Bokšto gatvėje gyvenantis restauratorius Vidas Juršėnas kasdien stebi pašonėje, Senamiestyje, vykstančias naujo kvartalo statybas.
Juolab vyras yra girdėjęs apie Senamiestyje sugriautą pagonių šventyklą, todėl išvydęs statybininkus, ėmusius rausti Bokšto gatvę ir tiesti naujas komunikacijas, nutarė akyliau stebėti, ką jie ras.
Išvežė kaip statybinę atlieką
Rugsėjį V.Juršėną sudomino didžiulis pailgas laivelio formos akmuo. Dvi dienas tas akmuo gulėjo gatvėje, bet kai penktadienį po darbo V.Juršėnas susiruošė jį nufotografuoti, neberado. Akmuo jau buvo išvežtas į statybinių medžiagų sąvartyną.
V.Juršėnas paklausė darbininko, į kurį sąvartyną išvežė.
„Radom ir antrą akmenį“, – pasigyrė darbininkas ir nupiešė didžiulio sąvartyno planą.
Vilnietis nutarė ten nuvykti ir dėl viso pikta nufotografuoti jį sudominusį akmenį. Pasikvietė ir draugus. Bet Liepkalnio gatvėje laivelio formos akmens nerado. Ten gulėjo kitas, dar ilgesnis už „laivelį“ pailgas akmuo.
Atvažiavusios mašinos su statybinėmis šiukšlėmis vairuotojas paaiškino, kur dar galima ieškoti kito akmens. Pasirodo, Linkmenų gatvėje statomas gyvenamųjų namų kvartalas ir statybininkai ten iš viso miesto veža žemes ir akmenis.
Vairuotojas išsigandęs pabėgo
Nuvykęs į nurodytą vietą restauratorius su draugais įsitikino, kad ir antras akmuo nepaprastas. Todėl jie skubiai apie radinius pranešė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologams ir pradėjo ieškoti mašinos, kaip akmenis iš sąvartynų išgabenti.
Penktadienio vakarą pavyko prisikalbinti tik vieną vairuotoją, bet kai jo vairuojamas sunkvežimis atvyko į sąvartyną – vairuotojas išsigando ir pabėgo. Greičiausiai jis pabūgo būrio žmonių su fotoaparatais.
Vilniečiai nutarė per naktį saugoti abu akmenis, o kitą dieną juos išgabeno į Nacionalinį muziejų.
Ant stulpų ženklų nerado
Šiuo metu mokslininkai dar nesiryžta pasakyti, ką šis radinys reiškia, ir apsiriboja žodžiais „didingas“ bei „įspūdingas“. Neabejotina, kad jis susijęs su tikėjimu, greičiausiai pagonišku. Bet kuriame amžiuje – nežinia.
Vieni juos vadina lietuviškais menhyrais, žyminčiais akmens amžiaus apeigines vietas, o kiti siūlo apsiriboti dar neištyrinėta Vilniaus miesto pradžia. Tačiau visi sutaria – tokį radinį Lietuvoje vargu ar kam teko regėti.
Abu stulpai yra Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus kieme, kur jie plaunami ir šveičiami. Viena pusė jau nuvalyta. Apversti šiuos akmenis į kitą pusę prireikė devynių darbuotojų.
Jau dabar aišku, kad ant akmenų nėra jokių ženklų. Tačiau jie neabejotinai žmogaus rankų kūriniai, nuskelti nuo didelių riedulių ir po to jiems suteikta norima forma.
Pirmasis stulpas – rusvo granito, antrojo sudėtis nenustatyta. Jei jie stovėtų – aukštis būtų 2,2 ir 1,68 metro.
Gali būti ir trečias akmuo
„Čia tokie padorūs žmonės pasitaikė, todėl ir pavyko akmenis išsaugoti“, – sakė muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Ji pabrėžė, kad muziejus nuolat gauna radinių iš paprastų žmonių. Apie šiuos radinius muziejus pranešė paminklosaugininkams. Ji užsiminė, jog yra įtarimų, jog tai galėtų būti Teodoro Narbuto aprašyta šventykla, kuri buvo nugriauta statant toje vietoje cerkvę.
Tuo metu Klaipėdos universiteto profesorius archeologas Vykintas Vaitkevičius ragino nedaryti išvadų, kol išskirtinis radinys neištyrinėtas.
Be to, situacija keičiasi labai greitai. Gauta žinia, kad yra ir trečias akmuo, rastas ten pat.
Paslaptingi stulpai neabejotinai susiję su religija.
Nėra su kuo palyginti
– Ar iki šiol Lietuvoje buvo rasta kas nors panašaus? – „Sostinė“ pasiteiravo V.Vaitkevičiaus.
– Iš XIX a. aprašymų žinome apie Žemaitijos stabakūlius – šventais laikomus stulpo išvaizdos akmenis. Jų stovėta ir pavieniui, ir poromis, ir po keletą vienoje vietoje.
Žmonės paprastai pasakojo padavimus, kad tai suakmenėję žmonės. Dauguma šių akmenų buvo sunaikinti – suskaldyti arba užkasti.
Iki mūsų dienų stabakūlis išliko tarp Krakių ir Nevočių kaimų, Skuodo rajone.
Vilniuje surastų akmenų Lietuvoje neturime su kuo palyginti. Aprašytus, nupieštus arba nufotografuotus akmenis iš kaimyninių kraštų lyginti galime tik labai atsargiai, iš dalies, kaip tolimesnius atitikmenis.
Baltarusijoje palyginti daug panašiai apdirbtų akmenų senovės laidojimo vietose, kartais stovinčių pavieniui, pakelėse, kryžkelėse, bet nežinau nė vieno, kuris būtų toks aukštas kaip didysis akmuo iš Bokšto ir Latako gatvių sankryžos.
Vilniaus akmenų išvaizda, dydis, forma primena Skandinavijoje išlikusius akmenis, tačiau skirtumas toks, jog senovės skandinavai akmenis ne tik aptašydavo, bet ir jų plokštumas išraižydavo, išdažydavo.
– Ar mokslininkai turi priemonių nustatyti, kada šie stulpai suformuoti?
– Ir be įrangos ar prietaisų matyti, kad Vilniuje rasti akmenys yra apdirbti – jiems suteikta tam tikra forma.
Sprendžiant iš to, jog akmenys smailėdami plonėja, o platėdami storėja (svorio centras žemutinėje dalyje) galima teigti, jog jie buvo sukurti stovėti.
Jų priešakinė pusė lygi, plokščia, nugarinė – kiek išgaubta, mažiau aplyginta.
– Kiek iš viso toje vietoje gali būti panašių akmenų?
– Pranešus apie radinius jau girdėti, kad panašių akmenų Vilniaus senamiestyje rasta ir anksčiau – visas šias žinias reikia kruopščiai patikrinti.
Jei rasti du akmenys, jų skaičius galėjo būti dar didesnis.
– Kam jie galėjo būti naudojami per apeigas?
– Su religija akmenys galėjo būti susiję įvairiais būdais ir skirtingu mastu.
Tačiau šiandien dar tik spėliojame, iš kurios religijos lauko šie akmenys ir kokia jų paskirtis, kokias dievybes arba protėvius jie galėjo vaizduoti.
Baltų religijos šaltiniai lotynų ir kitokiomis kalbomis mini stabus, tačiau apie jų išvaizdą nieko nepasako. Ankstyvojo krikščionybės laikotarpio Lietuvoje antkapinių paminklų, atminimo ženklų kultūra taip pat skendi migloje.
Tai, jog surastieji akmenys nėra paženklinti iškaltu kryžiumi ar kryželiais (o tai plačiai žinomas paprotys), verstų manyti, kad jie kilę ir buvo naudojami laikotarpiu iki krikščionybės įvedimo.
Bet šis ir visi kiti spėjimai šiandien turi būti nuodugniai tikrinami.
Kam reikalingi archeologai?
Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas pradėjo tyrimą dėl Bokšto gatvės radinių.
V.Karčiauskui buvo paaiškinta, kad archeologai to akmens nelaikė labai vertingu, bet vis vien kurį laiką saugojo. Tačiau nenusaugojo – akmuo buvo išvežtas.
Archeologai linkę pateisinti kolegas – Bokšto gatvė kasta perkasta dar sovietiniais laikais, tikimybė ką nors rasti buvo labai menka.
Romuviečiai džiaugiasi išskirtiniu radiniu
Jonas Vaiškūnas
Romuvos bendruomenės vaidila, etnokosmologas
„Radinys Bokšto gatvėje tikrai labai mus pradžiugino. Bet kai tik randamas pagoniškas reliktas, iš karto bandoma jį užmaskuoti. Mes tarsi medžiai, kurie neigia savo šaknis.
Noriu visus nuraminti: pareikšti pretenzijų į daiktą, kurio paskirtis neįrodyta, nėra jokio juridinio pagrindo.
Apie akmens amžių galima kalbėti, tik jei tie stulpai apdoroti akmenimis, o ne geležimi. Tai gali nustatyti trasologiniai tyrimai.
Esu matęs panašių pailgų akmenų, tik daug mažesnių – maždaug 1,3 metro. Jie gulėjo prie laiptų nusileidus į Katedros požemius.“
