Kodėl?
Todėl, kad tokiai šventei tiesiog nėra jokios progos. Jubiliejus, apie kurį čia kalbama, yra paprasčiausia fikcija ir švęsti iš tiesų nėra ką. Ir šį teiginį labai paprasta paaiškinti.
Dar aną rudenį Lietuvos rusų dramos teatro vadovybė rimtai svarstė, ar verta iškilmingai minėti šias sukaktis – 70-ojo sezono pradžią ir, neva, pirmojo spektaklio 70-metį. Teatro darbuotojai atliko nemenką darbą ir istorijos archyvuose, ir istorinėje literatūroje, tačiau nerado jokio fakto, kuris suteiktų pretekstą tokiam jubiliejui, tokiam minėjimui ar tokiai šventei.
Yra tik faktai, bylojantys, kad Lietuvos rusų dramos teatras iš pradžių buvo įsteigtas Maskvoje, kaip ir visi kiti „sąjunginių respublikų“ (t.y. nerusiškų teritorijų) rusiškieji teatrai ir to steigimo tikslas buvo naudoti teatrus kaip bolševikinės ideologijos ir tų šalių rusifikavimo įrankius, taip pat aptarnauti tose šalyse apgyvendintus rusų darbininkus bei specialistus ir sovietinės kariuomenės garnizonus. Rusų dramos teatrus taip ir vadindavo – „garnizoniniais teatrais“. Meninė, kūrybinė šių teatrų funkcija buvo stačiai neprivaloma. Todėl nė vienas iš tokių rusų dramos teatrų nebuvo gimęs kaip kultūros ir meno reiškinys.
Jeigu teatras gimė ne kaip kultūros reiškinys, o tik buvo ideologinė įstaiga, pradėjusi savo veiklą ano meto biurokratinio potvarkio dėka, tuomet išties nėra ką švęsti. Nes kitaip derėtų vėl įteisinti ir Spalio bolševikinio perversmo Rusijoje šventimą lapkričio 7 d., ir Lietuvos kolaboracinio įkorporavimo į Sovietų Sąjungą liepos 21-ąją sukaktį, ir visas kitas sovietines šventes. Akį rėžia ne tik šių pseudodatų anachroniškumas, bet ir ydingas ideologinis turinys.
Tikras teatras gali švęsti savo tikrą gimimą tik tuomet, kai jį buvo įkūrusi bendraminčių grupė, apsėsta naujos meninės sceninės idėjos, kuri po to buvo sėkmingai įgyvendinta ir pirmajame spektaklyje, ir tolimesnėje veikloje. Kitu atveju teatrui švęsti nėra ką. Ypač, jeigu jis yra tikras teatras, o ne biurokratinė kontora.
Akivaizdu, kad ši tiesa yra labai skaudi ir gali opiai žeisti širdis tų Rusų dramos teatro aktorių, kurie nuo seno priprato prie jubiliejų, prezidiumų ir banketų. Ir čia iš jų pusės nėra nieko ydingo ir smerktino, visa tai žmogiška ir suprantama. Paprasčiausiai jau atėjo metas jiems pažvelgti tiesai į akis ir priimti ją tokią, kokia ji yra.
Kai kas galėtų paprieštarauti, kad tuomet ir visi kiti Lietuvos teatrai, kurių dauguma buvo įkurti sovietmečiu, neturėtų švęsti jubiliejų? Tuomet dera pažvelgti į faktus, ir pamatyti, kaip iš tiesų atsirado Lietuvoje Rusų dramos teatras ir kuo jis šia prasme ypatingas.
Tiesa yra ta, kad iš pradžių Lietuvos rusų dramos teatras buvo įkurtas Maskvoje 1945 m. (tiksli data nežinoma), specialiu SSSR Liaudies komisarų tarybos įsaku. Po to išsyk sekė 1945 m. liepos 6 d. Meno reikalų valdybos prie LTSR liaudies komisarų tarybos viršininko įsakymas dėl Vilniaus rusų dramos teatro įsteigimo, kurį pasirašė Meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis.
Praktiškai šią datą ir derėtų turėti galvoje, kaip sovietinio Rusų dramos teatro Lietuvos teritorijoje pradžią.
Taip pat istorikai rašo: „Remiantis minėtu įsaku, teatras buvo suformuotas Maskvoje, ir visas paruošiamasis darbas vyko klubo „Pravda“ patalpose. Čia vyko repeticijos ir buvo paruošti spektakliai, kuriais savo pirmąjį sezoną pradėjo Rusų dramos teatras Vilniuje. Sezono pradžiai buvo parengti spektakliai A. Ostrovskio „Be kaltės kalti“ (režisierius Nikolajus Ladyginas) ir Carlo Goldoni komedija „Viešbučio šeimininkė“ (rež. I. Rapoport).
Kaip mini teatro tyrėjai, „abu šie spektakliai nesulaukė nė žiūrovų, nė kritikos dėmesio, ir todėl greitai išnyko iš teatro repertuaro“. Tad ką tuomet čia švęsti? Ar kūrybinę nesėkmę, kuria pradėjo savo gyvavimą teatras, ar, kitaip sakant, „chaltūrą“?
Vienintelis privalumas tas, kad „garnizoninis“ rusų teatras Vilniuje pradėjo savo veiklą ne kokiu nors bolševikiniu N. Pogodino kūriniu „Kremliaus kurantai“ ar pan., bet rusų klasika ir spektakliu, kurio pavadinimas „Be kaltės kalti“ skamba kaip šio teatro credo ir jį galima būtų auksinėmis raidėmis iškalti ant teatro fasado vietoje tų, kurios dabar ten švyti. Dera atsižvelgti į tai, kad Kremlius visuomet žvelgė į Lietuvą, kaip ir į visą „pribaltiką“, kaip į savo kišeninę Europą, ir nesiryžo išsyk ideologinėmis atakomis baidyti Vilniaus publiką.
Beje, visagalis internetas pažėrė įdomių faktų apie pirmojo spektaklio režisierių Nikolajų Ladyginą. Pasirodo, jis buvo garsiojo režisieriaus Vsevolodo Mejercholdo numylėtas auklėtinis, jo metodų pasekėjas. Įdomi detalė: pikti liežuviai plaka, kad jam teko būti Mejercholdo žmonos Zinaidos Raich nužudymo liudininku, kai, Mejercholdui jau kalint enkavėdistų kalėjime, ją savo namuose naktį nužudė čekistai. Pasakojama, kad N.Ladyginui tuomet pavyko pasislėpti Zinaidos Raich spintoje... Taip pat kiti liudininkai pasakoja, kad, kai Ladygino (jau po to gyvenusio Taškente) vaikai sykį paklausė, ką jis veikiąs teatre (kurį laiką jis buvo Respublikinio jaunojo žiūrovo teatro Taškente vadovas), jis jiems juokais atsakė: „aš iš negražių moterų darau gražuoles, o gražias paverčiu negražiomis...“
Nikolajus Ladyginas pastatė vienintelį šį spektaklį Vilniaus Rusų dramos teatre ir net nežinia, ar jis apskritai buvo čia ilgiau apsistojęs ir ar apskritai čia buvęs. Prieš tai jis dirbo „duoningame“ Taškento mieste, ten jis ir vėl sugrįžo. Jam išties neturėtų patikti nejaukus, sugriautas, badaujantis ir šaltas pokario Vilnius...
Svarbu ir tai, kad pats N. Ladyginas akivaizdžiai ne itin vertino šį savo pastatymą. Sovietinėje Teatro enciklopedijoje šio režisieriaus pozicijoje (kurią dažniausiai pildydavo pats autorius) nėra paminėtas nei šis pastatymas, nei režisieriaus indėlis į Lietuvos rusų dramos teatro veiklos pradžią, nei jo trumpas vadovavimas šiam teatrui. Susidaro įspūdis, kad spektaklis Vilniuje jam buvo nereikšmingas epizodas, kurio jis nenorėjo prisiminti.
Beje, savo šiam pastatymui jis buvo pasitelkęs dailininką iš Taškento A. Grigorjancą, kuris vėliau persikėlė į Baltarusiją ir padarė ten karjerą. Tad, jeigu paisyti formalaus pedantiškumo, derėtų pripažinti ir tai, kad Lietuvos rusų dramos teatras savo ištakose turi uzbekiškas šaknis...
Ieškant tų šaknų, buvo gilinamasi ir į istorikų rašinius (čia itin pravertė puiki istorikės Vidos Bakutytės knyga „Vilniaus miesto teatras, Egzistenciniu pokyčiu keliu 1785-1915“), vyko paieškos archyvuose. Ir nepavyko surasti nieko kito, išskyrus tai, kad net XIX amžiuje rusų teatras Lietuvoje prasidėjo nuo... kruvinojo Vilniaus generalgubernatoriaus, garsiojo Michailo Muravjovo „koriko“ 1864 m. gruodžio 14 d. įsako dėl Vilniaus miesto teatro – „vaidinti tik rusų kalba ir „Šlovinti carą ir skiepyti paklusnumą valdžiai“. Žiaurusis 1863 m. sukilimo malšintojas, pasirodo, buvo prisiekęs teatralas ir savo ranka surašė griežtas Vilniaus miesto teatro vidaus taisykles, kurių galėtų pavydėti ne vienas šiuolaikinis teatro direktorius...
Per visą savo gyvavimo istoriją Lietuvos rusų dramos teatre buvo sukurta nemažai gerų, labai gerų ir puikių spektaklių. Būta daug talentingų aktorių, sukūrusių puikius vaidmenis, kuriuos mena istorija ir kurie paaukojo scenai visą savo gyvenimą. Jiems – atmintis ir pagarba.
Teatrui buvo lemta nuolat būti „be kaltės kaltu“. Jis ne tiek ieškojo „savojo veido“, kiek nuolat klaidžiojo kompromisų labirintuose (turint galvoje sovietmetį). Tad jeigu ir būtų prasmė minėti kažkokias sukaktis, tai tik paskirų sėkmingesnių spektaklių, kurių būta ne labai daug ir ne itin mažai – kaip kiekviename to meto teatre. Dėl savojo ypatingo „garnizoninio“ statuso jis lyg ir neprivalėjo turėti ypatingų meninių ambicijų ir iš tiesų niekad jų ypatingai nedemonstravo.
Kelias šio teatro datas iš tiesų verta prisiminti ir tvirtai užfiksuoti. Pirmoji data – tai nežinoma 1986 metų diena, kai Lietuvos rusų dramos teatras visiems laikams gėdingai prarado savo „gimtus“ namus Jogailos gatvėje ir neva „laikinai“ įsikėlė į šiuos rūmus, kuriuose gyvuoja jau lygiai 30 metų. Šia datą išties derėtų ir paminėti. Tai sukaktis su minuso ženklu.
Ir kita data – 1988 m. spalio 31-oji. Tai diena, kai Rusų dramos teatre susirinkusi Vilniaus rusų bendruomenė skilo pusiau: viena dalis, vadovaujama Valerijaus Ivanovo, susivienijo į prosovietinę organizaciją „Jedinstvo“, o kita dalis, aktorių Artiomo Inozemcevo, Vladimiro Jefremovo ir Michailo Jevdokimovo vadovaujamas Rusų dramos teatras, parėmė „Sąjūdį“ ir prie jų prisijungė pažangioji Vilniaus rusų bendruomenės dalis
Šis žingsnis, kaip paaiškėjo vėliau, negarantavo Lietuvos rusų dramos teatrui jokio komforto. Bet tik šio žingsnio dėka Lietuvoje dar gyvuoja ir kuria Rusų dramos teatras – vienintelis pasaulyje lietuviškas valstybinis teatras, vaidinantis nevalstybine rusų kalba.
Pastaruoju metu mūsų teatre įvyko metu įvyko du lyg ir nežymūs, bet iš tikrųjų labai svarbūs įvykiai. Pirmas – Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkurse mūsų teatrą atstovavęs aktorius Aleksandras Špilevojus su savo lietuviška pjese „Neišmoktos pamokos“ laimėjo pirmą vietą. Ir antras – netrukus prasidėsiančio tarptautinio festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje Rusų dramos teatras pristato net du savo naujausius repertuarinius vaidinimus.
Šiedu faktai, nepaisant kitų stambių teatro kūrybinių pasiekimų, akivaizdžiai rodo, kad per šiuos metus nuosekliai vykdytų kūrybinių pastangų dėka Lietuvos rusų dramos teatre sukurta aukšto lygio kūrybinė atmosfera, kad šis teatras ne formaliai, o visaverčiai ir realiai, žiūrovų sąmonėje ir jų dvasinėje kasdienybėje integravosi į Lietuvos kultūros panoramą.
Tai sunkaus, kryptingo ir aukšto lygio profesionalaus kūrybinio darbo vaisius ir išties tai yra didelis šio teatro laimėjimas, kurio vėl gi nereikia švęsti, bet kuris tikrai yra vertas paminėjimo.
Nuotrauka iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo fondų. Vilniaus rusų dramos teatro pastato Jogailos (tuomet Kapsuko) gatvėje žiūrovų salė, 1948 m.
