambės Austrijos, Lenkijos ir Lietuvos renesanso muzika. Tai Insbruke gyvenusių Ludwigo Senflio, Heinricho Isaaco ir Paulio Hofhaimerio kūryba, XVI a. viduryje kūrusio Mikalojaus iš Krokuvos kūriniai iš Jano Liubliniečio ir Krokuvos Šv. Dvasios vienuolyno tabulatūrų, taip pat muzika iš Zamoiskių ir Piotro Artiomušo dainynų. Vilniaus muzikiniam palikimui atstovaus Valentino Bakfarko, Kiprijono Bazyliko, Mikalojaus Gomulkos ir Vaclovo Šamotuliečio kūryba, kurios didžioji dalis „Banchetto musicale“ koncerte nuskambės pirmą kartą po kelių šimtmečių užmaršties.
Parengė Beata Baublinskienė
